KARINĖS DOKTRINOS SAMPRATA
Įvadas
Šalies saugumas
yra plati sąvoka, apimanti šalies politinį ir teritorinį integralumą, šalies
piliečių saugumą, žmoniškųjų poreikių patenkinimą, socialinę teisybę,
ekonominių interesų užtikrinimą, aplinkos apsaugą ir socialines vertybes.[1]
Nepaisant sąvokos platumo, nacionalinio saugumo strategijos daugiausia dėmesio
skiria karinio ir politinio pobūdžio saugumo sąvokų plėtojimui, fizinio ir
psichologinio saugumo užtikrinimui, išorinių grėsmių prevencijai.
Šalies saugumo
suvokimas taip pat priklauso nuo vidinių ir išorinių faktorių, tokių kaip
grėsmių suvokimas, šalies vidiniai resursai, karinė galia, geografija, istorinė
patirtis ir aplinkos geopolitiniai pokyčiai. Šių faktorių visuma, nukreipta į
šalies saugumo užtikrinimą, yra šalies nacionalinių saugumo strategijų
pagrindas, kurios rengiamos, atsižvelgiant į grėsmes ir pažeidumus. Šiose
strategijose nustatomos konkrečios politinės, ekonominės, tame tarpe ir karinės,
priemonės, kaip su tam tikromis grėsmėmis ir pažeidimais turi būti kovojama. Šios
priemonės tampa konkrečių politinių ir karinių strategijų dalimis.
Politinės ir
karinės gairės dažniausiai yra formuojamos kaip nacionalinio saugumo ar
pasipriešinimo strategijos ir yra politinio lygmens dokumentai, kuriuose
pateikiami pagrindiniai šalies kovos su grėsmėmis ir pažeidumais principai.
Tiek pažeidimų, tiek karinių grėsmių spektras yra analizuojamas karinio
lygmens, kur šioje vietoje, kaip nacionalinio saugumo tąsa, yra rengiama karinė
doktrina, kurioje pateikiama, kokiomis priemonėmis karinis dėmuo tvarkysis su
karinio pobūdžio nacionalinio saugumo grėsmėmis ir pažeidumais. Doktrinose
pateikiami principai, remiantis kuriais bus planuojamos ir vykdomos karinės
operacijos. Atsižvelgiant į operacijos pobūdį, bus suformuojamos, aprūpinamos
ir treniruojamos šalies ginkluotosios pajėgos.
Karinė doktrina
yra skirta konkretiems kariniams tikslams pasiekti. Atsižvelgiant į tai, jog
kariniai tikslai ir priemonės kyla iš politinių strategijų, tai ir kariniai
rezultatai yra laikytini politiniais
rezultatais, ko pasėkoje doktrina formuojama tiek karių, tiek politikų, tam kad
būtų pasiektas balansas tarp karinių galimybių ir politinių tikslų.
Istoriškai
šiuolaikinės karinės doktrinos tradicija susiformavo tik XX a. pradžioje ir iki
šiol jos skirtingose šalyse skiriasi. Skiriasi ne kiek dėl skirtingų šalių
situacijų ir grėsmių bei pažeidumų suvokimo, kas yra natūralu, bet kiek dėl
pačios doktrinos suvokimo ir jos vaidmens. Doktrina yra politinių strategijų
tąsa, tačiau egzistuoja ir skirtingi doktrinų suvokimo ir pritaikymo būdai.
Doktrinos gali būti skirtos naudoti kaip vadovavimo įrankis, edukavimo vadovas
ar ginkluotųjų pajėgų transformacijos vadovas. Be to, yra manoma, kad doktrinos
gali atlikti ir dogmatinę paskirtį, kur turi būti nustatomos tam tikros vertybės,
skirtos ginkluotųjų pajėgų personalui indoktrinuoti. Taip pat yra manančių, kad
karinės doktrinos yra nereikalingos, nes įneša daugiau sumaišties, negu kad
duoda naudos. Anot skeptikų, užtenka politinių strategijų, o karinė doktrina
yra nereikalinga.
Atsižvelgiant į
visa tai, kyla klausimas, ar doktrina yra tas kintamasis, kuris daro įtaką
karinėmis operacijoms; ar doktrina ir jos principai yra tai, kas sudaro ginkluotosioms
pajėgoms pagrindą pasiekti operacinę pergalę, kuri vėliau gali būti panaudojama
politinio dėmens politiniams tikslams fiksuoti. Kita vertus, kyla kitas
klausimas - ar aiškios doktrinos neturėjimas gali įtakoti nesėkmingą karinių
pajėgų panaudojimą.
1.1. KARINĖS
DOKTRINOS DEFINICIJA
Napoleonas
buvo sakęs, kad vienas mameliukų karys prilygęs trims prancūzų kariams, tačiau
100 prancūzų karių galėję įveikti penkis kartus didesnę mameliukų kariauną. Tai
rodo, kad prancūzų Espirit de Corps,
struktūra, susitelkimas buvo pranašesni nei tuometinių vergų[2]. Kita
vertus, Napoleonas šventos Elenos saloje, būdamas tremtyje, turėjo valias laiko
įvertinti padarytas klaidas ir išvada, kurios jis priėjo, buvo ta, kad maršalas
nesuprato jo karinės idėjos / minties, todėl netinkamai įgyvendino Napoleono
karinę strategiją. Prancūzų Esprit de
Corps, struktūra ir susitelkimas buvo tikrai gerai vertinami, tačiau dėl
visai kitų priežasčių Napoleono kariuomenė krito lemiamuose mūšiuose ir tos
priežastys gali būti nagrinėjamos įvairiais aspektais, tačiau šio darbo
kontekste galima teigti, kad Napoleono kariuomenė krito būtent dėl karinės
doktrinos trūkumo.
Taigi, kyla klausimas, kas yra toji karinė doktrina,
jei ji vaidina tokį svarbų vaidmenį. Remiantis
instituciniu karinės doktrinos aiškinimu, toliau yra pateikiamos didžiųjų šalių
ir aljansų doktrinos definicijos. Pavyzdžiui Jungtinės Karalystės Junginis
terminų žodynas karinę doktriną apibūdina kaip “kertiniai principai, kuriais vadovaujantis, karinės organizacijos
siekia nustatytų tikslų. Nors doktrina yra svarbi, ji turi būti taikoma
protingai”[3]. Analogišką doktrinos
apbrėžimą naudoja ir NATO karinių terminų žodynas[4].
Jungtinių Amerikos Valstijų Gynybos departamento karinių terminų žodynas pateikia
kitokį doktrinos apibrėžimą, negu NATO ir Jungtinė Karalystė, nurodydamas, jog
karinė doktrina - „kertiniai principai,
kuriais vadovaujantis karinės pajėgos ar jų elementai vadovaujasi siekdami
nacionalinių objektų. Nors doktrina yra svarbi, ji turi būti taikoma protingai“.
Šiais metais buvo atnaujinta Lietuvos karinės doktrinos definicija. Lietuvos
karinė doktrina, panašiai, kaip ir didžiųjų valstybių ir NATO, apibrėžiama kaip
„dokumentas numatantis
esminius nacionalinės karybos pagrindų dalykus, kuriais vadovausis Lietuvos
kariuomenė“[5].
Lietuvos karinės doktrinos aiškinimas nežymiai skiriasi nuo aukščiau nurodytų karinės
doktrinos aiškinimų, tačiau pačioje doktrinoje yra duodama nuoroda į NATO
karinės doktrinos aiškinimą, iš kurio matosi, kad Lietuvos karinės doktrinos principai
yra grįsti aljanso principais. Remiantis pateiktais instituciniais karinės
doktrinos paaiškinimais, galima išskirti bendrus karinės doktrinos bruožus, t.
y. doktrina turi nustatyti kertinius karybos principus karinių tikslų siekimui
ir, nepaisant to, kad doktrina yra svarbus dokumentas, jos naudojimui paliekama
tam tikra interpretacijos laisvė.
Karinės
minties analitikai karinę doktriną aiškina plačiau negu institucinis karinės
doktrinos aiškinimas. Pagal J. Angstrom ir J. J .Widen karinė doktrina turėtų
būti suprantama kaip gairės karinėms organizacijoms, veikiant karinėse
operacijose; kaip gairės, formuojant karinę organizaciją, jos struktūrą; kaip
vadovas karinės organizacijos pokyčiams ir transformacijai, siekiant kad ši
būtų pajėgi dalyvauti kariniuose konfliktuose. Doktrina vaidina svarbų vaidmenį,
formuojant ir palaikant karinės organizacijos identitetą, kuris jos nariams formuoja
tikslą, sutelkia organizacijos valią ir suteikia stiprybės, rengiantis bet
kokio pobūdžio konfliktams[6]. Panašiai
karinę doktriną apibrėžia J. Willem Honig, kuris teigia, kad doktrina yra
nekvestionuojamų tiesų ir taisyklių rinkinys, kuris nurodo, kaip reikia elgtis daugiaterpėje
aplinkoje ir sudėtingomis sąlygomis. Pasak pastarojo mokslininko, doktriną
galima laikyti ir moraliniu veikalu, kuris aprašo teisingo elgesio principus ir
taisykles. Doktrina taip pat skirta įteigti visuomenei, organizacijai ar
profesijai savikritikos, bendro tikslo siekiamybės vertybes ir vaidina siektinų
veiksmų vadovo funkcijas[7].
Turbūt
plačiausiai naudojamas karinės doktrinos paaiškinimas kildinamas iš J.F.C.
Fuller, kuris karinę doktriną charakterizavo kaip „centrinę smurtinės organizacijos idėją“ perteikiančią įvairių mūšio
formuočių panaudojimą reaguojant į karo būsenas. Arba, kitais žodžiais tariant,
doktrina yra principų rinkinys, kurį kariuomenė naudoja savo veikloje
nacionaliniams kariniams tikslams pasiekti[8].
Karinę
doktrina vaizdžiai apibrėžė norvegų karininkas mokslininkas Herald Hoiback,
pateikdamas doktrinos definicijos asociacijas su sportu. Jis teigė, kad futbole
yra du būdai, kaip geriausiai išnaudoti komandą pergalei pasiekti. Pirmu atveju
parenkami geriausi žaidėjai, jie pastatomi pozicijose, kuriose jie gali duoti
daugiausiai naudos. Žaidimo metu šie žaidėjai, pasitelkdami savo profesionalumą
ir patirtį, papuolę į įvairias situacijas, priima geriausius sprendimus komandiniams
tikslams pasiekti. Antruoju atveju yra sukuriama žaidimo sistema, strategija,
pagal kurią žaidėjai yra apmokomi, o žaidimas vyksta pagal konkrečias iš anksto
paruoštas ir ištreniruotas schemas. Šį metodą Herald Hoiback įvardija kaip
doktrininį, kur pagrindinis dėmesys kreipiamas į bendrą visumos naudą, o ne
pavienius laimėjimus.
Šiuolaikiniame
pasaulyje visos valstybės, jų kariuomenės skiriasi savo dydžiais, pasirengimu,
treniruotumu ir kitais aspektais. Visi šie skirtumai nulemia skirtingą karinę
mintį ir tos minties išdėstymą per doktrininį sumanymą. Kaip pavyzdį galima
pateikti Trevor Dupuy, Antrojo pasaulinio karo Vokietijos ir pokario Izraelio
kariuomenės vertinimą, kur šios kariuomenės pagal savo kovinio efektyvumo vertę
lenkė savo oponentus, daugeliu atveju nepaisant prastesnio šių kariuomenių
aprūpinimo. Pavyzdžiui, 100 vokiečių tarnaujančių koviniuose daliniuose atitiko
120 britų ir amerikiečių karių arba 250 rusų karių. O Izraelio ir Arabų
paskutiniuose karuose 100 žydų karių atitiko 200 arabų kariuomenių karių[9].
Taip pat, prisimenant šio skyriaus pradžioje pateiktą Napoleono mameliukų ir
prancūzų karių palyginimą, mes negalime teigti, kad vokiečių karys buvo 2,5
karto protingesnis ar fiziškai stipresnis už savo priešininkus, o stiprybės
šaltinio šiuo atveju reikėtų ieškoti giliau, ne karių individualybėse, bet
kolektyvinių sprendimų įgyvendinime, kur šie sprendimai gimsta, vadovaujantis
kariniais sumanymais, daugumoje atvejų įtvirtintais karinėse doktrinose.
Šiais laikais
doktrina yra laikoma karinės galios sudedamąja dalimi, kariuomenės „programine
įranga“ [10]. Sunku būtų įsivaizduoti,
kaip atskiri kariuomenės komponentai galėtų veikti kartu, neturėdami karinės
doktrinos. NATO apie doktrinos poreikį pasisako taip, kad „operacijų sėkmė priklauso nuo aiškios ir visuotinai priimtos doktrinos,
o tai ypatingai svarbu, kai operacijos vykdomos tarptautinėje aplinkoje,
koalicijos sudėtyje“[11].
Trumpai apžvelgę
karinės doktrinos sąvokos aiškinimus, pastebime, jog karinė doktrina neturi
vienintelio ją apibūdinančio aiškinimo. Karinės institucijos doktriną
apibrėžia, kaip kertinius principus, kuriuos taikant, yra paliekama laisvė
interpretacijoms. Karinės minties mąstytojai doktrinai suteikia platesnį
vaidmenį: nuo kariuomenės ir karių doktrininio identiteto nustatymo iki
kariuomenės veiklos principų ir gairių transformacijai nustatymo. Kad ir kokia
doktrinos forma būtų, ji turėtų suorientuoti karybą ateities pergalėms pasiekti
bei nustatyti tokias priemones, kurios geriausiai veikia mūšyje[12].
Taigi, toliau darbe vartojant karinės doktrinos definiciją, bus apeliuojama į „priemonių,
procedūrų ir principų visumą, skirtą įgalinti karinę organizaciją pasiekti
pergales bet kokio tipo mūšiuose“.
Pats žodis
doktrina yra kildinamas iš lotyniško žodžio „doctrina“, kuris reiškia „mokymas“.
Nepaisant lotyniško termino senumo, karyboje jis pradėtas naudoti santykinai
nesenai ir siekia apie šimtą metų. Nors karybos mintis buvo plėtojama daugelį
metų atgal, tačiau struktūrizuoti ir įtvirtinti karinėse doktrinose ji buvo
pradėta tik po 1870-1871 m. Prūsijos – Prancūzijos karo, kur pastaroji šalis pralaimėjo.
Apie doktrinos ištakas plačiau bus aprašoma kitame šio darbo skyriuje.
1.2. KARINĖS
DOKTRINOS IŠTAKOS
Prieš
pradedant analizuoti karinės doktrinos vaidmenį ir skirtingus požiūrius į ją, bus
trumpai pažvelgta į doktrinos ištakas, analizuota, kada susiformavo pirmieji
doktrinos principai, bei kas lėmė šiuolaikinės karinės doktrinos, tokios, kokia
ji yra dabar, suformavimą. Karinės doktrinos ištakas galima rasti skirtinguose
amžiuose ir skirtingose kultūrose. Žodinės formos karinė doktrina siekia
daugelį šimtmečių atgal ir yra tokia pat sena, kaip ir pats karas.
Kariaujančios pusės naudojamos taktikos ir technikos, susitarimas kaip jas
naudoti, vyresniųjų karių patarimai jaunesniesiems gali būti vadinami seniausia,
dar nerašytine, karinės doktrinos forma, kuri būdavo perteikiama žodžiu. Vėliau
šios žinios buvo pradėtos sisteminti, koncentruoti ir užrašinėti.
Vienokios ar
kitokios formos rašytinius karinius žinynus ar vadovus jau turėjo Romos
Imperija, Bizantija ir net Musulmonų Arabų ordos. Tai nebuvo tai, ką mes dabar
esame pratę priskirti karinei doktrinai, tačiau bet kuriuo atveju minėtuose
šaltiniuose / dokumentuose jau yra aprašomos tam tikros karinės gudrybės,
kariniai ritualai ar apeigos ir net šiokia tokia karinė istorija[13].
Doktrinos
reikšmė išaugo su rašytinio žodžio spausdinimo pradžia. Pati pirmoji spausdinta
doktrina buvo išleista 1607 m., o jos išleidimą organizavo Vokietijos grafas John
II of Nassau. Doktrina, kuri labiau panėšėjo į vadovėlį, vadinosi „Exercises of Armes“ ir buvo skirta
eiliniams kariams elgesiui su ginklais mokyti. Kadangi tuo metu retas kareivis
mokėjo skaityti, pirmoji doktrina buvo iliustruota piešinėliais[14].
Tą patį šimtmetį buvo išleistos „Fighting
instructions“ (1653 m.), skirtos mūšiui jūroje, o dar šimtmečiu vėliau -
Frydricho antrojo „Instructions for his
Generals“ (1747 m.). Pastarasis leidinys buvo rimčiausias tokio pobūdžio
iki tol pasirodęs karinis leidinys, kadangi jis jau turėjo pagrindinius karinės
doktrinos elementus. Vėliau 1779 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose pasirodė karinė
doktrina, kuri pranoko ankstesnius leidinius. Doktriną pavadinimu „Regulations for the order and Discipline of
the Troops of the United States“ sankcionavo JAV Kongresas ir ji buvo
skirta ne tik treniruoti individualius karius (kaip „Exercises of Arms“), bet ir rengti kolektyviniu padalinius. Ši
doktrina laikytina JAV kariuomenės doktrinų leidybos pradžia[15].
Vėliau karinę mintį plėtojo vokiečiai: Helmuth von Moltke 1869 m. doktrinoje „Instructions for Large Unit Commanders“ be
paprastų karinių temų, tokių kaip ryšio palaikymas ar padalinių išdėstymas, pateikė
gaires, skirtas palengvinti vadams, priimti sprendimus. Reikia paminėti, kad prancūzai,
net Napoleono laikais neturėję karinės doktrinos, jos reikalingumą suprato tik po
1870-1871 m. karo Prūsijai pralaimėjimo. Prancūzai pralaimėjo kare, kuriame
jėgos buvo panašios, karių pasirengimas ir aprūpinimas taip pat buvo panašus.
Tačiau pralaimėjimą lėmė tai, kad Prūsai geriau veikė padaliniais. Šis
pralaimėjimas dar buvo vadinimas intelektualinis Prancūzijos pralaimėjimas
Prūsijai. Kaip karo pralaimėjimo pasekmė 1903 m. Prancūzijoje buvo parengta ir
išleista karinė doktrina pavadinimu „Principles
of War“. Tuometinei doktrinai buvo keliami du pagrindiniai reikalavimai: 1)
ji turėjo paaiškinti kaip laimėti kitą karą ir 2) sugeneruoti reikalingą valią
tam karui laimėti. Be viso to, doktrina taip pat davė nurodymus taikos meto įsigijimams
ir treniravimuisi[16].
Prancūzijos karinės doktrinos išleidimas, galima teigti, žymi šiuolaikinių
doktrinų rengimo pradžią, nes principai, kurie buvo išdėstyti tuometinėje
karinėje doktrinoje yra aktualūs iš šių laikų karinių doktrinų rengime.
Didžioji
Britanija, skirtingai nuo didžiųjų savo kontinentinių kaimynių, vadovavosi
skirtingais principais. Ilgą laiką buvo naudojamas „Doctrine of no doctrine“ principas, kuris reiškė, kad šaliai karinė
doktrina yra nereikalinga. Buvo teigiama, kad skirtingos karinės situacijos
turės skirtingus vertinimus ir iš to išplauksiančias strategijas, o kariuomenės
operacinį mąstymą „įmauti“ į vieną kurpalį yra neįmanoma. Tačiau toks mąstymas
truko iki pirmo Didžiosios Britanijos pralaimėjimo Pietų Afrikoje, kur gerai
pasirengusi, ginkluota kariuomenė buvo pažeminta „kaimo minios“ (angl. rural rable) Pietų Afrikos kare. Kaip ir
prancūzai, taip ir britai, po pralaimėjimo pradėjo vystyti detalesnę karinę
mintį, ko pasėkoje 1909 m. buvo išleista pirmoji Didžiosios Britanijos karinė
doktrina „Field Service Regulations“.
Apie doktrinos
poreikį ir jos vaidmenį diskutavo daugelis didžiųjų šalių. Visgi, skirtingu laikotarpiu
buvo priimti sprendimai karines doktrinas rengti ir jas turėti. Iš esmės tokie
sprendimai buvo priimami po skaudžių pamokų, tokių, kaip Didžiosios Britanijos
pralaimėjimas Pietų Afrikoje ar JAV kariuomenės nesėkmė Vietnamo kare. Bėgant
laikui, doktrina įgavo vis kitokį veidą. Prancūziška knygutė su paveiksliukais
apie tinkamą elgesį su ginklais išaugo į dokumentą, aprašantį ne tik mūšio, bet
ir viso karo vedimą, o šalys, matydamos doktrinos svarbą karyboje, įsteigė
atitinkamas institucijas doktrinoms rengti (pirmieji šioje srityje buvo JAV,
kur po Vietnamo karo 1973 m. buvo įsteigta Mokymo ir Doktrinų Valdyba (TRADOC –
Training and Doctrine Command)[17].
Nepaisant to,
kad laikui bėgant, doktrinų rengimo poreikis kilo daugelyje šalių, supratimas
apie tai, kas yra doktrina ir į kokius klausimus ji turi atsakyti, nebuvo
vienodas. Supratimas skyrėsi, atsižvelgiant į skirtingų šalių skirtingą
situaciją, tokią kaip šalies istorinė, karinė kultūra, karinių pajėgų dydis,
sandara, naudojamos priemonės, šalies geografinė padėtis, šalies valdymo tipas
ir pan. Tai savo darbuose nurodo Harald Hoiback, kuris teigia, kad skirtingos
šalys, turėdamos skirtingus interesus, karines doktrinas ne tik supranta
skirtingai, bet ir naudoja jas skirtingai. Vienos šalys turi kelias doktrinas,
kurios aprašo skirtingus pajėgų lygius ir skirtingas operacijas, kitos šalys
savo doktrinų neturi, o kariuomenės veiklą grindžia vidiniais planais ir direktyvomis, dar kitos šalys naudojasi koalicijos
jungtiniais leidiniais ir doktrinomis.
Vėliau bus
analizuojami ir sisteminami skirtingi požiūriai bei idėjos apie karines
doktrinas; bus atsakoma į klausimą, kokius vaidmenis karinė doktrina gali
vaidinti. Karinių doktrinų sampratos skirtumai bus sisteminami per
racionalistinį, realistinį ir konstruktyvistinį aiškinimus, kurie atskleis
skirtingą doktrinų turinio, formos ir paskirties suvokimą.
1.3. RACIONALISTINIS
DOKTRINOS AIŠKINIMAS
Į doktriną
žiūrint per racionalistinę prizmę, doktrina vaidina didelį vaidmenį karinėje
organizacijoje bei prisideda prie kariuomenės esminių uždavinių įgyvendinimo.
Dar daugiau, teigiama, kad doktrina yra
vienas iš karinės organizacijos kovinės galios elementų, ji suteikia
organizacijai teisingas gaires, padeda priimti teisingus sprendimus ir įgalina
karinę organizaciją atlikti savo darbą pačiu efektyviausiu būdu[18].
Vertinant iš racionalistinės pusės, gera doktrina kelia karinės organizacijos
vertę tiek politikų, tiek pačios visuomenės akyse. Atsižvelgiant į tai, matome
grynai racionalią, utilitarinę doktrinos reikšmę, kuri tarnauja konkrečiam
tikslui pasiekti[19].
Norvegų
mokslininkas Harald Hoiback į karinę doktriną pažiūrėjo iš utilitarinės pusės, dekonstravo
ją ir pateikė racionalų doktrinos paaiškinimą. Mokslininkas išanalizavo karinės
doktrinos prigimtį, jos ištakas ir klausimus į kuriuos turėjo atsakyti karinė
doktrina. Visa tai susisteminęs Harald Hoiback priėjo išvadų, kad doktrinos
anatomija susideda iš trijų pagrindinių elementų: 1) teorijos (angl. theory);
2) kultūros
(angl. culture); 3) autoriteto (angl. authority).[20]
Pasak Harald Hoiback
doktrina turi būti grįsta prielaidomis, apie tai, kas geriausiai veikia
karyboje ir kaip tai išnaudojant pasiekti pergalę šiuolaikiniame mūšyje. Kitaip
tariant, karinė doktrina turi turėti savo teorinę prigimtį. Ši prigimtis turi
paaiškinti ir atsakyti į klausimą, kodėl
būtent tos, o ne kitos priemonės yra numatytos kaip pagrindinės. Turi būti
paaiškinta, kas slypi už pateiktų doktrininių rekomendacijų ar / ir reikalavimų,
kokia yra to istorinė ir kognityvinė prigimtis.
Toliau
mokslininkas apeliuoja į kultūrinį faktorių ir iškelia tokius
klausimus, kas naudosis doktrina,
kokie resursai bus pasitelkiami, kokia bus naudojama ginkluotė, technika ir
pan. Pasak Harald Hoiback, šioje vietoje atsakoma į klausimą, koks doktrininis
tonas bus efektyviausias (įsakmus, paaiškinantis, aiškiai perteikiantis viziją
ir t.t.). Pasak teoretiko, doktrina turi susisieti ir su egzistuojančiu kariniu
diskursu, nes, kitu atveju, ji gali „apdulkėti knygų lentynoje“.
Ir pabaigai Harald
Hoiback teigia, kad doktrina turi turėti tam tikrą oficialų įsakmų statusą arba
autoritetą. Be šios sudedamosios dalies doktrina
bus tik eilinis dokumentas kariuomenės dokumentų tarpe[21]. Toks
autoritetas įgyjamas, kai doktrina yra tvirtinama aukščiausio rango,
vykdomosios ar leidžiamosios valdžios valstybės pareigūnų. Kaip pavyzdį galima
pateikti pirmąją JAV doktriną, kuri buvo patvirtinta JAV Kongreso. Lietuvos
karybos statutai taip pat buvo tvirtinami įstatymu[22].
Balansuojant
tarp doktrinos teorinio, kultūrinio ir autoriteto sudedamųjų dalių mokslininkas
išgrynina tris, pasak jo, idealius, racionalistinius doktrinų tipus: 1)
doktriną, kaip vadovavimo įrankį; 2) doktriną, kaip pokyčių vadovą ir 3)
doktriną, kaip edukavimo vadovą. Doktriną, kaip edukavimo / mokymo vadovą,
naudoja didesnės šalys, kariaujančios daugiau ekspedicinio pobūdžio karus. Į
šią kategoriją patenka JAV ir Didžioji Britanija, kurios be savo karinės galios
turi ir geografinio pobūdžio apsaugą. Šiuolaikiniame pasaulyje šį doktrinos
tipą naudoja vis daugiau šalių, kurios taip pat kariauja ekspedicinius karus,
tačiau vietoje geografinės apsaugos, turi aljanso, kuriam priklauso, apsaugą.
Doktriną, kaip vadovavimo įrankį, daugiau naudoja likusi dalis šalių, kurios
per savo istoriją kariavo eilę karų savo kontinente, o daugelis šių karų buvo egzistencinio
pobūdžio. Doktrina, kaip pokyčių vadovas, naudojamas, kintant geopolitinei
situacijai (pavyzdžiui, pasibaigus Šaltajam karui), kintant grėsmės prigimčiai
(pvz. konvencinis priešininkas virsta nekonvenciniu priešininku, naudojančiu
asimetrinio karo metodus) bei vykstant kariuomenės transformacijai.
Kadangi Harald
Hoiback yra vienas iš nedaugelio mokslininkų, kuris vysto karinės doktrinos
diskursą, toliau jo idealūs doktrininiai modeliai bus analizuojami detaliau.
1.3.1. Doktrina kaip
vizija ir pokyčių vadovas
Šį skyrių galima
pradėti Harald Hoiback mintimi, kad vienintelis kariuomenėje sunkesnis dalykas,
negu įdiegti naują idėją, yra išmušti senąją idėją iš galvos[23].
Taigi, siekiant, kad būtų įdiegiamos naujos idėjos, tarnauja doktrina, kuri,
būdama, kaip pokyčių vadovas, turėtų atsakyti į klausimus, kaip ir kokiam tikslui
karinės pajėgos turėtų keistis ir transformuotis. Šioje vietoje doktrina turi
nurodyti, kokiu keliu judės kariuomenė, turi nustatyti kariuomenės pokyčių
ambicijų lygį ir pateikti tam reikalingų priemonių sąrašą[24]. Pažymėtina,
kad karinės institucijos, kaip biurokratijos milžinai, labai sunkiai priima
naujoves, ir yra sunkai linkusios keistis iš vidaus. Paaiškinimą, kokios kaitos
kliūtys, pateikia Barry R. Posen. Pasak teoretiko, pirma, kariuomenė, kaip
institucija, nėra linkusi keistis pati, tai jai trukdo biurokratiniai,
instituciniai procesai. Siekiant šią biurokratinę sistemą priversti keistis,
turi būti vienas iš vėliau aprašytų postūmių arba kariuomenė turi turėti rimtus
rėmėjus, kurie gali išjudinti šį procesą. Antra, yra pripažįstama, kad pokyčiai
sukuria tam tikrą laikiną institucinį, operacinį neapibrėžtumą, netikrumą. Kai
doktrina yra keičiama, o žemesnės grandies dokumentai lieka galioti, yra
sukuriamas dokumentų hierarchijos medžio nesuderinamumas, kas labai gąsdina
kariuomenę. Ir trečia, kliūtimi yra įvardijama tai, kad karinės organizacijos
sunkiai į doktrinas priima naują ginkluotę, techniką ar procedūras, kurios nėra
patikrintos praktikoje tiek pačios šalies, tiek kitų šalių. Į doktriną būtų
daug lengviau įtraukti naujoves, kai šios yra patikrintos naujausiose
operacijose ir šių naujovių tinkamumas būtų pasiteisinęs[25].
Kariuomenės
pokyčiams inicijuoti nepakanka vien parengtos ar atnaujintos doktrinos. Kaip
jau buvo rašyta anksčiau, kariuomenė yra didelė biurokratinė institucija, kuri nėra
linkusi keistis. Kariuomenės pokyčiams dažniausiai yra reikalingas tam tikras
akstinas ar postūmis. Pokyčių akstinus taip pat išskiria ir detalizuoja Barry.
R. Posen. Pasak mokslininko, pirmas akstinas keistis yra karinės nesėkmės,
tokios kaip pralaimėtas kartas. Po karinių pralaimėjimų šalys dažniausiai labai
rimtai permąsto pralaimėjimo priežastis ir imasi šalinti trūkumus, ko rezultate
yra parengiamos ar atnaujinamos doktrinos, vyksta struktūriniai kariuomenės
pokyčiai. Keli tokie pavyzdžiai buvo pateikti ankstesniame skyriuje, o juos
papildyti galima Izraelio atveju, kuris po milžiniškų nesėkmių Yom Kippur kare buvo sudaręs valstybinę komisiją
nesėkmių priežastims tirti ir trūkumams šalinti, ko pasėkoje kariuomenėje įvyko
dideli pokyčiai[26]. Sekančiu akstinu keistis
Barry. R. Posen įvardija išorinius pokyčius. Istoriškai tai dažniausiai būna geopolitiniai
pokyčiai, kurie būna pakankamai stiprūs, ko pasėkoje šalys privalo permąstyti
savo gynybos strategijas, doktrinas ir atlikti reikalingus pakeitimus. Kaip
naujausią pavyzdį galima pateikti Rusijos karinę agresiją prieš Ukrainą, kur
toks faktas privertė ne tik mažų Europos šalių vyriausybes iš naujo įvertinti
savo karines strategijas, bet ir NATO permąstyti savo strategiją[27].
Ir trečias, paskutinis postūmis keistis kyla iš pačios organizacijos vidaus.
Tai yra susiję su organizacijos noru plėstis ir modernizuotis tam, kad būtų pažabotas
nežinomybės ar / ir nesaugumo jausmas[28].
Šioje vietoje galima
papildyti Harald Hoiback doktrinos, kaip pokyčių vadovo, teoriją papildomu
kintamuoju. Labai tampriai su pokyčių vadovu yra susijusi ir vizija, t. y. vizija
apie tai, kokia turi būti kariuomenė. Pavyzdžiui, po Šaltojo karo Baltijos
šalys neturėjo savo karinių pajėgų, kurias reikėtų modernizuoti ar atnaujinti.
Šioms šalims tokias pajėgas reikėjo sukurti, o tam, kad sukurti, reikėjo turėti
racionalią viziją, kaip tai turi atrodyti. Kaip kitą pavyzdį galima įvardinti
Sovietų Sąjungą, kuri revoliucijos pasėkoje sukūrė Raudonąją Armiją, kuriai taip
pat reikėjo vizijos. Pasigilinus į Sovietų tuometinę karinę minti, pastebėtina,
kad pas juos karinės doktrinos, kaip vizijos, supratimas buvo daug platesnis
nei tuometinių vakarų valstybių. Jos doktrininis supratimas buvo politinis ir
deduktyvus; buvo teigiama, kad „Karinė
doktrina tiesiogiai priklauso nuo socialinės struktūros, vidaus ir užsienio
politikos, ekonomikos, politinės ir kultūrinės šalies būklės“[29]. Vakaruose
taip pat buvo diskutuojama, ar doktrina neturėtų būti labiau politinė, kuri
įtrauktų tam tikrus politinius situacijos vertinimus[30],
tačiau karinė doktrina buvo palikta labiau karinės dimensijos klausimams
atsakyti, politinio lygmens klausimai buvo palikti šalių strategijoms. Žvelgiant
į britiškąją viziją, šalies doktrina iškelia esminį kariuomenės egzistencijos
tikslą, jų doktrina teigia, kad „it is
fundamental tenet of British military doctrine that the Army should be organized,
trained and equiped first and foremost for war. By preparing to fight, the
prospect of success across the full range of operations in enhanced. The
reverse is not true“[31]. Dar
labiau tai išryškina Harald Hoiback, teigdamas, kad doktrina yra kaip vėtrungė
ar kelrodė žvaigždė, kuri rodo kokia kryptimi kariuomenė turi eiti, o jei
doktrina turi stiprius vidinius rėmėjus[32],
ji gali padaryti didelę įtaką kariuomenės modus
operandi tam tikrose operacinėse aplinkose, kariuomenės įsigijimams,
planavimui, dalyvavimui mūšiuose ir karinio rengimo vykdyme[33].
Doktrina, kaip
pokyčių vadovas ir vizija, yra pirmas racionalistinis doktrinos tipas, kurį
naudoja daugelis šalių tiek kurdamos savo karinęs pajėgas, tiek jas
modernizuodamos. Karinę transformaciją, kuri šiais laikais yra nuolatinis
procesas, padedantis karinėms struktūroms prisitaikyti prie naujų iššūkių ir
kovoti su naujo tipo grėsmėmis taip pat galima priskirti būtent šiam doktrinos
tipui.
1.3.2. Doktrina kaip
edukavimo vadovas
Dennis Drew
teigė, kad doktrina yra priemonė suteikianti identitetą ir duodanti nurodymus
veikti[34].
Doktrina, paaiškindama tikslus, identifikuodama užduotis ir nušlifuodama mūsų
organizacijos koncepciją turi pasakyti, kas mes esame ir ką
mums daryti. Ir šiuo atveju, kalbant apie doktriną, kaip edukacinę
priemonę, nekalbama apie indoktrinavimą, kur indoktrinavimas yra susijęs su
tiesų įpiršimu, neatsižvelgiant į priėmėjo racionalumą. Doktrina, kaip
edukacinė priemonė, atsižvelgia į asmens racionalumą, gebėjimą, turint eilę
faktų, logiškai pačiam priimti sprendimus.
Žvelgiant giliau, Harald Hoiback išskiria dvi doktrinos, kaip edukacinės
priemonės, mokyklas, reflektuodamas į Clausewitz ir Jomini mintis. Pagal Jomini
mokyklą doktrina yra labiau orientuota į konkrečius dalykus. Pavyzdžiui,
kalbant apie kelią, Jomini doktrinoje būtų pateiktas žemėlapis su kelio
aprašymu ir nurodymais, ko tikėtis kiekvienoje kelio atkarpoje. Kalbant
kariniais terminais, Jomini doktrina yra suvokiama kaip būtinos žinios, kurias
turėtų turėti skirtingos kariuomenės pajėgos. Tokia doktrina, pasak Harald Hoiback,
būtų tinkama tiek karinių pajėgų naujokams, tiek senbuviams, kai yra keičiama
vykstančio karo strategija (kaip pavyzdžiui COIN (angl. Counterinsurgency)
Irako ir Afganistano karuose). Tuo tarpu kalbant apie Clauzewitz mokyklą, reikia
paminėti, kad šis mąstytojas, skirtingai nuo Jomini nepateiktų žemėlapio su
konkrečiu kelionės aprašymu. Vietoje to, Clausewitz pateikia pagrindines
kelionės charakteristikas ir ko tikėtis toje kelionėje. Mąstytojas apleliuoja į
skaitytojo gebėjimą pačiam mąstyti ir suprasti reikalingas charakteristikas[35].
Doktrinų rengimas ir analizė, naudojant tiek Jomini, tiek Clauzewitz mokyklas,
pagreitį įgavo po Šaltojo karo, kai mūšio laukas iš statiško ir labiau prognozuojamo
virto visiškai nenuspėjamu, nelinijiniu, kur priešininkas gali būti ne tik bet
kur, bet ir bet kas. Vakarų šalims įsitraukiant į karus Irake, Afganistane vis
daugiau ir daugiau šalių doktrinas naudoja kaip edukacinę priemonė ir jų analizę
įdiegia į savo karinio rengimo programas[36].
Doktrina kaip
edukavimo vadovas yra antras racionalistinio tipo doktrinos tipas, kurį
istoriškai naudojo didesnės, stipresnės ir geografiškai saugesnės šalys, o po Šaltojo
karo pradėjo naudoti ir mažesnės šalys. Šioje vietoje doktrinos vaidmuo yra
labiau edukacinio pobūdžio ir, naudojant skirtingas mąstytojų mokyklas,
doktrinos analizė diegiama į karines institucijas.
1.3.3. Doktrina kaip
vadovavimo įrankis
Pasak Harald Hoiback,
doktrinos, kaip vadovavimo įrankio, tikslas yra sustiprinti kariuomenės
susitelkimą tuo pačiu metu sumažinant detalių nurodymų ir instrukcijų poreikį.
T.y. kariuomenės susitelkimas ir sąveika turi būti tokio lygmens, kad
kariuomenei nebereikėtų papildomų detalių nurodymų ir instrukcijų, kaip jai
veikti mūšio metu, o nesant tokių nurodymų, kariuomenė veiktų pagal doktrinos
principus, tokiu būdu leisdama vadams susitelkti į patį mūšį[37]
(pvz. Frederick the Great Instructions
for Generals). Šioje vietoje doktrinos tikslas yra suderinti ir harmonizuoti
individualias pastangas tam, kad būtų įgyvendinti kolektyviniai tikslai. Paminėtina,
kad šis principas ypatingai aktualus buvo tuo metu, kai vadai, nesant
šiuolaikinių komunikavimo priemonių, turėdavo veikti ir priimti sprendimus,
esant informacinėje tamsoje ar informaciniame vakuume. Doktrina ir bendras visų
karinių vienetų operacinis supratingumas turėjo pagelbėti šioje situacijoje, o vienetai
turėdavo veikti pagal iš anksto numatytas ir sumanytas taisykles, principus, o
kartais, turint vadovybės leidimą veiksmų laisvei, priimti čia ir dabar geriausius sprendimus. Šiuolaikinis technologinis
amžius išsklaidė informacijos trūkumo rūką ir aprūpino mūšio vadovybę pačia
naujausia įranga, įgalinančia gauti pačią naujausią informaciją. Tačiau tai
atskleidė kitą trūkumą - informacijos gausa paskandino vadovus naujame
informaciniame rūke, kur šiuolaikinio mūšio paradoksas yra tas, kad su
milžinišku informacijos srautu yra sugrįžtama į tuos laikus, kai vadai
susidurdavo su tos informacijos trūkumo problema. Galima padaryti išvadą, kad šiuolaikiniame
informacijos amžiuje doktrinos, kaip vadovavimo įrankio, vaidmuo ne tik
neišnyko, bet dar labiau sustiprėjo. Pasak Harald Hoiback, doktrina, kaip
vadovavimo įrankis, ne tik turi nustatyti tam tikrus karybos principus, bet ir
palikti laisvės vado sprendimo manevrui, esant besikeičiančiai situacijai[38].
Kaip jau buvo
minėta, doktrinos, kaip vadovavimo įrankio, naudojimas yra daugiausiai susijęs
su šalimis, kurios turi aiškius priešininkus ir joms kyla egzistencinio pobūdžio
grėsmės. Tokio pobūdžio doktrinos skirtos ne tik nustatyti karinių pajėgų
viziją, struktūrą, bet ir aiškiai aprašyti pajėgų modus operandi, sudėlioti uždavinius, nustatyti valdymo ir
vadovavimo principus.
Įvertinus tris
racionalistinius doktrinų tipus, matosi, kad racionalistinė mokykla daugiau
nusako pačios doktrinos formą ir tipą, pateikia racionalų teorinį modelį apie
tai, kaip doktrina turėtų atrodyti. Kiekviena rengiama doktrina turi visų
aprašytų doktrinos tipų bruožų ir pagal reikšmės ir svarbos suteikimą vienam iš
šių bruožų, doktriną galima priskirti konkretesniam tipui. Teoriškai doktrinos,
pasikeitus geopolitinei situacijai ar grėsmių aplinkai turėtų būti keičiamos ir
atnaujinamos, kad reflektuotų į naują situaciją, o rengiamų doktrinų kiekis turėtų
būti toks, kad būtų apibrėžtos jungtinės ir atskiros karinės pajėgos, kad būtų
apibrėžti kovinės paramos principai. Paminėtina tai, kad čia išdėstytas
racionalistinių doktrinų teorinis modelis, gali būti naudojamas tiek naujų
doktrinų rengimui, tiek parengtų karinių doktrinų vertinimui ir jų tipo
nustatymui. Pats modelis nenusako, kokį doktrinos tipą turi naudoti šalis, nes
taip apibrėžia eilė valstybės vidinių ir išorinių faktorių, tačiau modelis yra
tas atspirties taškas, kurį tinkamai panaudojus šalis gali pasirengti
geriausiai tinkančią karinę doktriną.
1.4. REALISTINIS
DOKTRINOS AIŠKINIMAS
Realistinis
doktrinos aiškinimas skiriasi nuo prieš tai analizuoto racionalistinio
požiūrio. Kaip jau buvo rašyta, jei racionalistinis aiškinimas nusako doktrinos
tipą, tai realistinė doktrina nusako jos turinį. Realistai teigia, kad karinė
doktrina yra kritinis nacionalinio saugumo komponentas tiesiogiai
koreliuojantis su nacionalinio saugumo strategija ir skirtas užtikrinti šalies
saugumą nepastovioje arba anarchistinėje geopolitinėje aplinkoje. Pasak realizmo
atstovo Barry R. Posen, nacionalinė šalies saugumo strategija turi numatyti
grėsmės šalies saugumui, o jas užkardyti privalo politinės, ekonominės ir tame
tarpe karinės priemonės. Čia, pasak mokslininko, karinė doktrina yra tiesioginė
šių karinių priemonių išraiška, jos pagrindinis tikslas yra užtikrinti tos
šalies išlikimą anarchinėje aplinkoje, ji privalo atitikti tarptautinės
aplinkos grėsmių spektrą ir sutapti su keliamais politiniais tikslais ir lūkesčiais[39].
Realistų karinė doktrina turi atsakyti į du klausimus: 1) kokios priemonės yra reikalingos? ir 2) kaip jos bus panaudotos? Doktrina, skirstoma į puolamąjį, gynybinį
ir atgrasomąjį pobūdį, turi nustatyti tokią karinių pajėgų struktūrą,
apginklavimą ir išdėstymą, kad ši visiškai atitiktų egzistuojančias grėsmes ir galėtų
būti panaudota politinių tikslų siekimui ir galimybių išnaudojimui.
Reflektuojant
į realizmą, šalys rengiasi doktrinas, tam, kad atspindėtų priešininko stovyklą.
Doktrinos galima teigti yra kaip vizija ar matymas, kaip turėtų atrodyti
kariuomenė, atsižvelgiant į potencialaus priešininko stovyklą. Tarkime, jei
priešininko karinės pajėgos struktūrizuotos iš didelių karinių vienetų ir jo
taktika grįsta kariavimu divizijomis ar brigadomis, tai ir doktrina turi nustatyti
tokią draugiškų pajėgų karinę struktūrą ir taktiką, kuri leistų tinkamai
kariauti. Harald Hoiback šią doktrinos prigimtį priskiria prie konvencinio
paaiškinimo, kur teigiama, kad doktrina rengiama, atsižvelgiant į karo sudėtingumą
ir kompleksiškumą bei į sisteminį mūsų siekį pasirengti taip, kad tai
geriausiai veiktų kare[40].
Barry R. Posen apie tai mąsto per organizacijos siekį eliminuoti kuo daugiau
neapibrėžtumų galinčių nulemti organizacijos ateities veiklą. Galimi priešiškos
valstybės veiksmai yra vienas iš neapibrėžtumų, todėl organizacija, siekdama
tai eliminuoti per išorinių grėsmių kalkuliacijas, turi sukurti savo karinę
galią, adekvačią arba didesnę priešiškos valstybės karinei galiai, tokiu būdu
sumažindama neapibrėžtumo tikimybę hipotetiniame ateities konflikte[41]. Barry
R. Posen teigia, kad karinė doktrina yra kariuomenės įrankis, skirtas kovoti su
nežinomybe ir, pasak jo, yra keturi uždaviniai, keliami doktrinai, tam, kad ši
padėtų išsklaidyti tą nežinomybę ir neužtikrintumą. Pasak mokslininko, pirma, doktrina
vaidina strateginį vaidmenį, fokusuoja karines pajėgas ateities operacijoms ir
karams, kurie yra esminiai šalies nacionaliniams saugumui. Doktrina taip pat
netiesiogiai skiriama ir potencialiam priešininkui, kur ji veikia kaip
atgrasomasis veiksnys. Antra, doktrina yra orientuota į šalies visuomenę, kuri
yra pagrindinė karinių pajėgų kontributorė, o karinė doktrina šioje vietoje yra
atsakymas visuomenei, kad kariniai resursai bus panaudoti tik toms užduotims
atlikti, kurias yra iškėlusi civilinė vadovybė. Trečia, doktrina taip pat duoda
nurodymus karinėms pajėgoms, vadovybei, kaip veikti mūšyje, kaip kariauti, ji
turi įgalinti mūšio lauko koordinavimą, užtikrinti pajėgų sutelktumą mūšio
metu. Ir ketvirta, doktrina turi sukurti priežastis žmonėms įsitraukti į
ginkluotųjų pajėgų veiklą. Čia doktrina turi atsakyti į klausimus, kodėl jie
turi prisijungti prie karinės tarnybos, o reikalui esant, paaukoti savo gyvybę[42].
Apibendrinant
realistinį doktrinos aiškinimą, paminėtina, kad doktrina vaidina ypatingai
svarbų vaidmenį, užtikrinant šalies saugumą nepastovioje anarchinėje aplinkoje.
Realistinis doktrinos aiškinimas nusako doktrinos turinį, kuris yra
nacionalinio saugumo strategijos refleksija ir skirtas detalizuoti karinių
pajėgų uždavinius, skirtus įgyvendinti šalies nacionalinio saugumo sprendinius.
Šio tipo doktrina taip pat skirta užtikrinti karinės galios balanso išlaikymą,
kur šalies karinės pajėgos turi būti tiek didesnės, tiek modernesnės, tiek
gebančios geriau veikti, nei potencialaus priešininko kariuomenė. Tai yra, karinės pajėgos turi sugeneruoti
karinę galią ne mažesnę, o pageidautina didesnę nei potencialaus priešininko
tam, kad būtų užtikrinami nacionaliniai valstybės interesai, kurie nebūtinai
yra gynybinio pobūdžio.
1.5.
KONSTRUKTYVISTINIS DOKTRINOS AIŠKINIMAS
Šiame skyriuje
bus aprašomos keturios konstruktyvistinės doktrininės refleksijos, kurių gali
būti sukonstruota ir daugiau, atsižvelgiant į skirtingas situacijas, aplinką ir
poreikius. Šioje darbo dalyje bus pažvelgta į skirtingus doktrinos aiškinimus,
tokius kaip doktrinos konstravimą per teologinę prizmę, doktrinų rengimą dėl
institucinio reikalingumo, kur doktrinos parengiamos dažniausiai nukopijuojant
didesnių ir stipresnių šalių doktrinas. Bus analizuojama doktrina, kaip
politinis instrumentas, žvelgiama į politinį ir karinį doktrinos rengimo
santykį bei analizuojami doktrinų rengimo priešininkų argumentai.
1.5.1. Doktrina kaip
dogmatinių taisyklių rinkinys
Karo
teoretikai J. Angstrom ir J. J. Widen konstruoja naują doktrinos aiškinimą ir
teigia, kad doktrina tarnauja karinio identiteto kūrimui per tam tikrų karinių dogmatinių
principų nustatymą. Mokslininkai kontrargumentuoja Harald Hoiback
racionalistiniam doktrinos modeliui ir teigia, kad jo doktrininis aiškinimas
yra netinkamas, nes tokio pobūdžio doktrinos be karo negali būti empiriškai
patikrintos. Dar daugiau, mokslininkai teigia, kad pats utilitaristinio
pobūdžio doktrinos rengimas yra paradoksiškas, kadangi joje išdėstyti metodai būtų
atskleidžiami priešui, o siekiant to išvengti, doktrina yra nušlifuojama taip,
kad iš jos nebelieka praktinės naudos, ko iš pradžių ir buvo racionalizmo
šalininkų siekta.
Minėti
teoretikai pasiūlė kitą doktrinos aiškinimą, doktrinos sampratą, kuri nereflektavo
į doktriną, kaip į karinės galios elementą. Mokslininkai pasiūlė prie doktrinos
prieiti per tam tikrų įsitikinimų nustatymą ir karinio identiteto kūrimo prizmę.
Apeliuodami į
bažnyčią, jos dogmas ir į tai, kad religija veikia visuomenę kaip apjungiantis
elementas, kur jos nariai, vedini bendrų įsitikinimų siekia bendro, aukštesnio
tikslo, mokslininkai teigia, kad ir karinė doktrina, grįsta šiais principais
gali atlikti tokį vaidmenį. Karinė doktrina turi tapti ontologinį saugumą
užtikrinančia organizacijos užuovėja, kur karinės organizacijos nariai gali
būti tikri dėl savo ateities ir saugumo. Ji taip pat turi pakloti pamatus
karinės organizacijos esprite de corps,
t.y. per atsidavimo, ištikimybės, garbės ir pasididžiavimo vertybes turi būti
išugdomas karinių vienetų susitelkimas ir sutelktumas karinių užduočių
atlikimui. Doktrinoje nustatomi nauji standartai tokie kaip teisėtumas,
pagrįstumas, identitetas, bendrumo jausmas ir ontologinis saugumas[43].
Su šiais
mokslininkais iš dalies sutinka ir Harald Hoiback, kuris teigia, kad doktrina gali
atsakyti į strateginius klausimus „kodėl“
arba, kitaip sakant, doktrina turi suteikti reikšmę. Doktrinos atsakymai į
šiuos klausimus yra skiriami kariui, kaip žmogui, nes, ypatingai demokratinėse
visuomenėse, kariai nori žinoti priežastis, kodėl jie turi rizikuoti savo
gyvybėmis. Harald Hoiback doktrina šioje vietoje, kaip ir teologinės tiesos,
kariui turėtų suteikti paaiškinimus, duoti pamokymus, suteikti paguodą ir įkvėpti[44].
Paminėtina,
kad J. Angstrom ir J. J. Widen aiškinimas turi trūkumų, kadangi, atmetus
racionaliąją doktrinos anatomiją, yra susiduriama su doktrininių argumentų
stoka, o tokiu atveju doktrininiai principai privalės būti įdiegiami neatsižvelgiant
į argumentus ar logiką, ko pasėkoje karinės organizacijos nariai bus tiesiog
indoktrinuojami, vadovautis principais, kurių nei logikos, nei priežasčių jie
nežino. Taip pat, mokslininkai, atmetę racionalistinį doktrinos aiškinimą dėl
negalėjimo jo empiriškai patikrinti, patys nepasiūlo jokio savo doktrinos patikrinimo
metodo.
1.5.2. Didesnio
draugo kopija
Draugo
kopijavimas nėra naujas reiškinys karyboje. Tai buvo daroma šimtmečiais ir kaip
Harald Hoiback, analizuodamas doktrinos anatomiją, teigė, kad tai yra
kultūrinis dalykas. Kultūrinė dimensija, arba tam tikras supratimas apie karybą
yra perimamas iš didesnių valstybių (draugiškų ar priešiškų) ar karinių aljansų
ir pritaikomas sau. Tai ypač buvo paskatinta šio informacinio amžiaus galimybių,
glaudaus skirtingų valstybių, o ypatingai kariuomenių bendradarbiavimo[45].
Pasak Harald Hoiback karinės organizacijos to paveiktos pradėjo imituoti viena
kitą arba kitaip tai būtų galima įvardinti kaip „institucinį izomorfizmą“, kur
karinės institucijos kopijuodamos vieną kitą stengiasi tapti profesionalesnėmis.
Karinį izomorfizmą analizavo Theo Farrel, pasak kurio, institucinis
izomorfizmas yra labiau būdingas mažosioms ir skurdesnėms šalims, kurios siekia
„prestige attached to great power
military symbols“[46]. Bet,
pasak Farrel, doktrinos kopijavimas arba netgi jos plagiavimas nėra blogas
reiškinys, nes jis skatina tobulėjimą ir karinių partnerių sąveikumą (angl. interoperability)[47].
Šioje vietoje svarbu išsiaiškinti, kaip kokybiškai yra kopijuojamos doktrinos.
Jei doktrina yra kopijuojama, bet tuo pačiu nėra vystomas šalies karinis
diskursas, doktrinos nukopijavimas teigiamo efekto šalies karybai neduos, o
praktinis jos pritaikomumas bus sunkiai įmanomas[48].
Tokiu atveju būtų perimti svetimos šalies kariniai postulatai, kurie gali ne
visiškai atitikti tos šalies poreikius.
Taip pat
egzistuoja ir kitokios svetimų doktrinų pritaikymo savo karinėje organizacijoje
priežastys nei čia išvardinta. Pavyzdžiui, Vokietija, kur sąlyginai jaunas
Vokietijos Bundeswehras yra priklausomas nuo politinės kultūros, kuri iki šiol
istoriškai yra per jautri turėti savo doktriną, dalyvauti tarptautinėse
operacijose, ypatingai puolamojo pobūdžio karyboje. To pasėkoje Bundeswehras
naudoja daugelį NATO doktrininių publikacijų, o kai kurių net neverčia į vokiečių
kalbą. Tokiu būdu Vokietija, neturėdama savo doktrininių leidinių, naudodama NATO
publikacijas, remdamasi (bet netvirtindama) ISAF COIN strategija ir remiama bei
mokoma NATO šalių partnerių dalyvavo ISAF operacijose ir iki šiol dalyvauja
post ISAF veikoje Afganistane[49].
Doktrinų
kopijavimas nėra nei naujas, nei blogas reiškinys karyboje, tačiau pagrindinis
klausimas yra tas, ar nukopijuotos doktrinos atspindi tos šalies karinę
filosofiją ir poreikius, ar nukopijuota doktrina gali būti pritaikoma, ar ji
padaro šalies kariuomenę profesionalesne ir geresne mūšio lauke.
1.5.3. Doktrina kaip
politinis instrumentas
Vienareikšmiškai
politikai turi įtaką doktrinoms ir apskritai visai politinei - karinei minčiai.
Pirma, įtaka daroma per kariuomenės suvaržymą politikos, teisės, finansų
prasme. Politikai, atsižvelgdami į geopolitinę valstybės situaciją, nustato
ginkluotųjų pajėgų vystymo kryptis (pvz. gynyba, puolimas ar taikos
operacijos), nustato apribojimus (pvz. ginkluotės naudojime), skiria atitinkamą
finansavimą iškeltiems tikslams pasiekti. Harald Hoiback plėtoja mintį apie
politikų įtakos reikalingumą karinės minties formavime ir teigia, kad šių laikų
karo priemonių žiaurumas ir griaunamoji jėga bei pačios karo pasekmės yra
tokios milžiniškos, kad karinės minties ar raidos formavime politikų nedalyvavimas
yra tiesiog negalimas[50][51]. Tai
iliustruoja Georges Clemencau, teigdamas, kad karas yra per rimtas dalykas, kad
jį palikti generolams[52]. Vienareikšmiškai
politinė įtaka turi būti pamatuota ir, reikalui esant, atsverta. Kariai yra
karinės minties profesionalai ir geriausiai išmano savo darbą, todėl per
didelis politinis kišimasis į karinius reikalus gali turėti neigiamų pasekmių.
Barry. R. Posen taip pat pritaria Harald Hoiback ir dar labiau išryškina
politikų dalyvavimo doktrinos rengime poreikį. Nepaisant to, kad kariai, kaip savo
srities profesionalai, stengiasi išvengti politinio įsikišimo, tačiau jis yra
būtinas. Karinė doktrina turi būti suderinta ir turi atspindėti pagrindines
užsienio politikos ir nacionalinio saugumo gaires. Nes jei šie dokumentai dar
taikos metu bus suderinti vienas su kitu, kilus konfliktui ar karui nebebus laiko,
o ir erdvės doktrinos koregavimui ir tokiu būdu bus išvengta politinio kišimosi
konfliktui jau prasidėjus[53]. Dar
daugiau, Posen teigia, kad nesant politinių tikslų ir karinių priemonių
sinchronizavimo dar taikos metu, o karui jau prasidėjus ir politiniams ir
kariniams tikslams ir priemonėms išsiskyrus, yra didelė tikimybė karą pralaimėti.
Kaip pavyzdį galima pateikti Yom Kippur karą (1973 m.) tarp Izraelio ir Arabų
šalių, kai dėl politinių motyvų Izraelio karinėms oro pajėgoms nebuvo leista
atlikti preemtyvaus oro smūgio pulti besirengiančiam priešui (Izraelio karinės
doktrinos imperatyvas), ko pasėkoje Izraelis buvo užpultas ir priverstas gintis[54].
Bet kuriuo
atveju doktrina turi turėti balansą tarp politikų ir karinių ekspertų. Kaip
teigia Harald Hoiback doktrina negali susidėti vien tik iš karinių dalykų,
atsakančių į klausimus „kaip tai atlikti“,
nes ji tokiu atveju taps kariniu / techniniu vadovu (angl. manual/handbook), kitu atveju, doktrinos reikalus labiau paliekant
politikams, ji rizikuoja tapti gražių, politiškai korektiškų citatų,
stokojančių praktinės karinės naudos, rinkiniu. Turi būti atrastas balansas
tarp politinio diskurso ir karo realybės[55],
balansas tarp politinių tikslų ir karinių priemonių .[56]
1.5.4. Doktrinos
neturėjimo doktrina
Be visų aukščiau
aprašytų karinių doktrinų rengimo sampratų ir pačios doktrinos vaidmens
karyboje, egzistuoja ir doktrinos rengimo oponentai, kurie teigia kad doktrina
yra nereikalinga ir kad doktrina šiuolaikiniame pasaulyje yra labiau našta, negu
privalumas ar kovinės galios elementas. Teigiama, kad doktrina gali suvaržyti
veržlumą, atimti iniciatyvą ar karinių galimybių lango išnaudojimą. Taip pat
yra teigiama, kad karinės doktrinos kariuomenę gali paversti doktrininio žodžio
įkaitais, dogmos įkaitais.[57].
Pavyzdžiui, JAV karinės oro pajėgos per 2003 m. Irako karą subombardavo tuščius
Irako ministerijų pastatus, taip sunaikindamos dalį įrodymų, kurie būtų
panaudoti prieš Irako režimą[58].
Vėliau JAV pajėgos, teisindamosi teigė, kad tokie veiksmai buvo atliekami pagal
Karinių oro pajėgų doktriną pirmiausia suduodant smūgį priešininko vadovavimo
ir valdymo elementams[59].
Taip pat doktrinos
priešininkai teigia, kad doktrina gali būti netiksli, neišbaigta, o nepatikrinti
jos imperatyvai gali neveikti mūšio metu. Būtent tai įvyko Antrojo Libano karo
metu 2006 m. Izraeliui kariaujant prieš Hezbollah. Tik po karo buvo prieita
išvadų, kad naujai patvirtinta doktrina, kurioje buvo įtvirtintos naujos ir dar
nepatikrintos karybos koncepcijos (Efektais Grįstos Operacijos ir Sistematinis
Operacijų Dizainas) įnešė daug sumaišties ir buvo viena iš karo nesėkmės
priežasčių[60].
Harald Hoiback
pateikia pagrindines klaidas, susijusias su doktrinų samprata, jų rengimu ir
reikšmės joms suteikimu. Pasak mokslininko, šios klaidos prisidėjo sutvirtinant
doktrinos rengimo skeptikų stovyklą. Mokslininkas išskiria pagrindinius keturis
doktrininius nuklydimus. Pirma, Doktrinos
pavertimas kognityviniu rūku arba bandymai doktriną padaryti labiau
nurodančia (angl. prescriptive), negu
varžančia (angl. constrictive). Šis požiūris
doktriną padaro vadovu, „kaip mąstyti, o ne kaip veikti ar ką daryti“. Toks
priėjimas paverčia doktriną tuščių žodžių rinkiniu, tokių, kaip „būk gudrus“,
„būk lankstus“ ir t.t. Tokie patarimai visiškai nepadeda, susidūrus su praktine
situacija, todėl pačią doktriną paverčia nenaudinga. Antra, Doktrinos pavertimas svajonių/fantazijų
rinkiniu. Šiuo atveju kalbama apie doktrinos imperatyvų suformulavimą per požiūrį,
„kuo būti, bet ne ką galvoti“. Būtent per karinių vertybių suformulavimą - „kas
aš esu“ yra nulemiama, ką aš turiu daryti. Kaip ir pirmuoju atveju, kario
dorybingų savybių išvardijimas doktrinoje turi mažai praktinės naudos. Trečia, Doktrina apie viską. Tai yra, kai doktrina atsako į visus klausimus, „kaip mąstyti, kuo būti, ką daryti“ ir
t.t. Daugumoje atveju tai ambicingi, bet labai migloti nurodymai, kurie, tapę
bendrybėmis ir banalumais, taip pat turi mažai praktinės naudos. Ketvirta, Doktrinos pavertimas nesuprantama tauškalų
kalba. Tai yra šių laikų problema, kai doktrinos yra rengiamos vien dėl to,
kad „doktriną reikia turėti“ ar to
reikalauja institucinė logika[61].
Harald Hoiback
atmeta doktrinos oponentų argumentus ir teigia, kad ne visada yra įmanoma
numatyti tiek priešininkų, tiek savų politikų veiksmus, tačiau, turint doktriną,
yra lengviau numatyti ir prognozuoti savo karinių vienetų veiksmus, šiems
veikiant skirtingose aplinkose. Mokslininkas, apeliuodamas į skeptikų
argumentą, kad doktrina suvaržo padalinių inovatyvumą ir iniciatyvą, teigia,
kad būtent formalios doktrinos nebuvimas sukuria aibę neformalių doktrinų,
kuriomis vadovaujasi skirtingų lygių vadai, o šių doktrinų nesuderinamumas gali
vesti prie nesėkmės mūšio lauke. Ir paskutinis kontrargumentas skeptikams yra
tas, kad doktrina tarnauja kaip politinių minčių vertėjas į karinę kalbą;
tokios nesant, politikų ir karių diskursas gali būti sutrikdytas, o tai taip
pat gali užprogramuoti karinę nesėkmę[62].
Bet kuriuo
atveju, doktrinos kariuomenės viduje įgauna prasmę, nes padaro karius geresniais
kovotojais mūšio lauke, veikia kaip orientyras sprendimų priėmėjams ir įgalina
kariuomenę keistis, susiduriant su naujais iššūkiais.
1.6. KARINĖS
DOKTRINOS PRINCIPINĖS FUNKCIJOS
Šioje dalyje
išanalizavus platų karinių doktrinų teorinį diskursą ir nustačius karinės
doktrinos tipus, galima susisteminti ir išdėstyti pagrindines karinės doktrinos
funkcijas, kurios gali būti naudojamos ir aprašomos doktrininiuose
dokumentuose. Kadangi karinių doktrinų rengimo rekomendacijų ar metodinių
nurodymų nėra, šalys doktrinas rengiasi atsižvelgdamos į savo poreikius.
Pirma
doktrinos funkcija, yra nustatyti karinių pajėgų vaidmenį šalies nacionalinio
saugumo struktūroje, o taip pat karinės doktrinos vietą šalies saugumo
dokumentacijos hierarchijoje. Doktrina šioje vietoje taip pat turėtų aprašyti
kariuomenės panaudojimo politinius ketinimus, apribojimus, teisinius pagrindus,
turėtų nustatyti ateities kariavimo horizontus. Ši doktrinos funkcija yra
politinio karinio dialogo išdava, kuriame yra nustatomi kariuomenės naudojimo
sprendiniai dar taikos metu. Kaip teigė Hoiback, turi būti atrastas balansas
tarp politinio diskurso ir karo realybės[63],
balansas tarp politinių tikslų ir karinių priemonių [64].
Sekanti
doktrinos funkcija yra nustatyti ir argumentuotai aprašyti šaliai labiausiai
tinkantį mūšio tipą. Realistai mūšio tipus išskiria į gynybą, puolimą ir
atgrasymą[65], tačiau šiuolaikinėje
karyboje dominuoja ir nelinijinė karyba, tinkanti kovoti prieš sukilėlius, ar
naudotina hibridinio pobūdžio kare. Argumentuotas mūšio tipo parinkimas yra
tiesiogiai priklausantis nuo šalies geopolitinės situacijos, ją veikiančių
grėsmių ir pažeidumų. Mūšio tipas doktrinoje išdėstomas tik po gilios
refleksijos į šalies padėtį ir poreikius, bei po detalaus karinio diskurso.
Nesant karinio diskurso, pasak Hoiback[66],
doktrinos postulatai ir mūšio tipas sunkiai bus įgyvendinamas praktikoje ir
gali nulemti neigiamas konflikto pasekmes.
Toliau
doktrina turėtų nustatyti karinių pajėgų panaudojimo metodus, ar modus operandi. Reflektuojant į prieš
tai aprašyto mūšio tipo parinkimą, doktrina turėtų detaliau pažvelgti ir
aprašyti kokiais metodais bus naudojamos karinės pajėgos ir kam jos turi
ruoštis. Turi būti detalizuojami karinių pajėgų prioritetai, manevro, ugnies
galios ir vadovavimo ir valdymo principai. Doktrininis modus operandi nustatymas tiesiogiai siejasi su Hoiback aprašytu
doktrinos, kaip vadovavimo įrankio tipu, kur doktrinoje išdėstyti principai
turi veikti siekiant užtikrinti karinių pajėgų sutelktumą ir sąveikumą.[67]
Sąveikumas turi ypatingai didelę reikšmę karinėms pajėgoms veikiant su
sąjungininkais, sąveikoje su kitų šalių karinėmis pajėgomis, ko pasėkoje
doktrina turi įvertinti ir kitų šalių karinių pajėgų modus operandi. Kaip pavyzdžiui, sunkiai būtų įmanomas sąjungininkų
bendradarbiavimas ir bendros operacijos Afganistane, jei visos šalys
nesivadovautų nustatytais kovos prieš sukilėlius (angl. counterinsurgency, COIN) principais.
Ketvirta
karinės doktrinos funkcija yra karinių pajėgų pokyčių krypties nustatymas. Šis
funkcija, atsižvelgiant į besikeičiantį grėsmių spektrą, naujausias karines
tendencijas ir vyraujančias idėjas turi nustatyti šalies kariuomenės pokyčių
gaires. Kaip praktika rodo, tiek skirtingų šalių, tiek karinių blokų karinės
pajėgos nuolat keičiasi, keičiama karinių pajėgų panaudojimo taktika,
ginkluotė, vadovavimo ir valdymo koncepcijos ir t.t. Pokyčiai taip pat turi
būti padiktuojami šalies vidaus karinio diskurso, atsižvelgiant į būtent tos
šalies karines realijas, finansavimą ir į tai, ko šaliai labiausiai reikia.
Paskutinė,
penkta, karinės doktrinos funkcija yra pačios karinės organizacijos ir jos
narių identiteto nustatymas. Karinės organizacijos narių identiteto nustatymas
yra tiesiogiai susijęs su jos pačios narių savęs siejimu su šia organizacija, o
taip pat ir pilnu atsidavimu ir paklusimu ekstremalių situacijų metu. Per
doktrininių principų nustatymą yra formuojama karinės organizacijos dvasia,
formuojamos narių atsidavimo, ištikimybės, garbės ir pasididžiavimo vertybės.[68]
Šioje dalyje išanalizuota
šiuolaikinės karinės doktrinos samprata, apžvelgta jos raida, karinės doktrinos
aiškinimas suskirstytas pagal racionalistinę, realistinę ir konstruktyvistinę mokyklas
(1 pav.), bei nustatytos karinės doktrinos principinės funkcijos. Doktrinų
rengimas įsibėgėjo XIX a., kada ypač po pralaimėtų karų buvo suvokta, kad
kariuomenė turi turėti užrašytą karinę mintį, apie tai, kaip reikia ruoštis ir
laimėti ateities karą. Ta karinė mintis buvo įforminta kaip doktrina ir nustatė
karybos principus. Metodinių nurodymų, kaip rengti doktrinas ir į kokius
klausimus jos turi atsakyti, nėra. Tai nusistatyti yra kiekvienos šalies užduotis
ir doktrinos rengiamos, atsižvelgiant į eilę faktorių, tokių kaip šalies
priešiška aplinka, grėsmės lygis, karinės minties vystymo raida ar šalies
geografinė padėtis. Doktrinų rengimas XXI a. yra įgavęs pagreitį, kur karines
doktrinas rengia dauguma kariuomenes turinčių šalių, o doktrinos vieta karybos
mintyje užima gana svarbią vietą. Taip pat yra teigiama, kad doktrina yra
vienas iš karinės galios elementų, kuris skirtas sustiprinti karinių pajėgų
operacinį efektyvumą, nustatyti pagrindinius karinius principus, kurie karines
pajėgas vestų prie nustatytų tikslų pasiekimo.
Kaip jau buvo
minėta, idealaus ir visoms šalims tinkančio karinės doktrinos tipo nėra, nes kiekviena
šalis doktrinas rengia atsižvelgdama į eilę šalies saugumą formuojančių
faktorių ir šalies vidaus karinio diskurso vystymo kokybę.
1 paveikslėlis |
[1] Buzan B., Žmonės, valstybės ir baimė: tarptautinio saugumo
studijos po šaltojo karo, Vilnius: Eugrimas, 1997, p. 161-163.
[3] The United Kingdom Glossary of Joint and Multinational Terms and
Definitions, Joint Doctrine Publication JDP 0-01.1, 2006, p. D-12.
[4] AAP-6 NATO Glossary of
terms and definitions.
[5] Lietuvos Karinė Doktrina, D-LK-1, patvirtinta Lietuvos Kariuomenės
vado 2016-04-22 įsakymu Nr. V-570, p. iii.
[7] Honig J. W., „The Tyranny of Doctrine and Modern
Strategy: Small (and Large) states in a Double Bind”, Journal of Strategic Studies, Routledge,
2016: p. 268.
[8] United Kingdom ARMY publication Operations, 2010, p. E-2.
[9] Hoiback, (5 išnaša).
[10] Hoiback, (7 išnaša) p. 187.
[11] Allied Doctrine for Joint Operations AJP-3 (A), North Atlantic
Treaty Organization (NATO), Brussels, 2007.
[12] Hoiback, (5 išnaša) p. 1.
[13] Morillo S., Pakvovic M.
F., What is military history?,
Cambridge: Polity Press, 2006, p 24.
[15] Romjue J. L., American Army Doctrine for the Post-Cold War,
VA: Military History Office, 1997, p. 11.
[16] Hoiback, (7 išnaša) p. 188.
[17] Ten pat, p. 188.
[18] Palazzo A., (8 išnaša) p.1.
[20] Hoiback, (5 išnaša) p. 57.
[21] Hoiback, (7 išnaša) p. 190.
[22] Lietuvos kariuomenės drausmės statutas, https://www.e-tar.lt/portal/legalAct.html?documentId=TAR.2690D2FE2A35,
2016/04/15.
[23] Hoiback, (5 išnaša) p. 114.
[25]
Posen, (4 išnaša) p. 56.
[26] Drukteinis S. G. Izraelis, žydų valstybė., Vilnius:
Altora, 2005, p. 273-295.
[27] Miranda Calha J., Hybrid Warfare: NATO`s New Strategic
Challenge, Defence and Securty Commitee, 2015.
[29] Sokolovski V. D., Soviet Military Strategy, Unites States
Project, RAND, 1963, p. 41.
[31] Soldiering: the Military Covenant, Army doctrine publication, vol
5, https://www.gov.uk/government/uploads/system/uploads/attachment_data/file/395358/2000-ADPvol5_Soldiering_the_Military_Covenant_Ver2.pdf,
2016/04/15.
[32] Jensen B., (10 išnaša) p. 246-217.
[33] Hoiback, (5 išnaša) p. 169.
[34] Drew D., Of trees and leaves: A New View of Doctrine,
http://www.airpower.maxwell.af.mil/airchronicles/aureview/1982/jan-feb/drew.html,
2016/04/15.
[35] Hoiback, (5 išnaša) p. 160.
[36] Kronvall O., Petersson
M., (9 išnaša) p. 290.
[37] Hoiback, (5 išnaša) p. 161.
[38] Kronvall O., Petersson
M., (9 išnaša) p. 283.
[40] Hoiback, (5 išnaša) p. 149.
[41] Posen B. R., Foreword: „Military doctrine and the
management of uncertainty“, Journal of
Strategic Studies, Routledge, 2016, p. 161.
[42] Ten pat.
[44] Hoiback, (5 išnaša) p. 118.
[45] Ten pat, p. 112.
[46] Pretorius J., The Security Imaginary: Explaining Military
Isomorphism, Security Dialogue, 2008, p. 16.
[48] Hoiback, (5 išnaša) p. 149.
[49] Zapfe M., „Strategic
Culture Shaping Allied Integration: The Bundeswehr and Joint Operational
Doctrine“, Journal of Strategic Studies,
Routledge, 2016, p. 246-258.
[50] Hoiback, (5 išnaša) p. 133.
[52] Barone M., War is too Important to be Left to the
Generals, http://www.weeklystandard.com/war-is-too-important-to-be-left-to-the-generals/article/2599,
2016/04/15.
[55] Hoiback, (5 išnaša) p. 143.
[56] Ten pat, p. 153.
[57] Latawski P., The Inherent Tentions in Military Doctrine,
Royal Military Academy Sanhurst, 2011, p. 12.
[58] Hoiback, (5 išnaša).
[59] Allied Joint Doctrine for Air and Space Operations, AJP-3.3 (A),
Brussels: North Atlantic Treaty Organization (NATO), 2008.
[60] Matthews M. M., (17 išnaša).
[61] Hoiback, (5 išnaša) p. 14-45.
[62] Hoiback, (6 išnaša) p. 891.
[63] Hoiback, (5 išnaša) p. 143.
[64] Ten pat, p. 153.
[66] Hoiback, (5 išnaša) p. 149.
[67] Ten pat, p. 161.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą