Karinės doktrinos samprata

KARINĖS DOKTRINOS SAMPRATA

Įvadas

Šalies saugumas yra plati sąvoka, apimanti šalies politinį ir teritorinį integralumą, šalies piliečių saugumą, žmoniškųjų poreikių patenkinimą, socialinę teisybę, ekonominių interesų užtikrinimą, aplinkos apsaugą ir socialines vertybes.[1] Nepaisant sąvokos platumo, nacionalinio saugumo strategijos daugiausia dėmesio skiria karinio ir politinio pobūdžio saugumo sąvokų plėtojimui, fizinio ir psichologinio saugumo užtikrinimui, išorinių grėsmių prevencijai.

Šalies saugumo suvokimas taip pat priklauso nuo vidinių ir išorinių faktorių, tokių kaip grėsmių suvokimas, šalies vidiniai resursai, karinė galia, geografija, istorinė patirtis ir aplinkos geopolitiniai pokyčiai. Šių faktorių visuma, nukreipta į šalies saugumo užtikrinimą, yra šalies nacionalinių saugumo strategijų pagrindas, kurios rengiamos, atsižvelgiant į grėsmes ir pažeidumus. Šiose strategijose nustatomos konkrečios politinės, ekonominės, tame tarpe ir karinės, priemonės, kaip su tam tikromis grėsmėmis ir pažeidimais turi būti kovojama. Šios priemonės tampa konkrečių politinių ir karinių strategijų dalimis.

Politinės ir karinės gairės dažniausiai yra formuojamos kaip nacionalinio saugumo ar pasipriešinimo strategijos ir yra politinio lygmens dokumentai, kuriuose pateikiami pagrindiniai šalies kovos su grėsmėmis ir pažeidumais principai. Tiek pažeidimų, tiek karinių grėsmių spektras yra analizuojamas karinio lygmens, kur šioje vietoje, kaip nacionalinio saugumo tąsa, yra rengiama karinė doktrina, kurioje pateikiama, kokiomis priemonėmis karinis dėmuo tvarkysis su karinio pobūdžio nacionalinio saugumo grėsmėmis ir pažeidumais. Doktrinose pateikiami principai, remiantis kuriais bus planuojamos ir vykdomos karinės operacijos. Atsižvelgiant į operacijos pobūdį, bus suformuojamos, aprūpinamos ir treniruojamos šalies ginkluotosios pajėgos.

Karinė doktrina yra skirta konkretiems kariniams tikslams pasiekti. Atsižvelgiant į tai, jog kariniai tikslai ir priemonės kyla iš politinių strategijų, tai ir kariniai rezultatai yra laikytini  politiniais rezultatais, ko pasėkoje doktrina formuojama tiek karių, tiek politikų, tam kad būtų pasiektas balansas tarp karinių galimybių ir politinių tikslų.

Istoriškai šiuolaikinės karinės doktrinos tradicija susiformavo tik XX a. pradžioje ir iki šiol jos skirtingose šalyse skiriasi. Skiriasi ne kiek dėl skirtingų šalių situacijų ir grėsmių bei pažeidumų suvokimo, kas yra natūralu, bet kiek dėl pačios doktrinos suvokimo ir jos vaidmens. Doktrina yra politinių strategijų tąsa, tačiau egzistuoja ir skirtingi doktrinų suvokimo ir pritaikymo būdai. Doktrinos gali būti skirtos naudoti kaip vadovavimo įrankis, edukavimo vadovas ar ginkluotųjų pajėgų transformacijos vadovas. Be to, yra manoma, kad doktrinos gali atlikti ir dogmatinę paskirtį, kur turi būti nustatomos tam tikros vertybės, skirtos ginkluotųjų pajėgų personalui indoktrinuoti. Taip pat yra manančių, kad karinės doktrinos yra nereikalingos, nes įneša daugiau sumaišties, negu kad duoda naudos. Anot skeptikų, užtenka politinių strategijų, o karinė doktrina yra nereikalinga.

Atsižvelgiant į visa tai, kyla klausimas, ar doktrina yra tas kintamasis, kuris daro įtaką karinėmis operacijoms; ar doktrina ir jos principai yra tai, kas sudaro ginkluotosioms pajėgoms pagrindą pasiekti operacinę pergalę, kuri vėliau gali būti panaudojama politinio dėmens politiniams tikslams fiksuoti. Kita vertus, kyla kitas klausimas - ar aiškios doktrinos neturėjimas gali įtakoti nesėkmingą karinių pajėgų panaudojimą.

1.1. KARINĖS DOKTRINOS DEFINICIJA

Napoleonas buvo sakęs, kad vienas mameliukų karys prilygęs trims prancūzų kariams, tačiau 100 prancūzų karių galėję įveikti penkis kartus didesnę mameliukų kariauną. Tai rodo, kad prancūzų Espirit de Corps, struktūra, susitelkimas buvo pranašesni nei tuometinių vergų[2]. Kita vertus, Napoleonas šventos Elenos saloje, būdamas tremtyje, turėjo valias laiko įvertinti padarytas klaidas ir išvada, kurios jis priėjo, buvo ta, kad maršalas nesuprato jo karinės idėjos / minties, todėl netinkamai įgyvendino Napoleono karinę strategiją. Prancūzų Esprit de Corps, struktūra ir susitelkimas buvo tikrai gerai vertinami, tačiau dėl visai kitų priežasčių Napoleono kariuomenė krito lemiamuose mūšiuose ir tos priežastys gali būti nagrinėjamos įvairiais aspektais, tačiau šio darbo kontekste galima teigti, kad Napoleono kariuomenė krito būtent dėl karinės doktrinos trūkumo.

Taigi, kyla klausimas, kas yra toji karinė doktrina, jei ji vaidina tokį svarbų vaidmenį. Remiantis instituciniu karinės doktrinos aiškinimu, toliau yra pateikiamos didžiųjų šalių ir aljansų doktrinos definicijos. Pavyzdžiui Jungtinės Karalystės Junginis terminų žodynas karinę doktriną apibūdina kaip “kertiniai principai, kuriais vadovaujantis, karinės organizacijos siekia nustatytų tikslų. Nors doktrina yra svarbi, ji turi būti taikoma protingai”[3]. Analogišką doktrinos apbrėžimą naudoja ir NATO karinių terminų žodynas[4]. Jungtinių Amerikos Valstijų Gynybos departamento karinių terminų žodynas pateikia kitokį doktrinos apibrėžimą, negu NATO ir Jungtinė Karalystė, nurodydamas, jog karinė doktrina - „kertiniai principai, kuriais vadovaujantis karinės pajėgos ar jų elementai vadovaujasi siekdami nacionalinių objektų. Nors doktrina yra svarbi, ji turi būti taikoma protingai“. Šiais metais buvo atnaujinta Lietuvos karinės doktrinos definicija. Lietuvos karinė doktrina, panašiai, kaip ir didžiųjų valstybių ir NATO, apibrėžiama kaip „dokumentas numatantis esminius nacionalinės karybos pagrindų dalykus, kuriais vadovausis Lietuvos kariuomenė“[5]. Lietuvos karinės doktrinos aiškinimas nežymiai skiriasi nuo aukščiau nurodytų karinės doktrinos aiškinimų, tačiau pačioje doktrinoje yra duodama nuoroda į NATO karinės doktrinos aiškinimą, iš kurio matosi, kad Lietuvos karinės doktrinos principai yra grįsti aljanso principais. Remiantis pateiktais instituciniais karinės doktrinos paaiškinimais, galima išskirti bendrus karinės doktrinos bruožus, t. y. doktrina turi nustatyti kertinius karybos principus karinių tikslų siekimui ir, nepaisant to, kad doktrina yra svarbus dokumentas, jos naudojimui paliekama tam tikra interpretacijos laisvė.

Karinės minties analitikai karinę doktriną aiškina plačiau negu institucinis karinės doktrinos aiškinimas. Pagal J. Angstrom ir J. J .Widen karinė doktrina turėtų būti suprantama kaip gairės karinėms organizacijoms, veikiant karinėse operacijose; kaip gairės, formuojant karinę organizaciją, jos struktūrą; kaip vadovas karinės organizacijos pokyčiams ir transformacijai, siekiant kad ši būtų pajėgi dalyvauti kariniuose konfliktuose. Doktrina vaidina svarbų vaidmenį, formuojant ir palaikant karinės organizacijos identitetą, kuris jos nariams formuoja tikslą, sutelkia organizacijos valią ir suteikia stiprybės, rengiantis bet kokio pobūdžio konfliktams[6]. Panašiai karinę doktriną apibrėžia J. Willem Honig, kuris teigia, kad doktrina yra nekvestionuojamų tiesų ir taisyklių rinkinys, kuris nurodo, kaip reikia elgtis daugiaterpėje aplinkoje ir sudėtingomis sąlygomis. Pasak pastarojo mokslininko, doktriną galima laikyti ir moraliniu veikalu, kuris aprašo teisingo elgesio principus ir taisykles. Doktrina taip pat skirta įteigti visuomenei, organizacijai ar profesijai savikritikos, bendro tikslo siekiamybės vertybes ir vaidina siektinų veiksmų vadovo funkcijas[7].

Turbūt plačiausiai naudojamas karinės doktrinos paaiškinimas kildinamas iš J.F.C. Fuller, kuris karinę doktriną charakterizavo kaip „centrinę smurtinės organizacijos idėją“ perteikiančią įvairių mūšio formuočių panaudojimą reaguojant į karo būsenas. Arba, kitais žodžiais tariant, doktrina yra principų rinkinys, kurį kariuomenė naudoja savo veikloje nacionaliniams kariniams tikslams pasiekti[8].

Karinę doktrina vaizdžiai apibrėžė norvegų karininkas mokslininkas Herald Hoiback, pateikdamas doktrinos definicijos asociacijas su sportu. Jis teigė, kad futbole yra du būdai, kaip geriausiai išnaudoti komandą pergalei pasiekti. Pirmu atveju parenkami geriausi žaidėjai, jie pastatomi pozicijose, kuriose jie gali duoti daugiausiai naudos. Žaidimo metu šie žaidėjai, pasitelkdami savo profesionalumą ir patirtį, papuolę į įvairias situacijas, priima geriausius sprendimus komandiniams tikslams pasiekti. Antruoju atveju yra sukuriama žaidimo sistema, strategija, pagal kurią žaidėjai yra apmokomi, o žaidimas vyksta pagal konkrečias iš anksto paruoštas ir ištreniruotas schemas. Šį metodą Herald Hoiback įvardija kaip doktrininį, kur pagrindinis dėmesys kreipiamas į bendrą visumos naudą, o ne pavienius laimėjimus.

Šiuolaikiniame pasaulyje visos valstybės, jų kariuomenės skiriasi savo dydžiais, pasirengimu, treniruotumu ir kitais aspektais. Visi šie skirtumai nulemia skirtingą karinę mintį ir tos minties išdėstymą per doktrininį sumanymą. Kaip pavyzdį galima pateikti Trevor Dupuy, Antrojo pasaulinio karo Vokietijos ir pokario Izraelio kariuomenės vertinimą, kur šios kariuomenės pagal savo kovinio efektyvumo vertę lenkė savo oponentus, daugeliu atveju nepaisant prastesnio šių kariuomenių aprūpinimo. Pavyzdžiui, 100 vokiečių tarnaujančių koviniuose daliniuose atitiko 120 britų ir amerikiečių karių arba 250 rusų karių. O Izraelio ir Arabų paskutiniuose karuose 100 žydų karių atitiko 200 arabų kariuomenių karių[9]. Taip pat, prisimenant šio skyriaus pradžioje pateiktą Napoleono mameliukų ir prancūzų karių palyginimą, mes negalime teigti, kad vokiečių karys buvo 2,5 karto protingesnis ar fiziškai stipresnis už savo priešininkus, o stiprybės šaltinio šiuo atveju reikėtų ieškoti giliau, ne karių individualybėse, bet kolektyvinių sprendimų įgyvendinime, kur šie sprendimai gimsta, vadovaujantis kariniais sumanymais, daugumoje atvejų įtvirtintais karinėse doktrinose.

Šiais laikais doktrina yra laikoma karinės galios sudedamąja dalimi, kariuomenės „programine įranga“ [10]. Sunku būtų įsivaizduoti, kaip atskiri kariuomenės komponentai galėtų veikti kartu, neturėdami karinės doktrinos. NATO apie doktrinos poreikį pasisako taip, kad „operacijų sėkmė priklauso nuo aiškios ir visuotinai priimtos doktrinos, o tai ypatingai svarbu, kai operacijos vykdomos tarptautinėje aplinkoje, koalicijos sudėtyje“[11].

Trumpai apžvelgę karinės doktrinos sąvokos aiškinimus, pastebime, jog karinė doktrina neturi vienintelio ją apibūdinančio aiškinimo. Karinės institucijos doktriną apibrėžia, kaip kertinius principus, kuriuos taikant, yra paliekama laisvė interpretacijoms. Karinės minties mąstytojai doktrinai suteikia platesnį vaidmenį: nuo kariuomenės ir karių doktrininio identiteto nustatymo iki kariuomenės veiklos principų ir gairių transformacijai nustatymo. Kad ir kokia doktrinos forma būtų, ji turėtų suorientuoti karybą ateities pergalėms pasiekti bei nustatyti tokias priemones, kurios geriausiai veikia mūšyje[12]. Taigi, toliau darbe vartojant karinės doktrinos definiciją, bus apeliuojama į „priemonių, procedūrų ir principų visumą, skirtą įgalinti karinę organizaciją pasiekti pergales bet kokio tipo mūšiuose“.

Pats žodis doktrina yra kildinamas iš lotyniško žodžio „doctrina“, kuris reiškia „mokymas“. Nepaisant lotyniško termino senumo, karyboje jis pradėtas naudoti santykinai nesenai ir siekia apie šimtą metų. Nors karybos mintis buvo plėtojama daugelį metų atgal, tačiau struktūrizuoti ir įtvirtinti karinėse doktrinose ji buvo pradėta tik po 1870-1871 m. Prūsijos – Prancūzijos karo, kur pastaroji šalis pralaimėjo. Apie doktrinos ištakas plačiau bus aprašoma kitame šio darbo skyriuje.

1.2. KARINĖS DOKTRINOS IŠTAKOS

Prieš pradedant analizuoti karinės doktrinos vaidmenį ir skirtingus požiūrius į ją, bus trumpai pažvelgta į doktrinos ištakas, analizuota, kada susiformavo pirmieji doktrinos principai, bei kas lėmė šiuolaikinės karinės doktrinos, tokios, kokia ji yra dabar, suformavimą. Karinės doktrinos ištakas galima rasti skirtinguose amžiuose ir skirtingose kultūrose. Žodinės formos karinė doktrina siekia daugelį šimtmečių atgal ir yra tokia pat sena, kaip ir pats karas. Kariaujančios pusės naudojamos taktikos ir technikos, susitarimas kaip jas naudoti, vyresniųjų karių patarimai jaunesniesiems gali būti vadinami seniausia, dar nerašytine, karinės doktrinos forma, kuri būdavo perteikiama žodžiu. Vėliau šios žinios buvo pradėtos sisteminti, koncentruoti ir užrašinėti.

Vienokios ar kitokios formos rašytinius karinius žinynus ar vadovus jau turėjo Romos Imperija, Bizantija ir net Musulmonų Arabų ordos. Tai nebuvo tai, ką mes dabar esame pratę priskirti karinei doktrinai, tačiau bet kuriuo atveju minėtuose šaltiniuose / dokumentuose jau yra aprašomos tam tikros karinės gudrybės, kariniai ritualai ar apeigos ir net šiokia tokia karinė istorija[13].

Doktrinos reikšmė išaugo su rašytinio žodžio spausdinimo pradžia. Pati pirmoji spausdinta doktrina buvo išleista 1607 m., o jos išleidimą organizavo Vokietijos grafas John II of Nassau. Doktrina, kuri labiau panėšėjo į vadovėlį, vadinosi „Exercises of Armes“ ir buvo skirta eiliniams kariams elgesiui su ginklais mokyti. Kadangi tuo metu retas kareivis mokėjo skaityti, pirmoji doktrina buvo iliustruota piešinėliais[14]. Tą patį šimtmetį buvo išleistos „Fighting instructions“ (1653 m.), skirtos mūšiui jūroje, o dar šimtmečiu vėliau - Frydricho antrojo „Instructions for his Generals“ (1747 m.). Pastarasis leidinys buvo rimčiausias tokio pobūdžio iki tol pasirodęs karinis leidinys, kadangi jis jau turėjo pagrindinius karinės doktrinos elementus. Vėliau 1779 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose pasirodė karinė doktrina, kuri pranoko ankstesnius leidinius. Doktriną pavadinimu „Regulations for the order and Discipline of the Troops of the United States“ sankcionavo JAV Kongresas ir ji buvo skirta ne tik treniruoti individualius karius (kaip „Exercises of Arms“), bet ir rengti kolektyviniu padalinius. Ši doktrina laikytina JAV kariuomenės doktrinų leidybos pradžia[15]. Vėliau karinę mintį plėtojo vokiečiai: Helmuth von Moltke 1869 m. doktrinoje „Instructions for Large Unit Commanders“ be paprastų karinių temų, tokių kaip ryšio palaikymas ar padalinių išdėstymas, pateikė gaires, skirtas palengvinti vadams, priimti sprendimus. Reikia paminėti, kad prancūzai, net Napoleono laikais neturėję karinės doktrinos, jos reikalingumą suprato tik po 1870-1871 m. karo Prūsijai pralaimėjimo. Prancūzai pralaimėjo kare, kuriame jėgos buvo panašios, karių pasirengimas ir aprūpinimas taip pat buvo panašus. Tačiau pralaimėjimą lėmė tai, kad Prūsai geriau veikė padaliniais. Šis pralaimėjimas dar buvo vadinimas intelektualinis Prancūzijos pralaimėjimas Prūsijai. Kaip karo pralaimėjimo pasekmė 1903 m. Prancūzijoje buvo parengta ir išleista karinė doktrina pavadinimu „Principles of War“. Tuometinei doktrinai buvo keliami du pagrindiniai reikalavimai: 1) ji turėjo paaiškinti kaip laimėti kitą karą ir 2) sugeneruoti reikalingą valią tam karui laimėti. Be viso to, doktrina taip pat davė nurodymus taikos meto įsigijimams ir treniravimuisi[16]. Prancūzijos karinės doktrinos išleidimas, galima teigti, žymi šiuolaikinių doktrinų rengimo pradžią, nes principai, kurie buvo išdėstyti tuometinėje karinėje doktrinoje yra aktualūs iš šių laikų karinių doktrinų rengime.

Didžioji Britanija, skirtingai nuo didžiųjų savo kontinentinių kaimynių, vadovavosi skirtingais principais. Ilgą laiką buvo naudojamas „Doctrine of no doctrine“ principas, kuris reiškė, kad šaliai karinė doktrina yra nereikalinga. Buvo teigiama, kad skirtingos karinės situacijos turės skirtingus vertinimus ir iš to išplauksiančias strategijas, o kariuomenės operacinį mąstymą „įmauti“ į vieną kurpalį yra neįmanoma. Tačiau toks mąstymas truko iki pirmo Didžiosios Britanijos pralaimėjimo Pietų Afrikoje, kur gerai pasirengusi, ginkluota kariuomenė buvo pažeminta „kaimo minios“ (angl. rural rable) Pietų Afrikos kare. Kaip ir prancūzai, taip ir britai, po pralaimėjimo pradėjo vystyti detalesnę karinę mintį, ko pasėkoje 1909 m. buvo išleista pirmoji Didžiosios Britanijos karinė doktrina „Field Service Regulations“.

Apie doktrinos poreikį ir jos vaidmenį diskutavo daugelis didžiųjų šalių. Visgi, skirtingu laikotarpiu buvo priimti sprendimai karines doktrinas rengti ir jas turėti. Iš esmės tokie sprendimai buvo priimami po skaudžių pamokų, tokių, kaip Didžiosios Britanijos pralaimėjimas Pietų Afrikoje ar JAV kariuomenės nesėkmė Vietnamo kare. Bėgant laikui, doktrina įgavo vis kitokį veidą. Prancūziška knygutė su paveiksliukais apie tinkamą elgesį su ginklais išaugo į dokumentą, aprašantį ne tik mūšio, bet ir viso karo vedimą, o šalys, matydamos doktrinos svarbą karyboje, įsteigė atitinkamas institucijas doktrinoms rengti (pirmieji šioje srityje buvo JAV, kur po Vietnamo karo 1973 m. buvo įsteigta Mokymo ir Doktrinų Valdyba (TRADOC – Training and Doctrine Command)[17].

Nepaisant to, kad laikui bėgant, doktrinų rengimo poreikis kilo daugelyje šalių, supratimas apie tai, kas yra doktrina ir į kokius klausimus ji turi atsakyti, nebuvo vienodas. Supratimas skyrėsi, atsižvelgiant į skirtingų šalių skirtingą situaciją, tokią kaip šalies istorinė, karinė kultūra, karinių pajėgų dydis, sandara, naudojamos priemonės, šalies geografinė padėtis, šalies valdymo tipas ir pan. Tai savo darbuose nurodo Harald Hoiback, kuris teigia, kad skirtingos šalys, turėdamos skirtingus interesus, karines doktrinas ne tik supranta skirtingai, bet ir naudoja jas skirtingai. Vienos šalys turi kelias doktrinas, kurios aprašo skirtingus pajėgų lygius ir skirtingas operacijas, kitos šalys savo doktrinų neturi, o kariuomenės veiklą grindžia vidiniais planais ir direktyvomis,  dar kitos šalys naudojasi koalicijos jungtiniais leidiniais ir doktrinomis.

Vėliau bus analizuojami ir sisteminami skirtingi požiūriai bei idėjos apie karines doktrinas; bus atsakoma į klausimą, kokius vaidmenis karinė doktrina gali vaidinti. Karinių doktrinų sampratos skirtumai bus sisteminami per racionalistinį, realistinį ir konstruktyvistinį aiškinimus, kurie atskleis skirtingą doktrinų turinio, formos ir paskirties suvokimą.

1.3. RACIONALISTINIS DOKTRINOS AIŠKINIMAS

Į doktriną žiūrint per racionalistinę prizmę, doktrina vaidina didelį vaidmenį karinėje organizacijoje bei prisideda prie kariuomenės esminių uždavinių įgyvendinimo. Dar daugiau,  teigiama, kad doktrina yra vienas iš karinės organizacijos kovinės galios elementų, ji suteikia organizacijai teisingas gaires, padeda priimti teisingus sprendimus ir įgalina karinę organizaciją atlikti savo darbą pačiu efektyviausiu būdu[18]. Vertinant iš racionalistinės pusės, gera doktrina kelia karinės organizacijos vertę tiek politikų, tiek pačios visuomenės akyse. Atsižvelgiant į tai, matome grynai racionalią, utilitarinę doktrinos reikšmę, kuri tarnauja konkrečiam tikslui pasiekti[19].

Norvegų mokslininkas Harald Hoiback į karinę doktriną pažiūrėjo iš utilitarinės pusės, dekonstravo ją ir pateikė racionalų doktrinos paaiškinimą. Mokslininkas išanalizavo karinės doktrinos prigimtį, jos ištakas ir klausimus į kuriuos turėjo atsakyti karinė doktrina. Visa tai susisteminęs Harald Hoiback priėjo išvadų, kad doktrinos anatomija susideda iš trijų pagrindinių elementų: 1) teorijos (angl. theory); 2) kultūros (angl. culture); 3) autoriteto (angl. authority).[20]

Pasak Harald Hoiback doktrina turi būti grįsta prielaidomis, apie tai, kas geriausiai veikia karyboje ir kaip tai išnaudojant pasiekti pergalę šiuolaikiniame mūšyje. Kitaip tariant, karinė doktrina turi turėti savo teorinę prigimtį. Ši prigimtis turi paaiškinti ir atsakyti į klausimą, kodėl būtent tos, o ne kitos priemonės yra numatytos kaip pagrindinės. Turi būti paaiškinta, kas slypi už pateiktų doktrininių rekomendacijų ar / ir reikalavimų, kokia yra to istorinė ir kognityvinė prigimtis.

Toliau mokslininkas apeliuoja į kultūrinį faktorių ir iškelia tokius klausimus, kas naudosis doktrina, kokie resursai bus pasitelkiami, kokia bus naudojama ginkluotė, technika ir pan. Pasak Harald Hoiback, šioje vietoje atsakoma į klausimą, koks doktrininis tonas bus efektyviausias (įsakmus, paaiškinantis, aiškiai perteikiantis viziją ir t.t.). Pasak teoretiko, doktrina turi susisieti ir su egzistuojančiu kariniu diskursu, nes, kitu atveju, ji gali „apdulkėti knygų lentynoje“.

Ir pabaigai Harald Hoiback teigia, kad doktrina turi turėti tam tikrą oficialų įsakmų statusą arba autoritetą. Be šios sudedamosios dalies doktrina bus tik eilinis dokumentas kariuomenės dokumentų tarpe[21]. Toks autoritetas įgyjamas, kai doktrina yra tvirtinama aukščiausio rango, vykdomosios ar leidžiamosios valdžios valstybės pareigūnų. Kaip pavyzdį galima pateikti pirmąją JAV doktriną, kuri buvo patvirtinta JAV Kongreso. Lietuvos karybos statutai taip pat buvo tvirtinami įstatymu[22].

Balansuojant tarp doktrinos teorinio, kultūrinio ir autoriteto sudedamųjų dalių mokslininkas išgrynina tris, pasak jo, idealius, racionalistinius doktrinų tipus: 1) doktriną, kaip vadovavimo įrankį; 2) doktriną, kaip pokyčių vadovą ir 3) doktriną, kaip edukavimo vadovą. Doktriną, kaip edukavimo / mokymo vadovą, naudoja didesnės šalys, kariaujančios daugiau ekspedicinio pobūdžio karus. Į šią kategoriją patenka JAV ir Didžioji Britanija, kurios be savo karinės galios turi ir geografinio pobūdžio apsaugą. Šiuolaikiniame pasaulyje šį doktrinos tipą naudoja vis daugiau šalių, kurios taip pat kariauja ekspedicinius karus, tačiau vietoje geografinės apsaugos, turi aljanso, kuriam priklauso, apsaugą. Doktriną, kaip vadovavimo įrankį, daugiau naudoja likusi dalis šalių, kurios per savo istoriją kariavo eilę karų savo kontinente, o daugelis šių karų buvo egzistencinio pobūdžio. Doktrina, kaip pokyčių vadovas, naudojamas, kintant geopolitinei situacijai (pavyzdžiui, pasibaigus Šaltajam karui), kintant grėsmės prigimčiai (pvz. konvencinis priešininkas virsta nekonvenciniu priešininku, naudojančiu asimetrinio karo metodus) bei vykstant kariuomenės transformacijai.

Kadangi Harald Hoiback yra vienas iš nedaugelio mokslininkų, kuris vysto karinės doktrinos diskursą, toliau jo idealūs doktrininiai modeliai bus analizuojami detaliau.

1.3.1. Doktrina kaip vizija ir pokyčių vadovas

Šį skyrių galima pradėti Harald Hoiback mintimi, kad vienintelis kariuomenėje sunkesnis dalykas, negu įdiegti naują idėją, yra išmušti senąją idėją iš galvos[23]. Taigi, siekiant, kad būtų įdiegiamos naujos idėjos, tarnauja doktrina, kuri, būdama, kaip pokyčių vadovas, turėtų atsakyti į klausimus, kaip ir kokiam tikslui karinės pajėgos turėtų keistis ir transformuotis. Šioje vietoje doktrina turi nurodyti, kokiu keliu judės kariuomenė, turi nustatyti kariuomenės pokyčių ambicijų lygį ir pateikti tam reikalingų priemonių sąrašą[24]. Pažymėtina, kad karinės institucijos, kaip biurokratijos milžinai, labai sunkiai priima naujoves, ir yra sunkai linkusios keistis iš vidaus. Paaiškinimą, kokios kaitos kliūtys, pateikia Barry R. Posen. Pasak teoretiko, pirma, kariuomenė, kaip institucija, nėra linkusi keistis pati, tai jai trukdo biurokratiniai, instituciniai procesai. Siekiant šią biurokratinę sistemą priversti keistis, turi būti vienas iš vėliau aprašytų postūmių arba kariuomenė turi turėti rimtus rėmėjus, kurie gali išjudinti šį procesą. Antra, yra pripažįstama, kad pokyčiai sukuria tam tikrą laikiną institucinį, operacinį neapibrėžtumą, netikrumą. Kai doktrina yra keičiama, o žemesnės grandies dokumentai lieka galioti, yra sukuriamas dokumentų hierarchijos medžio nesuderinamumas, kas labai gąsdina kariuomenę. Ir trečia, kliūtimi yra įvardijama tai, kad karinės organizacijos sunkiai į doktrinas priima naują ginkluotę, techniką ar procedūras, kurios nėra patikrintos praktikoje tiek pačios šalies, tiek kitų šalių. Į doktriną būtų daug lengviau įtraukti naujoves, kai šios yra patikrintos naujausiose operacijose ir šių naujovių tinkamumas būtų pasiteisinęs[25].

Kariuomenės pokyčiams inicijuoti nepakanka vien parengtos ar atnaujintos doktrinos. Kaip jau buvo rašyta anksčiau, kariuomenė yra didelė biurokratinė institucija, kuri nėra linkusi keistis. Kariuomenės pokyčiams dažniausiai yra reikalingas tam tikras akstinas ar postūmis. Pokyčių akstinus taip pat išskiria ir detalizuoja Barry. R. Posen. Pasak mokslininko, pirmas akstinas keistis yra karinės nesėkmės, tokios kaip pralaimėtas kartas. Po karinių pralaimėjimų šalys dažniausiai labai rimtai permąsto pralaimėjimo priežastis ir imasi šalinti trūkumus, ko rezultate yra parengiamos ar atnaujinamos doktrinos, vyksta struktūriniai kariuomenės pokyčiai. Keli tokie pavyzdžiai buvo pateikti ankstesniame skyriuje, o juos papildyti galima Izraelio atveju, kuris po milžiniškų nesėkmių Yom Kippur kare buvo sudaręs valstybinę komisiją nesėkmių priežastims tirti ir trūkumams šalinti, ko pasėkoje kariuomenėje įvyko dideli pokyčiai[26]. Sekančiu akstinu keistis Barry. R. Posen įvardija išorinius pokyčius. Istoriškai tai dažniausiai būna geopolitiniai pokyčiai, kurie būna pakankamai stiprūs, ko pasėkoje šalys privalo permąstyti savo gynybos strategijas, doktrinas ir atlikti reikalingus pakeitimus. Kaip naujausią pavyzdį galima pateikti Rusijos karinę agresiją prieš Ukrainą, kur toks faktas privertė ne tik mažų Europos šalių vyriausybes iš naujo įvertinti savo karines strategijas, bet ir NATO permąstyti savo strategiją[27]. Ir trečias, paskutinis postūmis keistis kyla iš pačios organizacijos vidaus. Tai yra susiję su organizacijos noru plėstis ir modernizuotis tam, kad būtų pažabotas nežinomybės ar / ir nesaugumo jausmas[28].

Šioje vietoje galima papildyti Harald Hoiback doktrinos, kaip pokyčių vadovo, teoriją papildomu kintamuoju. Labai tampriai su pokyčių vadovu yra susijusi ir vizija, t. y. vizija apie tai, kokia turi būti kariuomenė. Pavyzdžiui, po Šaltojo karo Baltijos šalys neturėjo savo karinių pajėgų, kurias reikėtų modernizuoti ar atnaujinti. Šioms šalims tokias pajėgas reikėjo sukurti, o tam, kad sukurti, reikėjo turėti racionalią viziją, kaip tai turi atrodyti. Kaip kitą pavyzdį galima įvardinti Sovietų Sąjungą, kuri revoliucijos pasėkoje sukūrė Raudonąją Armiją, kuriai taip pat reikėjo vizijos. Pasigilinus į Sovietų tuometinę karinę minti, pastebėtina, kad pas juos karinės doktrinos, kaip vizijos, supratimas buvo daug platesnis nei tuometinių vakarų valstybių. Jos doktrininis supratimas buvo politinis ir deduktyvus; buvo teigiama, kad „Karinė doktrina tiesiogiai priklauso nuo socialinės struktūros, vidaus ir užsienio politikos, ekonomikos, politinės ir kultūrinės šalies būklės“[29]. Vakaruose taip pat buvo diskutuojama, ar doktrina neturėtų būti labiau politinė, kuri įtrauktų tam tikrus politinius situacijos vertinimus[30], tačiau karinė doktrina buvo palikta labiau karinės dimensijos klausimams atsakyti, politinio lygmens klausimai buvo palikti šalių strategijoms. Žvelgiant į britiškąją viziją, šalies doktrina iškelia esminį kariuomenės egzistencijos tikslą, jų doktrina teigia, kad „it is fundamental tenet of British military doctrine that the Army should be organized, trained and equiped first and foremost for war. By preparing to fight, the prospect of success across the full range of operations in enhanced. The reverse is not true“[31]. Dar labiau tai išryškina Harald Hoiback, teigdamas, kad doktrina yra kaip vėtrungė ar kelrodė žvaigždė, kuri rodo kokia kryptimi kariuomenė turi eiti, o jei doktrina turi stiprius vidinius rėmėjus[32], ji gali padaryti didelę įtaką kariuomenės modus operandi tam tikrose operacinėse aplinkose, kariuomenės įsigijimams, planavimui, dalyvavimui mūšiuose ir karinio rengimo vykdyme[33].

Doktrina, kaip pokyčių vadovas ir vizija, yra pirmas racionalistinis doktrinos tipas, kurį naudoja daugelis šalių tiek kurdamos savo karinęs pajėgas, tiek jas modernizuodamos. Karinę transformaciją, kuri šiais laikais yra nuolatinis procesas, padedantis karinėms struktūroms prisitaikyti prie naujų iššūkių ir kovoti su naujo tipo grėsmėmis taip pat galima priskirti būtent šiam doktrinos tipui.

1.3.2. Doktrina kaip edukavimo vadovas

Dennis Drew teigė, kad doktrina yra priemonė suteikianti identitetą ir duodanti nurodymus veikti[34]. Doktrina, paaiškindama tikslus, identifikuodama užduotis ir nušlifuodama mūsų organizacijos koncepciją turi pasakyti, kas mes esame ir ką mums daryti. Ir šiuo atveju, kalbant apie doktriną, kaip edukacinę priemonę, nekalbama apie indoktrinavimą, kur indoktrinavimas yra susijęs su tiesų įpiršimu, neatsižvelgiant į priėmėjo racionalumą. Doktrina, kaip edukacinė priemonė, atsižvelgia į asmens racionalumą, gebėjimą, turint eilę faktų, logiškai pačiam priimti  sprendimus. Žvelgiant giliau, Harald Hoiback išskiria dvi doktrinos, kaip edukacinės priemonės, mokyklas, reflektuodamas į Clausewitz ir Jomini mintis. Pagal Jomini mokyklą doktrina yra labiau orientuota į konkrečius dalykus. Pavyzdžiui, kalbant apie kelią, Jomini doktrinoje būtų pateiktas žemėlapis su kelio aprašymu ir nurodymais, ko tikėtis kiekvienoje kelio atkarpoje. Kalbant kariniais terminais, Jomini doktrina yra suvokiama kaip būtinos žinios, kurias turėtų turėti skirtingos kariuomenės pajėgos. Tokia doktrina, pasak Harald Hoiback, būtų tinkama tiek karinių pajėgų naujokams, tiek senbuviams, kai yra keičiama vykstančio karo strategija (kaip pavyzdžiui COIN (angl. Counterinsurgency) Irako ir Afganistano karuose). Tuo tarpu kalbant apie Clauzewitz mokyklą, reikia paminėti, kad šis mąstytojas, skirtingai nuo Jomini nepateiktų žemėlapio su konkrečiu kelionės aprašymu. Vietoje to, Clausewitz pateikia pagrindines kelionės charakteristikas ir ko tikėtis toje kelionėje. Mąstytojas apleliuoja į skaitytojo gebėjimą pačiam mąstyti ir suprasti reikalingas charakteristikas[35]. Doktrinų rengimas ir analizė, naudojant tiek Jomini, tiek Clauzewitz mokyklas, pagreitį įgavo po Šaltojo karo, kai mūšio laukas iš statiško ir labiau prognozuojamo virto visiškai nenuspėjamu, nelinijiniu, kur priešininkas gali būti ne tik bet kur, bet ir bet kas. Vakarų šalims įsitraukiant į karus Irake, Afganistane vis daugiau ir daugiau šalių doktrinas naudoja kaip edukacinę priemonė ir jų analizę įdiegia į savo karinio rengimo programas[36].

Doktrina kaip edukavimo vadovas yra antras racionalistinio tipo doktrinos tipas, kurį istoriškai naudojo didesnės, stipresnės ir geografiškai saugesnės šalys, o po Šaltojo karo pradėjo naudoti ir mažesnės šalys. Šioje vietoje doktrinos vaidmuo yra labiau edukacinio pobūdžio ir, naudojant skirtingas mąstytojų mokyklas, doktrinos analizė diegiama į karines institucijas.

1.3.3. Doktrina kaip vadovavimo įrankis

Pasak Harald Hoiback, doktrinos, kaip vadovavimo įrankio, tikslas yra sustiprinti kariuomenės susitelkimą tuo pačiu metu sumažinant detalių nurodymų ir instrukcijų poreikį. T.y. kariuomenės susitelkimas ir sąveika turi būti tokio lygmens, kad kariuomenei nebereikėtų papildomų detalių nurodymų ir instrukcijų, kaip jai veikti mūšio metu, o nesant tokių nurodymų, kariuomenė veiktų pagal doktrinos principus, tokiu būdu leisdama vadams susitelkti į patį mūšį[37] (pvz. Frederick the Great Instructions for Generals). Šioje vietoje doktrinos tikslas yra suderinti ir harmonizuoti individualias pastangas tam, kad būtų įgyvendinti kolektyviniai tikslai. Paminėtina, kad šis principas ypatingai aktualus buvo tuo metu, kai vadai, nesant šiuolaikinių komunikavimo priemonių, turėdavo veikti ir priimti sprendimus, esant informacinėje tamsoje ar informaciniame vakuume. Doktrina ir bendras visų karinių vienetų operacinis supratingumas turėjo pagelbėti šioje situacijoje, o vienetai turėdavo veikti pagal iš anksto numatytas ir sumanytas taisykles, principus, o kartais, turint vadovybės leidimą veiksmų laisvei, priimti čia ir dabar geriausius sprendimus. Šiuolaikinis technologinis amžius išsklaidė informacijos trūkumo rūką ir aprūpino mūšio vadovybę pačia naujausia įranga, įgalinančia gauti pačią naujausią informaciją. Tačiau tai atskleidė kitą trūkumą - informacijos gausa paskandino vadovus naujame informaciniame rūke, kur šiuolaikinio mūšio paradoksas yra tas, kad su milžinišku informacijos srautu yra sugrįžtama į tuos laikus, kai vadai susidurdavo su tos informacijos trūkumo problema. Galima padaryti išvadą, kad šiuolaikiniame informacijos amžiuje doktrinos, kaip vadovavimo įrankio, vaidmuo ne tik neišnyko, bet dar labiau sustiprėjo. Pasak Harald Hoiback, doktrina, kaip vadovavimo įrankis, ne tik turi nustatyti tam tikrus karybos principus, bet ir palikti laisvės vado sprendimo manevrui, esant besikeičiančiai situacijai[38].

Kaip jau buvo minėta, doktrinos, kaip vadovavimo įrankio, naudojimas yra daugiausiai susijęs su šalimis, kurios turi aiškius priešininkus ir joms kyla egzistencinio pobūdžio grėsmės. Tokio pobūdžio doktrinos skirtos ne tik nustatyti karinių pajėgų viziją, struktūrą, bet ir aiškiai aprašyti pajėgų modus operandi, sudėlioti uždavinius, nustatyti valdymo ir vadovavimo principus.

Įvertinus tris racionalistinius doktrinų tipus, matosi, kad racionalistinė mokykla daugiau nusako pačios doktrinos formą ir tipą, pateikia racionalų teorinį modelį apie tai, kaip doktrina turėtų atrodyti. Kiekviena rengiama doktrina turi visų aprašytų doktrinos tipų bruožų ir pagal reikšmės ir svarbos suteikimą vienam iš šių bruožų, doktriną galima priskirti konkretesniam tipui. Teoriškai doktrinos, pasikeitus geopolitinei situacijai ar grėsmių aplinkai turėtų būti keičiamos ir atnaujinamos, kad reflektuotų į naują situaciją, o rengiamų doktrinų kiekis turėtų būti toks, kad būtų apibrėžtos jungtinės ir atskiros karinės pajėgos, kad būtų apibrėžti kovinės paramos principai. Paminėtina tai, kad čia išdėstytas racionalistinių doktrinų teorinis modelis, gali būti naudojamas tiek naujų doktrinų rengimui, tiek parengtų karinių doktrinų vertinimui ir jų tipo nustatymui. Pats modelis nenusako, kokį doktrinos tipą turi naudoti šalis, nes taip apibrėžia eilė valstybės vidinių ir išorinių faktorių, tačiau modelis yra tas atspirties taškas, kurį tinkamai panaudojus šalis gali pasirengti geriausiai tinkančią karinę doktriną.

1.4. REALISTINIS DOKTRINOS AIŠKINIMAS

Realistinis doktrinos aiškinimas skiriasi nuo prieš tai analizuoto racionalistinio požiūrio. Kaip jau buvo rašyta, jei racionalistinis aiškinimas nusako doktrinos tipą, tai realistinė doktrina nusako jos turinį. Realistai teigia, kad karinė doktrina yra kritinis nacionalinio saugumo komponentas tiesiogiai koreliuojantis su nacionalinio saugumo strategija ir skirtas užtikrinti šalies saugumą nepastovioje arba anarchistinėje geopolitinėje aplinkoje. Pasak realizmo atstovo Barry R. Posen, nacionalinė šalies saugumo strategija turi numatyti grėsmės šalies saugumui, o jas užkardyti privalo politinės, ekonominės ir tame tarpe karinės priemonės. Čia, pasak mokslininko, karinė doktrina yra tiesioginė šių karinių priemonių išraiška, jos pagrindinis tikslas yra užtikrinti tos šalies išlikimą anarchinėje aplinkoje, ji privalo atitikti tarptautinės aplinkos grėsmių spektrą ir sutapti su keliamais politiniais tikslais ir lūkesčiais[39]. Realistų karinė doktrina turi atsakyti į du klausimus: 1) kokios priemonės yra reikalingos? ir 2) kaip jos bus panaudotos? Doktrina, skirstoma į puolamąjį, gynybinį ir atgrasomąjį pobūdį, turi nustatyti tokią karinių pajėgų struktūrą, apginklavimą ir išdėstymą, kad ši visiškai atitiktų egzistuojančias grėsmes ir galėtų būti panaudota politinių tikslų siekimui ir galimybių išnaudojimui.

Reflektuojant į realizmą, šalys rengiasi doktrinas, tam, kad atspindėtų priešininko stovyklą. Doktrinos galima teigti yra kaip vizija ar matymas, kaip turėtų atrodyti kariuomenė, atsižvelgiant į potencialaus priešininko stovyklą. Tarkime, jei priešininko karinės pajėgos struktūrizuotos iš didelių karinių vienetų ir jo taktika grįsta kariavimu divizijomis ar brigadomis, tai ir doktrina turi nustatyti tokią draugiškų pajėgų karinę struktūrą ir taktiką, kuri leistų tinkamai kariauti. Harald Hoiback šią doktrinos prigimtį priskiria prie konvencinio paaiškinimo, kur teigiama, kad doktrina rengiama, atsižvelgiant į karo sudėtingumą ir kompleksiškumą bei į sisteminį mūsų siekį pasirengti taip, kad tai geriausiai veiktų kare[40]. Barry R. Posen apie tai mąsto per organizacijos siekį eliminuoti kuo daugiau neapibrėžtumų galinčių nulemti organizacijos ateities veiklą. Galimi priešiškos valstybės veiksmai yra vienas iš neapibrėžtumų, todėl organizacija, siekdama tai eliminuoti per išorinių grėsmių kalkuliacijas, turi sukurti savo karinę galią, adekvačią arba didesnę priešiškos valstybės karinei galiai, tokiu būdu sumažindama neapibrėžtumo tikimybę hipotetiniame ateities konflikte[41]. Barry R. Posen teigia, kad karinė doktrina yra kariuomenės įrankis, skirtas kovoti su nežinomybe ir, pasak jo, yra keturi uždaviniai, keliami doktrinai, tam, kad ši padėtų išsklaidyti tą nežinomybę ir neužtikrintumą. Pasak mokslininko, pirma, doktrina vaidina strateginį vaidmenį, fokusuoja karines pajėgas ateities operacijoms ir karams, kurie yra esminiai šalies nacionaliniams saugumui. Doktrina taip pat netiesiogiai skiriama ir potencialiam priešininkui, kur ji veikia kaip atgrasomasis veiksnys. Antra, doktrina yra orientuota į šalies visuomenę, kuri yra pagrindinė karinių pajėgų kontributorė, o karinė doktrina šioje vietoje yra atsakymas visuomenei, kad kariniai resursai bus panaudoti tik toms užduotims atlikti, kurias yra iškėlusi civilinė vadovybė. Trečia, doktrina taip pat duoda nurodymus karinėms pajėgoms, vadovybei, kaip veikti mūšyje, kaip kariauti, ji turi įgalinti mūšio lauko koordinavimą, užtikrinti pajėgų sutelktumą mūšio metu. Ir ketvirta, doktrina turi sukurti priežastis žmonėms įsitraukti į ginkluotųjų pajėgų veiklą. Čia doktrina turi atsakyti į klausimus, kodėl jie turi prisijungti prie karinės tarnybos, o reikalui esant, paaukoti savo gyvybę[42].

Apibendrinant realistinį doktrinos aiškinimą, paminėtina, kad doktrina vaidina ypatingai svarbų vaidmenį, užtikrinant šalies saugumą nepastovioje anarchinėje aplinkoje. Realistinis doktrinos aiškinimas nusako doktrinos turinį, kuris yra nacionalinio saugumo strategijos refleksija ir skirtas detalizuoti karinių pajėgų uždavinius, skirtus įgyvendinti šalies nacionalinio saugumo sprendinius. Šio tipo doktrina taip pat skirta užtikrinti karinės galios balanso išlaikymą, kur šalies karinės pajėgos turi būti tiek didesnės, tiek modernesnės, tiek gebančios geriau veikti, nei potencialaus priešininko kariuomenė.  Tai yra, karinės pajėgos turi sugeneruoti karinę galią ne mažesnę, o pageidautina didesnę nei potencialaus priešininko tam, kad būtų užtikrinami nacionaliniai valstybės interesai, kurie nebūtinai yra gynybinio pobūdžio.

1.5. KONSTRUKTYVISTINIS DOKTRINOS AIŠKINIMAS

Šiame skyriuje bus aprašomos keturios konstruktyvistinės doktrininės refleksijos, kurių gali būti sukonstruota ir daugiau, atsižvelgiant į skirtingas situacijas, aplinką ir poreikius. Šioje darbo dalyje bus pažvelgta į skirtingus doktrinos aiškinimus, tokius kaip doktrinos konstravimą per teologinę prizmę, doktrinų rengimą dėl institucinio reikalingumo, kur doktrinos parengiamos dažniausiai nukopijuojant didesnių ir stipresnių šalių doktrinas. Bus analizuojama doktrina, kaip politinis instrumentas, žvelgiama į politinį ir karinį doktrinos rengimo santykį bei analizuojami doktrinų rengimo priešininkų argumentai.

1.5.1. Doktrina kaip dogmatinių taisyklių rinkinys

Karo teoretikai J. Angstrom ir J. J. Widen konstruoja naują doktrinos aiškinimą ir teigia, kad doktrina tarnauja karinio identiteto kūrimui per tam tikrų karinių dogmatinių principų nustatymą. Mokslininkai kontrargumentuoja Harald Hoiback racionalistiniam doktrinos modeliui ir teigia, kad jo doktrininis aiškinimas yra netinkamas, nes tokio pobūdžio doktrinos be karo negali būti empiriškai patikrintos. Dar daugiau, mokslininkai teigia, kad pats utilitaristinio pobūdžio doktrinos rengimas yra paradoksiškas, kadangi joje išdėstyti metodai būtų atskleidžiami priešui, o siekiant to išvengti, doktrina yra nušlifuojama taip, kad iš jos nebelieka praktinės naudos, ko iš pradžių ir buvo racionalizmo šalininkų siekta.

Minėti teoretikai pasiūlė kitą doktrinos aiškinimą, doktrinos sampratą, kuri nereflektavo į doktriną, kaip į karinės galios elementą. Mokslininkai pasiūlė prie doktrinos prieiti per tam tikrų įsitikinimų nustatymą ir karinio identiteto kūrimo prizmę.

Apeliuodami į bažnyčią, jos dogmas ir į tai, kad religija veikia visuomenę kaip apjungiantis elementas, kur jos nariai, vedini bendrų įsitikinimų siekia bendro, aukštesnio tikslo, mokslininkai teigia, kad ir karinė doktrina, grįsta šiais principais gali atlikti tokį vaidmenį. Karinė doktrina turi tapti ontologinį saugumą užtikrinančia organizacijos užuovėja, kur karinės organizacijos nariai gali būti tikri dėl savo ateities ir saugumo. Ji taip pat turi pakloti pamatus karinės organizacijos esprite de corps, t.y. per atsidavimo, ištikimybės, garbės ir pasididžiavimo vertybes turi būti išugdomas karinių vienetų susitelkimas ir sutelktumas karinių užduočių atlikimui. Doktrinoje nustatomi nauji standartai tokie kaip teisėtumas, pagrįstumas, identitetas, bendrumo jausmas ir ontologinis saugumas[43].

Su šiais mokslininkais iš dalies sutinka ir Harald Hoiback, kuris teigia, kad doktrina gali atsakyti į strateginius klausimus „kodėl“ arba, kitaip sakant, doktrina turi suteikti reikšmę. Doktrinos atsakymai į šiuos klausimus yra skiriami kariui, kaip žmogui, nes, ypatingai demokratinėse visuomenėse, kariai nori žinoti priežastis, kodėl jie turi rizikuoti savo gyvybėmis. Harald Hoiback doktrina šioje vietoje, kaip ir teologinės tiesos, kariui turėtų suteikti paaiškinimus, duoti pamokymus, suteikti paguodą ir įkvėpti[44].

Paminėtina, kad J. Angstrom ir J. J. Widen aiškinimas turi trūkumų, kadangi, atmetus racionaliąją doktrinos anatomiją, yra susiduriama su doktrininių argumentų stoka, o tokiu atveju doktrininiai principai privalės būti įdiegiami neatsižvelgiant į argumentus ar logiką, ko pasėkoje karinės organizacijos nariai bus tiesiog indoktrinuojami, vadovautis principais, kurių nei logikos, nei priežasčių jie nežino. Taip pat, mokslininkai, atmetę racionalistinį doktrinos aiškinimą dėl negalėjimo jo empiriškai patikrinti, patys nepasiūlo jokio savo doktrinos patikrinimo metodo.

1.5.2. Didesnio draugo kopija

Draugo kopijavimas nėra naujas reiškinys karyboje. Tai buvo daroma šimtmečiais ir kaip Harald Hoiback, analizuodamas doktrinos anatomiją, teigė, kad tai yra kultūrinis dalykas. Kultūrinė dimensija, arba tam tikras supratimas apie karybą yra perimamas iš didesnių valstybių (draugiškų ar priešiškų) ar karinių aljansų ir pritaikomas sau. Tai ypač buvo paskatinta šio informacinio amžiaus galimybių, glaudaus skirtingų valstybių, o ypatingai kariuomenių bendradarbiavimo[45]. Pasak Harald Hoiback karinės organizacijos to paveiktos pradėjo imituoti viena kitą arba kitaip tai būtų galima įvardinti kaip „institucinį izomorfizmą“, kur karinės institucijos kopijuodamos vieną kitą stengiasi tapti profesionalesnėmis. Karinį izomorfizmą analizavo Theo Farrel, pasak kurio, institucinis izomorfizmas yra labiau būdingas mažosioms ir skurdesnėms šalims, kurios siekia „prestige attached to great power military symbols“[46]. Bet, pasak Farrel, doktrinos kopijavimas arba netgi jos plagiavimas nėra blogas reiškinys, nes jis skatina tobulėjimą ir karinių partnerių sąveikumą (angl. interoperability)[47]. Šioje vietoje svarbu išsiaiškinti, kaip kokybiškai yra kopijuojamos doktrinos. Jei doktrina yra kopijuojama, bet tuo pačiu nėra vystomas šalies karinis diskursas, doktrinos nukopijavimas teigiamo efekto šalies karybai neduos, o praktinis jos pritaikomumas bus sunkiai įmanomas[48]. Tokiu atveju būtų perimti svetimos šalies kariniai postulatai, kurie gali ne visiškai atitikti tos šalies poreikius.

Taip pat egzistuoja ir kitokios svetimų doktrinų pritaikymo savo karinėje organizacijoje priežastys nei čia išvardinta. Pavyzdžiui, Vokietija, kur sąlyginai jaunas Vokietijos Bundeswehras yra priklausomas nuo politinės kultūros, kuri iki šiol istoriškai yra per jautri turėti savo doktriną, dalyvauti tarptautinėse operacijose, ypatingai puolamojo pobūdžio karyboje. To pasėkoje Bundeswehras naudoja daugelį NATO doktrininių publikacijų, o kai kurių net neverčia į vokiečių kalbą. Tokiu būdu Vokietija, neturėdama savo doktrininių leidinių, naudodama NATO publikacijas, remdamasi (bet netvirtindama) ISAF COIN strategija ir remiama bei mokoma NATO šalių partnerių dalyvavo ISAF operacijose ir iki šiol dalyvauja post ISAF veikoje Afganistane[49].

Doktrinų kopijavimas nėra nei naujas, nei blogas reiškinys karyboje, tačiau pagrindinis klausimas yra tas, ar nukopijuotos doktrinos atspindi tos šalies karinę filosofiją ir poreikius, ar nukopijuota doktrina gali būti pritaikoma, ar ji padaro šalies kariuomenę profesionalesne ir geresne mūšio lauke.

1.5.3. Doktrina kaip politinis instrumentas

Vienareikšmiškai politikai turi įtaką doktrinoms ir apskritai visai politinei - karinei minčiai. Pirma, įtaka daroma per kariuomenės suvaržymą politikos, teisės, finansų prasme. Politikai, atsižvelgdami į geopolitinę valstybės situaciją, nustato ginkluotųjų pajėgų vystymo kryptis (pvz. gynyba, puolimas ar taikos operacijos), nustato apribojimus (pvz. ginkluotės naudojime), skiria atitinkamą finansavimą iškeltiems tikslams pasiekti. Harald Hoiback plėtoja mintį apie politikų įtakos reikalingumą karinės minties formavime ir teigia, kad šių laikų karo priemonių žiaurumas ir griaunamoji jėga bei pačios karo pasekmės yra tokios milžiniškos, kad karinės minties ar raidos formavime politikų nedalyvavimas yra tiesiog negalimas[50][51]. Tai iliustruoja Georges Clemencau, teigdamas, kad karas yra per rimtas dalykas, kad jį palikti generolams[52]. Vienareikšmiškai politinė įtaka turi būti pamatuota ir, reikalui esant, atsverta. Kariai yra karinės minties profesionalai ir geriausiai išmano savo darbą, todėl per didelis politinis kišimasis į karinius reikalus gali turėti neigiamų pasekmių. Barry. R. Posen taip pat pritaria Harald Hoiback ir dar labiau išryškina politikų dalyvavimo doktrinos rengime poreikį. Nepaisant to, kad kariai, kaip savo srities profesionalai, stengiasi išvengti politinio įsikišimo, tačiau jis yra būtinas. Karinė doktrina turi būti suderinta ir turi atspindėti pagrindines užsienio politikos ir nacionalinio saugumo gaires. Nes jei šie dokumentai dar taikos metu bus suderinti vienas su kitu, kilus konfliktui ar karui nebebus laiko, o ir erdvės doktrinos koregavimui ir tokiu būdu bus išvengta politinio kišimosi konfliktui jau prasidėjus[53]. Dar daugiau, Posen teigia, kad nesant politinių tikslų ir karinių priemonių sinchronizavimo dar taikos metu, o karui jau prasidėjus ir politiniams ir kariniams tikslams ir priemonėms išsiskyrus, yra didelė tikimybė karą pralaimėti. Kaip pavyzdį galima pateikti Yom Kippur karą (1973 m.) tarp Izraelio ir Arabų šalių, kai dėl politinių motyvų Izraelio karinėms oro pajėgoms nebuvo leista atlikti preemtyvaus oro smūgio pulti besirengiančiam priešui (Izraelio karinės doktrinos imperatyvas), ko pasėkoje Izraelis buvo užpultas ir priverstas gintis[54].

Bet kuriuo atveju doktrina turi turėti balansą tarp politikų ir karinių ekspertų. Kaip teigia Harald Hoiback doktrina negali susidėti vien tik iš karinių dalykų, atsakančių į klausimus „kaip tai atlikti“, nes ji tokiu atveju taps kariniu / techniniu vadovu (angl. manual/handbook), kitu atveju, doktrinos reikalus labiau paliekant politikams, ji rizikuoja tapti gražių, politiškai korektiškų citatų, stokojančių praktinės karinės naudos, rinkiniu. Turi būti atrastas balansas tarp politinio diskurso ir karo realybės[55], balansas tarp politinių tikslų ir karinių priemonių .[56]

1.5.4. Doktrinos neturėjimo doktrina

Be visų aukščiau aprašytų karinių doktrinų rengimo sampratų ir pačios doktrinos vaidmens karyboje, egzistuoja ir doktrinos rengimo oponentai, kurie teigia kad doktrina yra nereikalinga ir kad doktrina šiuolaikiniame pasaulyje yra labiau našta, negu privalumas ar kovinės galios elementas. Teigiama, kad doktrina gali suvaržyti veržlumą, atimti iniciatyvą ar karinių galimybių lango išnaudojimą. Taip pat yra teigiama, kad karinės doktrinos kariuomenę gali paversti doktrininio žodžio įkaitais, dogmos įkaitais.[57]. Pavyzdžiui, JAV karinės oro pajėgos per 2003 m. Irako karą subombardavo tuščius Irako ministerijų pastatus, taip sunaikindamos dalį įrodymų, kurie būtų panaudoti prieš Irako režimą[58]. Vėliau JAV pajėgos, teisindamosi teigė, kad tokie veiksmai buvo atliekami pagal Karinių oro pajėgų doktriną pirmiausia suduodant smūgį priešininko vadovavimo ir valdymo elementams[59].

Taip pat doktrinos priešininkai teigia, kad doktrina gali būti netiksli, neišbaigta, o nepatikrinti jos imperatyvai gali neveikti mūšio metu. Būtent tai įvyko Antrojo Libano karo metu 2006 m. Izraeliui kariaujant prieš Hezbollah. Tik po karo buvo prieita išvadų, kad naujai patvirtinta doktrina, kurioje buvo įtvirtintos naujos ir dar nepatikrintos karybos koncepcijos (Efektais Grįstos Operacijos ir Sistematinis Operacijų Dizainas) įnešė daug sumaišties ir buvo viena iš karo nesėkmės priežasčių[60].

Harald Hoiback pateikia pagrindines klaidas, susijusias su doktrinų samprata, jų rengimu ir reikšmės joms suteikimu. Pasak mokslininko, šios klaidos prisidėjo sutvirtinant doktrinos rengimo skeptikų stovyklą. Mokslininkas išskiria pagrindinius keturis doktrininius nuklydimus. Pirma, Doktrinos pavertimas kognityviniu rūku arba bandymai doktriną padaryti labiau nurodančia (angl. prescriptive), negu varžančia (angl. constrictive). Šis požiūris doktriną padaro vadovu, „kaip mąstyti, o ne kaip veikti ar ką daryti“. Toks priėjimas paverčia doktriną tuščių žodžių rinkiniu, tokių, kaip „būk gudrus“, „būk lankstus“ ir t.t. Tokie patarimai visiškai nepadeda, susidūrus su praktine situacija, todėl pačią doktriną paverčia nenaudinga. Antra, Doktrinos pavertimas svajonių/fantazijų rinkiniu. Šiuo atveju kalbama apie doktrinos imperatyvų suformulavimą per požiūrį, „kuo būti, bet ne ką galvoti“. Būtent per karinių vertybių suformulavimą - „kas aš esu“ yra nulemiama, ką aš turiu daryti. Kaip ir pirmuoju atveju, kario dorybingų savybių išvardijimas doktrinoje turi mažai praktinės naudos. Trečia, Doktrina apie viską. Tai yra, kai doktrina atsako į visus klausimus, „kaip mąstyti, kuo būti, ką daryti“ ir t.t. Daugumoje atveju tai ambicingi, bet labai migloti nurodymai, kurie, tapę bendrybėmis ir banalumais, taip pat turi mažai praktinės naudos. Ketvirta, Doktrinos pavertimas nesuprantama tauškalų kalba. Tai yra šių laikų problema, kai doktrinos yra rengiamos vien dėl to, kad „doktriną reikia turėti“ ar to reikalauja institucinė logika[61].

Harald Hoiback atmeta doktrinos oponentų argumentus ir teigia, kad ne visada yra įmanoma numatyti tiek priešininkų, tiek savų politikų veiksmus, tačiau, turint doktriną, yra lengviau numatyti ir prognozuoti savo karinių vienetų veiksmus, šiems veikiant skirtingose aplinkose. Mokslininkas, apeliuodamas į skeptikų argumentą, kad doktrina suvaržo padalinių inovatyvumą ir iniciatyvą, teigia, kad būtent formalios doktrinos nebuvimas sukuria aibę neformalių doktrinų, kuriomis vadovaujasi skirtingų lygių vadai, o šių doktrinų nesuderinamumas gali vesti prie nesėkmės mūšio lauke. Ir paskutinis kontrargumentas skeptikams yra tas, kad doktrina tarnauja kaip politinių minčių vertėjas į karinę kalbą; tokios nesant, politikų ir karių diskursas gali būti sutrikdytas, o tai taip pat gali užprogramuoti karinę nesėkmę[62].

Bet kuriuo atveju, doktrinos kariuomenės viduje įgauna prasmę, nes padaro karius geresniais kovotojais mūšio lauke, veikia kaip orientyras sprendimų priėmėjams ir įgalina kariuomenę keistis, susiduriant su naujais iššūkiais.

1.6. KARINĖS DOKTRINOS PRINCIPINĖS FUNKCIJOS

Šioje dalyje išanalizavus platų karinių doktrinų teorinį diskursą ir nustačius karinės doktrinos tipus, galima susisteminti ir išdėstyti pagrindines karinės doktrinos funkcijas, kurios gali būti naudojamos ir aprašomos doktrininiuose dokumentuose. Kadangi karinių doktrinų rengimo rekomendacijų ar metodinių nurodymų nėra, šalys doktrinas rengiasi atsižvelgdamos į savo poreikius.

Pirma doktrinos funkcija, yra nustatyti karinių pajėgų vaidmenį šalies nacionalinio saugumo struktūroje, o taip pat karinės doktrinos vietą šalies saugumo dokumentacijos hierarchijoje. Doktrina šioje vietoje taip pat turėtų aprašyti kariuomenės panaudojimo politinius ketinimus, apribojimus, teisinius pagrindus, turėtų nustatyti ateities kariavimo horizontus. Ši doktrinos funkcija yra politinio karinio dialogo išdava, kuriame yra nustatomi kariuomenės naudojimo sprendiniai dar taikos metu. Kaip teigė Hoiback, turi būti atrastas balansas tarp politinio diskurso ir karo realybės[63], balansas tarp politinių tikslų ir karinių priemonių [64].

Sekanti doktrinos funkcija yra nustatyti ir argumentuotai aprašyti šaliai labiausiai tinkantį mūšio tipą. Realistai mūšio tipus išskiria į gynybą, puolimą ir atgrasymą[65], tačiau šiuolaikinėje karyboje dominuoja ir nelinijinė karyba, tinkanti kovoti prieš sukilėlius, ar naudotina hibridinio pobūdžio kare. Argumentuotas mūšio tipo parinkimas yra tiesiogiai priklausantis nuo šalies geopolitinės situacijos, ją veikiančių grėsmių ir pažeidumų. Mūšio tipas doktrinoje išdėstomas tik po gilios refleksijos į šalies padėtį ir poreikius, bei po detalaus karinio diskurso. Nesant karinio diskurso, pasak Hoiback[66], doktrinos postulatai ir mūšio tipas sunkiai bus įgyvendinamas praktikoje ir gali nulemti neigiamas konflikto pasekmes.

Toliau doktrina turėtų nustatyti karinių pajėgų panaudojimo metodus, ar modus operandi. Reflektuojant į prieš tai aprašyto mūšio tipo parinkimą, doktrina turėtų detaliau pažvelgti ir aprašyti kokiais metodais bus naudojamos karinės pajėgos ir kam jos turi ruoštis. Turi būti detalizuojami karinių pajėgų prioritetai, manevro, ugnies galios ir vadovavimo ir valdymo principai. Doktrininis modus operandi nustatymas tiesiogiai siejasi su Hoiback aprašytu doktrinos, kaip vadovavimo įrankio tipu, kur doktrinoje išdėstyti principai turi veikti siekiant užtikrinti karinių pajėgų sutelktumą ir sąveikumą.[67] Sąveikumas turi ypatingai didelę reikšmę karinėms pajėgoms veikiant su sąjungininkais, sąveikoje su kitų šalių karinėmis pajėgomis, ko pasėkoje doktrina turi įvertinti ir kitų šalių karinių pajėgų modus operandi. Kaip pavyzdžiui, sunkiai būtų įmanomas sąjungininkų bendradarbiavimas ir bendros operacijos Afganistane, jei visos šalys nesivadovautų nustatytais kovos prieš sukilėlius (angl. counterinsurgency, COIN) principais.

Ketvirta karinės doktrinos funkcija yra karinių pajėgų pokyčių krypties nustatymas. Šis funkcija, atsižvelgiant į besikeičiantį grėsmių spektrą, naujausias karines tendencijas ir vyraujančias idėjas turi nustatyti šalies kariuomenės pokyčių gaires. Kaip praktika rodo, tiek skirtingų šalių, tiek karinių blokų karinės pajėgos nuolat keičiasi, keičiama karinių pajėgų panaudojimo taktika, ginkluotė, vadovavimo ir valdymo koncepcijos ir t.t. Pokyčiai taip pat turi būti padiktuojami šalies vidaus karinio diskurso, atsižvelgiant į būtent tos šalies karines realijas, finansavimą ir į tai, ko šaliai labiausiai reikia.

Paskutinė, penkta, karinės doktrinos funkcija yra pačios karinės organizacijos ir jos narių identiteto nustatymas. Karinės organizacijos narių identiteto nustatymas yra tiesiogiai susijęs su jos pačios narių savęs siejimu su šia organizacija, o taip pat ir pilnu atsidavimu ir paklusimu ekstremalių situacijų metu. Per doktrininių principų nustatymą yra formuojama karinės organizacijos dvasia, formuojamos narių atsidavimo, ištikimybės, garbės ir pasididžiavimo vertybės.[68]

Šioje dalyje išanalizuota šiuolaikinės karinės doktrinos samprata, apžvelgta jos raida, karinės doktrinos aiškinimas suskirstytas pagal racionalistinę, realistinę ir konstruktyvistinę mokyklas (1 pav.), bei nustatytos karinės doktrinos principinės funkcijos. Doktrinų rengimas įsibėgėjo XIX a., kada ypač po pralaimėtų karų buvo suvokta, kad kariuomenė turi turėti užrašytą karinę mintį, apie tai, kaip reikia ruoštis ir laimėti ateities karą. Ta karinė mintis buvo įforminta kaip doktrina ir nustatė karybos principus. Metodinių nurodymų, kaip rengti doktrinas ir į kokius klausimus jos turi atsakyti, nėra. Tai nusistatyti yra kiekvienos šalies užduotis ir doktrinos rengiamos, atsižvelgiant į eilę faktorių, tokių kaip šalies priešiška aplinka, grėsmės lygis, karinės minties vystymo raida ar šalies geografinė padėtis. Doktrinų rengimas XXI a. yra įgavęs pagreitį, kur karines doktrinas rengia dauguma kariuomenes turinčių šalių, o doktrinos vieta karybos mintyje užima gana svarbią vietą. Taip pat yra teigiama, kad doktrina yra vienas iš karinės galios elementų, kuris skirtas sustiprinti karinių pajėgų operacinį efektyvumą, nustatyti pagrindinius karinius principus, kurie karines pajėgas vestų prie nustatytų tikslų pasiekimo.

Kaip jau buvo minėta, idealaus ir visoms šalims tinkančio karinės doktrinos tipo nėra, nes kiekviena šalis doktrinas rengia atsižvelgdama į eilę šalies saugumą formuojančių faktorių ir šalies vidaus karinio diskurso vystymo kokybę.

1 paveikslėlis

 barry.grikis@gmail.com

---

[1] Buzan B., Žmonės, valstybės ir baimė: tarptautinio saugumo studijos po šaltojo karo, Vilnius: Eugrimas, 1997, p. 161-163.

[2] Hoiback, (5 išnaša) p. 1.

[3] The United Kingdom Glossary of Joint and Multinational Terms and Definitions, Joint Doctrine Publication JDP 0-01.1, 2006, p. D-12.

[4] AAP-6 NATO Glossary of terms and definitions.

[5] Lietuvos Karinė Doktrina, D-LK-1, patvirtinta Lietuvos Kariuomenės vado 2016-04-22 įsakymu Nr. V-570, p. iii.

[6] Angstrom J & Widen J. J., (12 išnaša) p. 209.

[7] Honig J. W., „The Tyranny of Doctrine and Modern Strategy: Small (and Large) states in a Double Bind”, Journal of Strategic Studies, Routledge, 2016: p. 268.

[8] United Kingdom ARMY publication Operations, 2010, p. E-2.

[9] Hoiback, (5 išnaša).

[10] Hoiback, (7 išnaša) p. 187.

[11] Allied Doctrine for Joint Operations AJP-3 (A), North Atlantic Treaty Organization (NATO), Brussels, 2007.

[12] Hoiback, (5 išnaša) p. 1.

[13] Morillo S., Pakvovic M. F., What is military history?, Cambridge: Polity Press, 2006, p 24.

[14] http://luna.folger.edu/luna/servlet/detail/FOLGERCM1~6~6~143977~108881:The-exercise-of-armes-for-caliures, 2016/04/03.

[15] Romjue J. L., American Army Doctrine for the Post-Cold War, VA: Military History Office, 1997, p. 11.

[16] Hoiback, (7 išnaša) p. 188.

[17] Ten pat, p. 188.

[18] Palazzo A., (8 išnaša) p.1.

[19] Angstrom J & Widen J. J., (12 išnaša) p. 202.

[20] Hoiback, (5 išnaša) p. 57.

[21] Hoiback, (7 išnaša) p. 190.

[22] Lietuvos kariuomenės drausmės statutas, https://www.e-tar.lt/portal/legalAct.html?documentId=TAR.2690D2FE2A35, 2016/04/15.

[23] Hoiback, (5 išnaša) p. 114.

[24] Angstrom J & Widen J. J., (12 išnaša) p. 203.

[25] Posen, (4 išnaša) p. 56.

[26] Drukteinis S. G. Izraelis, žydų valstybė., Vilnius: Altora, 2005, p. 273-295.

[27] Miranda Calha J., Hybrid Warfare: NATO`s New Strategic Challenge, Defence and Securty Commitee, 2015.

[28] Posen, (4 išnaša) p. 47.

[29] Sokolovski V. D., Soviet Military Strategy, Unites States Project, RAND, 1963, p. 41.

[31] Soldiering: the Military Covenant, Army doctrine publication, vol 5, https://www.gov.uk/government/uploads/system/uploads/attachment_data/file/395358/2000-ADPvol5_Soldiering_the_Military_Covenant_Ver2.pdf, 2016/04/15.

[32] Jensen B., (10 išnaša) p. 246-217.

[33] Hoiback, (5 išnaša) p. 169.

[34] Drew D., Of trees and leaves: A New View of Doctrine, http://www.airpower.maxwell.af.mil/airchronicles/aureview/1982/jan-feb/drew.html, 2016/04/15.

[35] Hoiback, (5 išnaša) p. 160.

[36] Kronvall O., Petersson M., (9 išnaša) p. 290.

[37] Hoiback, (5 išnaša) p. 161.

[38] Kronvall O., Petersson M., (9 išnaša) p. 283.

[39] Posen, (4 išnaša) p. 13.

[40] Hoiback, (5 išnaša) p. 149.

[41] Posen B. R., Foreword: „Military doctrine and the management of uncertainty“, Journal of Strategic Studies, Routledge, 2016, p. 161.

[42] Ten pat.

[43] Angstrom J & Widen J. J., (12 išnaša) p. 205-210.

[44] Hoiback, (5 išnaša) p. 118.

[45] Ten pat, p. 112.

[46] Pretorius J., The Security Imaginary: Explaining Military Isomorphism, Security Dialogue, 2008, p. 16.

[47] Angstrom J & Widen J. J., (12 išnaša) p. 199.

[48] Hoiback, (5 išnaša) p. 149.

[49] Zapfe M., „Strategic Culture Shaping Allied Integration: The Bundeswehr and Joint Operational Doctrine“, Journal of Strategic Studies, Routledge, 2016, p. 246-258.

[50] Hoiback, (5 išnaša) p. 133.

[51] Honig J. W., (26 išnaša) p.274-275.

[52] Barone M., War is too Important to be Left to the Generals, http://www.weeklystandard.com/war-is-too-important-to-be-left-to-the-generals/article/2599, 2016/04/15.

[53] Posen B. R., (60 išnaša).

[54] Posen, (4 išnaša) p. 27.

[55] Hoiback, (5 išnaša) p. 143.

[56] Ten pat, p. 153.

[57] Latawski P., The Inherent Tentions in Military Doctrine, Royal Military Academy Sanhurst, 2011, p. 12.

[58] Hoiback, (5 išnaša).

[59] Allied Joint Doctrine for Air and Space Operations, AJP-3.3 (A), Brussels: North Atlantic Treaty Organization (NATO), 2008.

[60] Matthews M. M., (17 išnaša).

[61] Hoiback, (5 išnaša) p. 14-45.

[62] Hoiback, (6 išnaša) p. 891.

[63] Hoiback, (5 išnaša) p. 143.

[64] Ten pat, p. 153.

[65] Posen, (4 išnaša) p. 13.

[66] Hoiback, (5 išnaša) p. 149.

[67] Ten pat, p. 161.

[68] Angstrom J & Widen J. J., (12 išnaša) p. 205-210.