Izraelio žvalgybos ir saugumo institucijos. MOSSAD.

                                        Mossad – slaptoji žvalgybos tarnyba

 

MOSSAD logotipas

Žvalgybos ir specialiųjų užduočių institutas, žinomas Mossad (ha-Mossad le-Modiin ule-Tafkidim Meyuhadim) vardu, yra pagrindinė Izraelio žvalgybos institucija. Mossad yra atsakingas už žmoniškąją žvalgybą ir priedangos operacijas.[1] Mossad buvo įsteigtas 1951 m. tam, kad „sumedžiotų“ besislapstančius nacių nusikaltėlius, o dabar tai yra institucija atsakinga už informacijos apie užsienio šalis ir šių šalių politinius veiksmus rinkimą, kontrterorizmą, priedangos operacijas. Šių uždavinių atlikimui pagrindinis Mossad tikslas yra vykdyti agentūrinę veiklą nukreiptą prieš arabiškas šalis bei jų oficialius atstovus ir instaliacijas visame pasaulyje, ypatingai vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Mossad renka informaciją apie priešiškų Arabų šalių kariuomenių sudėtį, moralę, ginkluotę, ekipuotę, vadovavimo ir valdymo grandinę; apie Arabų šalių vidaus politiką, Arabų šalių lyderių santykius, diplomatinę veiklą. Mossad taip pat stebi Arabų komercinę veiklą, ypatingai prekybos ginklais sritį, stengiasi neutralizuoti Arabų šalių pasamdytus karinius, ekonominius bei politinius ekspertus. Mossad dažniausiai stengiasi minėto tipo asmenis perverbuoti paverčiant juos savo agentais, o nesėkmės atveju atkalbėti nuo jų pagalbos Arabų šalims arba akylai stebėti jų veiksmus. Mossad taip pat vykdo operacijas nukreiptas prieš Arabų šalis, su tikslu skleisti nepasitikėjimą tarp pačių Arabų šalių, užkardyti galimas vakarų valstybių simpatijas Arabų šalims, stebi ir veikia prieš arabišką propagandą, vertina arabiško terorizmo pasireiškimo tikimybes ir imasi priemonių ja eliminuoti. Kontrterorizmo srityje Izraelis veikia proaktyviai ne tik savo teritorijoje, bet ir kitų šalių teritorijose, ypatingai Libane, kuriame populiacija susideda tiek iš krikščionių, tiek iš drūzų, tiek iš musulmonų.

Be jau paminėtų Mossad informacijos poreikių iš arabiškų šalių, ši žvalgybos tarnyba renka informaciją susijusią ir su kitų, vakarų ir rytų valstybių (Junginės Amerikos valstijos, Rusija, Vakarų Europa) politika, ekonomika, naujomis mokslinėmis žiniomis. Taip pat yra renkama informacija apie Vakarų, Vatikano, JTO politiką Artimųjų rytų atžvilgiu, remia bei skatina gynybos srities kontraktus tarp Izraelio gynybos pajėgų ir vakarų šalių.

Struktūra

Mossad susideda iš devynių departamentų: 1) Operacijų planavimo ir koordinavimo; 2) Rinkimo; 3) Sąveikos ir politinės veiklos; 4) Personalo, finansų, logistikos ir saugumo; 5) Mokymo; 6) Analizės; (7) Techninės paramos / operacijų; (8) Techninio; ir (9) Psichologinių operacijų (lohamah psichologit) departamentas.

 

MOSSAD struktūra

 

Operacijų planavimo ir koordinavimo departamentas yra atsakingas už Mossad resursų vadybą, atsako už vidinį organizacijos operacinį ir administracinį koordinavimą už tarpžinybinės sąveikos su visa žvalgybos ir saugumo bendruomene užtikrinimą. Šis departamentas taip pat rengia bendrą informacijos rinkimo planą.

Rinkimo departamentas atsako už užsienyje vykdomas priedangos operacijas bei informacijos gavimą panaudojant slaptus šaltinius (angl. Clandestine sources). Šis departamentas yra pats didžiausias Mossad struktūrinis vienetas, jis veikia po diplomatine arba neoficialia, nelegalia priedanga užsienyje, daugiausia Europoje, kur naudodamiesi trečių šalių operacijomis vykdo veiklą nukreiptą prieš arabiškas šalis.

Sąveikos ir politinės veiklos direktoratas atsako už politinę veiklą bei sąveiką su draugiškų valstybių žvalgybos ir saugumo tarnybomis. Šis Mossad vienetas palaiko ryšius su tomis šalimis ir politinėmis grupuotėmis, su kuriomis Izraelis dažniausiai neturi normalių diplomatinių santykių. Šiame direktorate greičiausiai yra ir Psichologinių operacijų ir specialiųjų operacijų padaliniai (pvz. Metsada spec. padalinys), kurie vykdo labai svarbias ir jautrias priedangos operacijas prieš arabų teroristus, buvusius nacius, vykdo sabotažus, sukarinto pobūdžio ir psichologininius projektus (pvz. pasikėsinimai, patvirtintų taikinų naikinimai, juodoji propaganda). Nesant Mossad direktoriaus Sąveikos ir politinės veiklos departamento direktorius jį vaduoja, o tai reiškia, kad šis departamentas užima tikrai svarbią vietą Mossad struktūroje. Mossad Rinkimo, Sąveikos ir politinės veiklos departamentams yra pavaldūs regioniniai vienetai. Mossad egzistuoja šių regionų vadovai: 1) Centrinė Amerika; 2) Pietų Amerika; 3) Rytų Europa, Rusija; 4) Afrika; 5) Azija ir Okeanija; 6) Viduržemio ir artimųjų Rytų teritorijos; 7) Europa; 8) Šiaurės Amerika. Kiekvienas regionas yra padalintas į atskiras sritis, kurios apima vieną ar kelias šalis.

Žvalgybinė informacija ir kontržvalgybiniai pranešimai yra siunčiami į Mossad biurą, Tel Avive, kur jie yra įvertinami Analizės departamento bei pateikiami įvairioms vyriausybinėms institucijoms. Žvalgybiniai pranešimai apie Arabų šalis dažniausiai keliauja į Karinės žvalgybos Analizės departamentą, o informacija susijusi su kontršnipinėjimu per Mossad siunčiama į Shin Bet, kur ji yra toliau apdorojama. Analizės departamentas susideda iš 15 skirtingų skyrių, kur kiekvienas specializuojasi skirtingame regione.

Mossad operacijos vykdomos užsienyje skirstomos į dvi kategorijas: operacijas vykstančias artimuosiuose rytuose, kurios yra traktuojamos kaip primoji gynybos linija ir operacijas vykdomas visur kitur. Dauguma tokio pobūdžio operacijų yra priedangos operacijos, kur per trečias šalis yra verbuojami arabai. Mossad padaliniai vidurio rytuose dažniausiai naudojasi diplomatine priedanga Izraelio ambasadose ir konsulatuose. Šie padaliniai yra JAV, daugumoje Europos šalių sostinėse, Turkijoje, Irane ir strateginiuose Lotynų Amerikos, Afrikos ir Tolimųjų Rytų centruose. Operacijos varijuoja nuo paprasto žvalgybinės informacijos apsikeitimo iki aktyvių veiksmų nukreiptų prieš arabų teroristus.

                     MOSSAD veiklos metodai

Mossad gali mėgautis ir naudotis plačiai užmegztais ryšiais užsienio šalyse (svarbiose Izraeliui). Tarnyba naudoja ryšio kanalus, kurie yra įvairių organizacijų valdymo viršūnėse, vyriausybinėse institucijose. Šiam tikslui tarnauja kiekvienoje šalyje egzistuojančios žydų bendruomenės, sionistiniai judėjimai, ypatingai simpatizuojantys Izraeliui. Kaip ir rašiau, šie išpuoselėti kanalai tarnauja informacijos rinkimui, klaidinimui, propagandai ir kitiems tikslams. Šis labai platus Izraelio agentūrinis aparatas suteikia ypatingai geras sąlygas veikti, o dauguma pasaulio žvalgybos specialistų šią tarnybą vertina kone efektyviausia tarnyba pasaulyje. Mossad vykdo priedangos operacijas Europoje, NVS erdvėje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Afrikoje ir tolimuosiuose rytuose. Izraelio veikla yra vykdoma per oficialias ir pusiau oficialias įstaigas, po gilia priedanga esančias įmones.

Žvalgybos pareigūnų, dirbančių po diplomatine priedanga pagrindinis tikslas yra organizuoti informacijos apsikeitimo operacijas, puoselėti ryšius, vykdyti apgyvendinimo ir finansavimo operacijas, taip pat nukreipti Mossad agentus taikinio link. Priedangos tikslams naudojamos organizacijos dažniausiai esti Izraelio prekybos misijos, vyriausybiniai „turistai“, statybų kompanijos ir kiti industriniai subjektai.  Asmenys dirbantys po labai gilia priedanga turi daug sudėtingesnę legendą, kurioje nėra jokių sąsajų su Izraeliu.

Taip pat esti nemažai žydų, kurie yra gimę, užaugę ir išsilavinimą gavę arabų šalyse, todėl jie elgiasi, atrodo ir kalba labiau kaip arabai o ne žydai. Tokius asmenis parengus užduotims Mossad išnaudoja darbui Arabų šalyse.

Izraelio žvalgybos tarnybos labai priklauso nuo įvairių žydų bendruomenių ir organizacijų užsienyje, per kurias yra verbuojami agentai bei gaunama reikiama informacija. Mossad verbuoja, apmoko ir kontroliuoja savo agentus priklausomai nuo operacijos rajono. Dauguma arabų, ypatingai dirbančių Izraelyje padeda Mossad. Ši pagalba dažniausiai teikiama dėl finansinių motyvų.

Mossad yra pasirengęs panaudoti platų spektrą priemonių, tam, kad reikiamai motyvuoti savo agentus.  Daug pastangų yra dedama reikalinga linkme motyvuotų asmenų verbavimui, esant reikalui naudojamos šantažo priemonės. Labiausiai paplitusios verbavimo priemonės yra pinigai, verslo galimybių sudarymas, ar paleidimas iš įkalinimo vietos. Kalbant apie arabus, Mossad jų verbavimui dažniausiai naudoja pačią veiksmingiausią priemonę – pinigus.

Mossad taip pat efektyviai naudoja netikros vėliavos (angl. „False flag“) metodą, kai pavyzdžiui Vakarų šalyse prisidengiama NATO šalies žvalgybos institucija vykdančia operacijas arabų šalyse.

Saugumui užtikrinti ir kontrsekimui Mossad žvalgybos pareigūnų susitikimai su agentais iš šalies yra stebimi papildomų tarnybos asmenų. Verbavimo metu žvalgybos pareigūnas naudoja netikrus savo asmens duomenis, turi legendą, o verbuojamam agentui suteikia slapyvardį. Mossad žvalgybos pareigūnai atsako už savo agentų mokymą. Kartais agentai mokymui vyksta į Izraelį, tačiau dažniausiai pareigūnas juos apmoko už Izraelio ribų. Agentai mokomi įvairių žvalgybos ir saugumo priemonių, darbo su ryšio priemonėmis, kriptografinių priemonių naudojimo ir t.t.

Mossad žvalgybos pareigūno bendravimo su agentu metodai skiriasi ir priklauso nuo vietovės ir įvairių aplinkybių. Susitikimai įvyksta tik iš anksto slapta susitarus (el. paštas, žinutė ar kitas signalas). Susitikimo miestai turi savo kodinius pavadinimus, o pačios susitikimo vietos yra pririštos prie skirtingų susitikimo laikų, bei turi savo alternatyvias vietas ir laikus. Tarp pareigūno ir agento veikia ir pranešimo apie pavojų sistema.

Mossad centrinė būstinė Tel Avive kontroliuoja žvalgybinių pranešimų gavimą ir jų paskirstymą agentūros viduje ir išorėje. Žvalgybiniai pranešimai pagal savo turinį patenka tiek Shin Bet, tiek karinei žvalgybai, tiek Izraelio policijai. Mossad pareigūnų reziduojančių užsienyje pranešimai keliauja tiesiai į Mossad, su jų turiniu nesupažindinant nei ambasados darbuotojų, nei pačio ambasadoriaus.

Mossad artimai bendradarbiauja su Shin Bet, karine žvalgyba, Analizės ir politinio planavimo centru prie URM, bei Policijos specialiųjų užduočių padaliniu. Užduočių vykdymo rezultatai parodo gerą koordinacijos lygį tarp šių specialios paskirties institucijų. Taipogi gerą koordinaciją užtikrina ir Va`adat mechanizmas bei paskirtas žvalgybos koordinatorius.

                     Sąveika su užsienio specialiosiomis tarnybomis

Mossad, su keliomis išimtimis, palaiko draugiškus santykius ir sąveiką su daugeliu pasaulio žvalgybų tarnybų, tame tarpe ir su musulmoniškomis šalimis (pvz. Turkija). Šaltojo karo metais Izraelis su Turkija keitėsi žvalgybine informacija. Mossad Turkijai teikė informaciją apie Sovietų Sąjungos šnipų veiklą Turkijoje, o savo ruožtu Turkija Mossad teikė informaciją apie arabų šalių agentus. Papildomai Mossad turkams teikė apmokymą kontržvalgybos ir techninių priemonių naudojimo srityse.

Izraelis vykdo žvalgybinę sąveiką ir Afrikoje. Savo veiklą daugiausiai vykdo po policijos ir kariuomenės mokymo programų priedanga, po ginklų tiekimo jėgos struktūroms priedanga ir po pagalbos bei tam tikrų sričių vystymo programų priedangomis.

Mossad taip pat labai aktyvus Lotynų Amerikoje. Būtent Argentinoje įvyko viena sėkmingiausių Izraelio žvalgybos bendruomenės operacijų, - Adolph Eichman suėmimas. Mossad su Lotynų Amerikos žvalgybos tarnybomis bendradarbiauja daugumoje mokymo ir antiteroristinių operacijų srityse.
Kaip matome Izralelis turi vieną geriausių pasaulyje žvalgybos instituciją, kuri nuolatinės grėsmės akivaizdoje veikia agresyviai, tiksliai ir efektyviai, duoda reikiamus rezultatus ir taip prisideda prie Žydų valstybės saugumo.

 

---

[1] K. Lee Lerner, Brenda Wilmoth Lerner, Encyclopedia of espionage, intelligence and security, Thomson Gale, USA: 2004.

Zagrebas. Kaip iš oro uosto nusigauti iki miesto centro.

Mintis parašyti šią trumpą informacinę žinutę kilo po to, kai internete neradau tinkamos informacijos apie tai, kaip iš Zagrebo oro uosto nusigauti į miesto centrą.

Zagrebo oro uostas nėra didelis ir tokio judėjimo, kaip kituose Europos sostinių oro uostuose tikrai neišvysite, Zagrebe nėra metro, iki oro uosto nedavažiuoja tramvajai, todėl verta žinoti štai ką:

1) Ko gero pigiausias būdas nusigauti iki centro, kuris yra beveik už dvylikos kilometrų, yra maršrutinis autobusas važiuojantis maršrutu Oro uostas – Autobusu stotis – Oro uostas. Nuo oro uosto jis išvyksta kas valandą, o po 8 val. vakaro išvyksta neužilgo po lėktuvo nusileidimo. Kelionė trunka iki 30 min. Pats autobusas stovi ties išėjimu iš oro uosto, todėl bus sunku jo nepastebėti. Kelionė į vieną pusę kainuos 30 kunų (apie 3,9 euro). Tiesa, siekiant nuvažiuoti iki pačio centro nuo autobusų stoties dar reikės pavažiuoti tramvajumi (pvz. tinka Nr. 2), kas papildomai kainuos dar 10 kunų (apie 1,3 euro). Tramvajaus bilietus galima įsigyti tiek kioskuose, tiek pačiame tramvajuje iš vairuotojo.

2) Kitas pakankamai populiarus būdas pasiekti centrą ar kitą norimą vietą, tai iš anksto užsisakyti privačių vežėjų palaugas (tai ne taksi). Užsisakant tokio tipo pervežimą, važiuoti galima tiek asmeniškai, tiek su kitais, nebūtinai pažystamais keleiviais. 1-3 asmenų pervežimas kainuos apie 30 eurų. Tiesa, tokia paslauga turi būti užsakoma bent pora dienų iki atvykimo, o registruotis reikia online adresu:
http://www.cheaptransfercroatia.com/transfer-taxi-booking/?term=15&dest=45861&tname=Zagreb%20Airport%20%20&rid=1953&dname=Zagreb&view=booking

3) Prie oro uosto stovi nemažai taksi automobilių, todėl jei nusprendėte pasinaudoti jų paslaugomis, verta žinoti, kad nuvažiuoti iki centro kainuos apie 20 – 25 eurus, o dėl nuvykimo kainos patartina susitarti iš anksto (yra žmonių kurie už kelionę iki centro sumokėjo 40 eurų).

4) Be abejo, dar galima išsinuomoti automobilį. Labai preliminari kaina parai prasideda nuo 20 eurų ir kyla priklausomai nuo pačio automobilio ir paslaugų spektro.

Tai tiek, smagu jei kam buvo naudinga.

Terorizmas, kaip XXI a. grėsmė

Terorizmas, kaip XXI a. grėsmė 

Trumpa įžanga

         

       Pastarųjų dienų įvykiai, kai Paryžiuje save Al-Qaeda kovotojais pristatantys broliai Kouachi Charlie Hebdo redakcijoje surengė tikras skerdynes matyt daugelį privertė susimąstyti apie terorizmą, kaip XXI a. reiškinį. Po 2011 m. teroristų išpuolio Jungtinėse Amerikos Valstijose terorizmas kaip niekada aiškiai pateko į pasaulio bendruomenės dėmesio centrą. Šia „sena – nauja“ grėsme susirūpinta iš pagrindų, kiekviena tarptautinė bendruomenė, kaip ir Charlie Hebdi išpuolio atveju, aiškiai pasmerkė tokio mąsto išpuolį, o priemones skirtas kovai su terorizmu įtraukė į savo darbotvarkes, bei tokiais savo veiksmais aiškiai paskelbė karą šiai grėsmei. Minėtas išpuolis žymi naują terorizmo, terorizmo kaip milžiniškos XXI a. grėsmės, erą. Erą, kurioje niekas nebegali jaustis saugus, ir kur siekiant nugalėti kaip niekada anksčiau reikalingas pastangų vieningumas.

                   Rengdamas šia trumpą apžvalgą siekiau pasigilinti į šiuos pagrindinius klausimus:

1)   Bendrinis terorizmo apibrėžimas;

2)      Kada terorizmas pradėtas naudoti šiuolaikinės grėsmės kontekste?

3)      Esminės terorizmo charakteristikos;

4)      Kaip į terorizmo grėsmę atsako ES ir NATO;

5)      Kokia tikimybė, kad terorizmas plėsis ir jo svarba ateityje tik didės?

1. Bendrinis terorizmo apibrėžimas

                      Iki šiol negalima išskirti vienintelio ir visų naudojamo terorizmo apibrėžimo. Nepaisant to, kad ypatingai mūsų dienomis terorizmo tema yra plačiai eskaluojama, apie jį daug šnekama spaudoje, visuomenėje, moksliniame diskurse, negalima teigti, kad egzistuoja  vienintelis terorizmo apibrėžimas. Skirtingos organizacijos ir skirtingi pareigūnai šiam reiškiniui apibrėžti naudoja skirtingus apibrėžimus. Kiekvienas terorizmo fenomeną tiriantis asmuo gali savaip apibrėžti terorizmą ir argumentuotai grįsti šio apibrėžimo pranašumą. Pateikiama tik keletas terorizmo apibūdinimų:

                      Terorizmas – apgalvotas mirtinos prievartos naudojimas prieš civilius gyventojus, siekiant politinių tikslų (Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius Kafi Annanas).

Terorizmas – veiksmas ar grasinimas veiksmu, kuris:

-          skirtas vyriausybei paveikti arba visuomenei ar visuomenės daliai įbauginti;

-          skirtas politiniams, religiniams ar ideologiniams tikslams pasiekti;

-          apima sunkų smurtą prieš asmenį;

-          apima sunkią žalą nuosavybei;

-          kelia pavojų kito asmens, o ne to, kuris vykdo veiksmą, gyvybei;

-          sukelia didelį pavojų visuomenės arba jos dalies sveikatai ar saugumui;

-      skirtas elektroninėms sistemoms smarkiai sutrikdyti arba suardyti (Didžiosios Britanijos Terorizmo aktas 2000 m.)

Terorizmas – prievartos naudojimas ar grasinimas prievartos panaudojimas prieš fizinius asmenis ir organizacijas, taip pat nuosavybės ir kitų materialinių objektų sunaikinimas (sugadinimas) arba grasinimas sunaikinti (sugadinti), sukeliantis pavojų žmonių gyvybėms, darantis didelę materialinę žalą arba sukeliantis kitas visuomenei pavojingas pasekmes, vykdomas, siekiant sukelti pavojų visuomenei, įbauginti gyventojus arba paveikti valdžios atstovus priimti teroristams palankius sprendimus arba patenkinti neteisėtus teroristų materialinius ar kitokius reikalavimus; pasikėsinimas į valdžios atstovo ar visuomeninio veikėjo gyvybę, siekiant nutraukti jo valstybinę arba kokią kitą politinę veiklą arba iš keršto už tokią veiklą (Rusijos Federacijos Federalinis įstatymas dėl kovos su terorizmu).

                      Terorizmas – bet koks prievartinis veiksmas arba grasinimas, kuriuo, nepaisant motyvų ar ketinimų, siekiama įgyvendinti individualų arba kolektyvinį nusikalstamą planą, kurio tikslas terorizuoti žmones arba grasinti jiems pakenkti, arba kelti pavojų jų gyvybei, garbei, laisvėms, saugumui ir teisėms; kelti pavojų aplinkai, infrastruktūrai, privačiai nuosavybei; kelti tam riziką okupuojant ar užgrobiant; kelti grėsmę nacionaliniams resursams ar tarptautiniams įrenginiams; grasinti nepriklausomų valstybių stabilumui, teritoriniam arba politiniam vientisumui, arba nepriklausomybei (Islamo konferencijos organizacija).

                      Terorizmas – apgalvotas ir politiškai motyvuotas prievartos naudojimas prieš nekaltus (2002 m. JAV Nacionalinio saugumo strategija).

                      Iš pateiktų apibrėžimų matoma, kad pagal santykį su teroro išpuoliais yra išskiriamos trys asmenų grupės – teroristai, aukos ir auditorija. Teroristai yra asmenys tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaujantys teroro veikloje, aukos yra žmonės, kurie žuvo, buvo sužeisti teroro išpuolių metu, o auditorija – didžiausia grupė žmonių, kuriai galima priskirti tiesioginius teroro akto liudininkus, žiniasklaidos atstovus, valdžios atstovus ir visus tuos asmenis, kuriuos pasiekia informacija apie įvykdytą teroro išpuolį.[1]

2. Kada terorizmas pradėtas naudoti šiuolaikinės grėsmės kontekste?

NATO Terorizmo grėsmė įvardina jau 20 a. pabaigoje vykusiuose viršūnių susitikimuose, tačiau minėtuose susitikimuose akcentuojamas tik paties terorizmo pasmerkimas (Berlyno (1996 m.), Madrido (1997 m.), Vašingtono susitikimuose (1999 m.)). Po 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolio prieš JAV, terorizmas jau buvo pradėtas naudoti šiuolaikinio iššūkio kontekste. Prahoje (2002 m.), Istambule (2004 m.) pareikšta „.. kolektyviai atsakyti į kylančius iššūkius apimant ir atsaką į terorizmo keliamą grėsmę...”, „...nuspręsta sustiprinti kovą prieš terorizmą”. Pirmoji auka buvo Talibano režimas Afganistane, o su juo drauge ir „Al-Qaeda“ – pagrindinis JAV invazijos į Afganistaną 2001 m. rudenį taikinys.

ES Mastrichto (1997 m.), Amsterdamo (1997 m.), Nicos (2001 m.) sutartyse terorizmas priskiriamas kriminaliniams nusikaltimams - “progresyviai pritaikant priemones, nustatančias sudedamąsias kriminalinių elementų dalis ir atitinkamas bausmes už organizuotą nusikalstamumą, terorizmą ir narkotikų gabenimą”, o dėl konstitucijos Europai (2005 m.), Lisabonos (2007 m.) sutartyse terorizmas jau vertinamas kaip atskira grėsmė -”užkirsti kelią terorizmo grėsmei valstybių narių teritorijose, apsaugoti demokratines institucijas ir civilius gyventojus nuo galimo teroro akto”.

3. Esminės terorizmo charakteristikos

                      Specialistai, tiriantys terorizmo fenomeną, nesutaria ne tik dėl terorizmo apibrėžimo. Nėra visuotinio sutarimo ir dėl to, kiek ir kokių terorizmo rūšių esama. Terorizmą galima rūšiuoti pagal daugelį kriterijų. Labiausiai paplitusi teroristinių grupuočių klasifikacija pagal teroristinių organizacijų keliamus tikslus. Šiuo atveju dažniausiai yra minimos tokios terorizmo rūšys:

                      1. Religinis terorizmas;

                      2. Nacionalistinis terorizmas;

                      3. Ideologinis terorizmas (kairiųjų / dešiniųjų terorizmas, anarchistų terorizmas).

                      Religinio terorizmo atstovai teroro išpuolį suvokia kaip dieviškąją pareigą ar šventą veiksmą. Religinių teroristų akimis, atsitiktinių žmonių žudymas yra moraliai pateisinamas. Religinio terorizmo atstovai nejaučia jokių moralinių apribojimų rinkdamiesi būsimas aukas ir priemones, o jų veiksmų nevaržo pasaulio viešoji nuomonė. Religiniai teroristai paprastai kelia sau tikslą „išvalyti pasaulį“ nuo „netikėlių“, „netikinčiųjų“ ir pan.

                      Nacionalinio terorizmo atstovai siekia nepriklausomos valstybės sukūrimo. Kartais nacionalistinis terorizmas tampa neatsiejama „nacionalinio išsivadavimo kovų“ dalimi. Yra pastebima, kad tarptautinė bendruomenė yra labiausiai linkusi pateisinti būtent nacionalistinį terorizmą, nes jie kovoja už savo „tautos laisvę“. Dažnai šios terorizmo rūšies atstovai atsižvelgia į tarptautinės bendruomenės nuomonę, o jų rengiami teroro išpuoliai dėl šios priežasties būna labai gerai iš anksto apgalvoti tam, kad nukentėtų kuo mažiau nekaltų civilių. Teroro išpuoliais siekiama atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į problemą, tačiau taip pat bandoma išsaugoti sėkmingai kovai būtiną tarptautinės bendruomenės ir vietos gyventojų paramą.

                      Kairiųjų ir dešiniųjų terorizmas yra ideologizuotas terorizmas arba terorizmas, vykdomas ideologiniu pagrindu. Kairiųjų teroristinės organizacijos siekia sugriauti kapitalistinę sistemą ir jos vietoje sukurti komunizmą arba socializmą. Neretai su kairiųjų terorizmu yra tapatinamos įvairios gamtosaugos organizacijos, naudojančios radikalias kovos priemones. Dešiniųjų terorizmas paprastai tapatinamas su neofašistų judėjimu. Dešiniųjų požiūrių ekstremistai dažniausiai siekia nuversti liberaldemokratines vyriausybes ir jų vietoje sukurti fašistinius režimus. Visame pasaulyje vykdomi išpuoliai prieš žydus dažniausiai irgi yra siejami su dešiniųjų terorizmu. Anarchistų tikslas – socialinės hierarchijos panaikinimas. Pastaruoju metu anarchistai dažnai dalyvauja antikapitalistinėse protesto akcijose. Panašu tai, kad anarchistai atsisakė politinių žmogžudysčių ir apsiriboja tik privačios nuosavybės niokojimu.

                      Teroristines organizacijas taip pat galima suskirstyti pagal geografinę aprėptį: 1) lokalinis terorizmas; 2) tarptautinis terorizmas; pagal valstybių vykdomą politiką: 1) valstybių remiamas terorizmas; 2) valstybinis terorizmas.[2]

                      Šiandien terorizmas yra ir globalus, ir tarptautinis. Globalus, nes teroristų išpuolių geografija per pastaruosius šiek tiek daugiau kaip dvidešimt metų  taip išsiplėtė, jog pasaulyje jau liko mažiau valstybių, nepatyrusių terorizmo, nei jo vienaip ar kitaip patyrusių. Tarptautinis, nes teroro aktus viename krašte rengia grupės žmonių, kurių gimtinės galbūt nutolusios per keletą tūkstančių kilometrų nuo teroristų išpuolio vietos, taip pat ir viena nuo kitos. Kaip teigiama JT Politikos darbo grupės ataskaitoje, „terorizmas vienoje valstybėje gali lengvai tapti grėsme regioninei taikai bei saugumui dėl persimetimo efektų, kaip smurtas prie pasienio ir pabėgėlių atsiradimas. Todėl yra sunku nubrėžti griežtas skirtis tarp vidinio ir tarptautinio terorizmo“. Būtent 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristiniai išpuoliai JAV, pademonstruoja beprasidedančią globalaus ir tarptautinio terorizmo erą. Nuo šio išpuolio ir nuo JAV paskelbto karo su terorizmu pradžios terorizmas kaip niekada išplinta po visą pasaulį, taip pademonstruodamas, kad jam neegzistuoja jokios valstybinės sienos. Nuo to momento taip pat pasikeičia ir terorizmo motyvai. Į pirmą vietą yra iškeliama griaunamoji ir naikinamoji jėga, masinio teroro pasėjimas o tik antroje vietoje lieka ligtoliniai motyvai (religiniai ar nacionaliniai).

4. Kaip į terorizmo grėsmę atsako ES ir NATO?

Kaip ir į kitas grėsmės, taip ir į terorizmo grėsmę atsako, tiek kiekviena valstybė savo nacionaliniu lygmeniu atskirai, tiek visa tarptautinė bendruomenė per atitinkamas tarptautines organizacijas (NATO, ES, JTO), kurių užduotis ir yra nustatyti ir laiku bei tinkamai reaguoti į visas galimas grėsmes. NATO ir ES reakcija arba atsakas į terorizmo grėsmę gali būti pamatuotas dvejopai: 1) Šių tarptautinių organizacijų grėsmės vertinimas bei terorizmo kaip grėsmės supratimas. Šis atsakas atsispindi šių organizacijų pagrindiniuose dokumentuose, intencijose, veiklos planuose, oficialiose kalbose ir t.t., jis yra deklaratyvus, tačiau tuo pačių atrišantis rankas tarptautinei bendruomenei atitinkamai veikti prieš šią grėsmę; 2) Tarptautinės bendruomenės, organizacijų aktyvūs ir pasyvūs veiksmai nukreipti prieš terorizmo šaltinį, valstybes vienokiu ar kitokiu būdu remiančias teroristines organizacijas ir pačius teroristus. Šie veiksmai dažniausiai gali būti pamatyti kaip atitinkamos ekonominės ir finansinės sankcijos šalims remiančioms terorizmą (pvz. Iranas) arba konkrečius karinius veiksmus prieš šalis globojančias teroristus, arba karinius veiksmus prieš neapibrėžto statuso karines teritorijas, kuriose laisvai veikia teroristinės organizacijos.

Kalbant apie Europos Sąjungos atsaką į tarptautinį terorizmą reikia paminėti, kad ES požiūris į terorizmą yra įtvirtintas ES Lisabonos sutartyje. ES, tiek civiliniai, tiek kariniai operaciniai pajėgumai gali būti panaudoti operacijose už ES ribų. ES pajėgumai gali būti panaudoti „jungtinėms nuginklavimo operacijoms, humanitarinėms ir gelbėjimo užduotims, karinio mokymo ir asistavimo užduotims, konfliktų prevencijos ir taikos palaikymo užduotims, krizių valdymo užduotims, tame tarpe ir taikos įvedimo ir stabilizavimo užduotims. Kaip teigiama sutartyje, visos šios užduotys gali prisidėti prie kovos prieš terorizmą, tame tarpe ir paramą trečioms šalims kovojančioms prieš terorizmą savo šalies viduje.“[3]. ES siekdama užtikrinti savo vidaus saugumą pasilieka sau teisę užšaldyti teroristų, teroristinių organizacijų ar asmenų bei organizacijų siejamų su terorizmu pinigines lėšas, finansinius instrumentus ar kitą ekonominį turtą[4]. ES taip pat apsibrėžia sąvokas, bendradarbiavimo formą ir rėmus kovojant su terorizmu ir kitais kriminaliniais nusikaltimais (83, 88 straipsniai).[5]

Europos sąjunga taip pat turi savo kovos su terorizmu strategiją, arba veiksmų planą. ES kovos su terorizmu veiksmų planas apima keturias pagrindines kovos su terorizmu sritis: 1) Prevencija; 2) Apsauga; 3) Persekiojimas; 4) Atsakas.

Prevencijos sritis pagrinde kovoja su radikalėjimu ir teroristų verbavimu. Šioje vietoje yra identifikuojami teroristų veiklos metodai, informacijos sklaidos kanalai ir propagandos šaltiniai. Šios užduotys taip pat yra keliamos ES šalims narėms, o ES, kaip organizacija padeda tai koordinuoti, užtikrina geros praktikos pasidalijimo procesą.

Apsaugos sritis siekia užtikrinti potencialių taikinių pažeidžiamumo mažinimą, galimo pažeidimo efekto mažinimą. ES siekia nustatyti bendrus veiksmus sienų apsaugos, transporto ir kitos tarpvalstybinio susisiekimo infrastruktūros apsaugos srityse. Šioje dalyje siekiama maksimaliai sumažinti kelių, traukinių, oro ir jūrų uostų saugumą.

Persekiojimo sritis koncentruojasi pačių teroristų persekiojime, teroristų tinklų išaiškinime ir sunaikinime. Šioje vietoje siekiama užkirsti galimybę teroristams prieiti prie terorizmui naudojamų priemonių, taip pat užkertami keliai teroristams prieiti prie savo finansavimo šaltinių, trikdomi arba sunaikinami jų komunikacijos metodai.

Paskutinėje, atsako srityje, ES koncentruojasi į veiksmus jau įvykus teroristiniam išpuoliui. Ši sritis apima įvairius atsako į krizę veiksmus.[6]

Kaip jau minėta anksčiau, Tarptautinės organizacijos atsako į terorizmą mastas gali būti įvertinamas ir šios organizacijos civilinių ar karinių operacijų spektru. Iš ES operacijų spektro ir tipo matosi, kad ES remia tarptautinę kovą prieš terorizmą, dalyvauja operacijose Afganistane, ir keliose šalyse Afrikoje. ES tokiu būdu prisideda prie tarptautinio saugumo stiprinimo, tuo pačiu neša indėlį į kovą prieš tarptautinį terorizmą[7].

Kalbant apie Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos atsaką į tarptautinį terorizmą reikia paminėti NATO strateginę koncepciją, priimtą 2010 m. NATO viršūnių susitikime Lisabonoje, pagrindinius NATO viršūnių susitikimo Čikagoje (2012 m.) ir Velse (2014 m.) akcentus ir kelis kitus svarbius NATO instrumentus.

NATO strateginė koncepcija buvo priimta 2010 m. Lisabonoje. Ji pakeitė ligtolinę 1999 m. NATO strateginę koncepciją. Nauja strateginė koncepcija dar kartą patvirtino kertinę NATO užduotį – kolektyvinę gynybą, bei papildė ją kibernetine bei priešraketine gynyba. Kas liečia atsaką į terorizmą galima išskirti šiuos pagrindinius naujos koncepcijos akcentus: 1) koncepcijoje teigiama, kad terorizmas kelia tiesioginę grėsmę NATO šalių ir visos tarptautinės bendruomenės saugumui, stabilumui ir gerovei. Pažymima, kad ekstremistų grupės ir toliau juda į strateginės svarbos vietoves, tobulėja teroristų naudojamos priemonės. Paminima ir tai, kad egzistuoja grėsmė teroristams gauti ir CBRN priemonių; 2) Šalių už NATO ribų nestabilumas ar konfliktai tose šalyse gali sąlygoti įvairaus pobūdžio ekstremizmą ir terorizmą, kuris tiesiogiai sąlygoja ir NATO šalių saugumą; 3) Strategijoje kalbama ir apie naujos rūšies grėsmę – kibernetines atakas, kur tai pat pažymima, kad šią platformą savo tikslams pasiekti gali išnaudoti ir teroristai; 4) Pažymima, kad NATO užtikrins visų reikiamų pajėgumų disponavimą kovai su terorizmu, esant reikalui bus sukurti papildomi mokymo pajėgumai skirti mokyti kitas šalis kovoti su šia grėsme.[8]

NATO viršūnių susitikimo Čikagoje metu pagrindinės temos buvo Afganistanas, pajėgumai ir partnerystė. Pati svarbiausia tema buvo saugumo atsakomybės perdavimas Afganistano saugumo pajėgoms, koalicijos pajėgų išvedimas, bei vaidmuo Afganistane po 2014 m. Susitikimo metu Jungtinės Amerikos Valstijos pažymėjo, kad ir toliau (po 2014 m.) tęs kovą prieš terorizmą JAV operacijos rėmuose. Pažymėtina tai, kad Čikagos susitikimas nedeklaravo naujų kovos prieš terorizmą veiklos barų, koncentravosi tik į esančias operacijas.[9]

Kalbant apie Velso susitikimą, kovoje su terorizmu jis yra reikšmingas keliais bruožais: 1) Kaip nauja, tarptautinė grėsmė yra įvardijama nepripažinta Irako ir Levanto Islamo Valstybė (liet. ISIL, angl. ISIS). Deklaracijoje teigiama, kad ji kelia grėsmę, ne tik Irako, Sirijos, Vidurio rytų regiono gyventojams, bet ir NATO šalims ir jų gyventojams. Teigiama, kad į šia grėsmę turi būti reaguojama, yra reikalinga tiek humanitarinio tiek saugumo pobūdžio pagalba Irakui; 2) Deklaracijoje pažymima ISAF eros pabaiga, bei naujos nekovinės Resolute Suport Mission operacijos pradžia. Afganistanui ir toliau bus padedama, ir toliau bus stiprinama NATO ir Afganistano partnerystė. Pažymima, kad tik saugus ir stabilus Afganistanas neleidžia vėl išsikeroti terorizmui; 3) Kaip ir strateginėje NATO koncepcijoje, šioje deklaracijoje pažymima, kad terorizmas ir toliau išliks viena didžiausių šių dienų ir ateities grėsmių saugumui, prieš kurią turi kovoti visa bendruomenė koordinuotai ir  susitelkusi. Pažymima, kad ši grėsmė kyla ne tik NATO, bet ir kiekvienai NATO šaliai individuliai ir tiek NATO, tiek kiekviena šalis turi koordinuotai kovoti su terorizmu. Ši grėsmė ir toliau išliks vienu svarbiausiu klausimu NATO darbotvarkėje.[10]

Kalbant apie NATO atsaką į terorizmą, atskirai reikia paminėti ir NATO kovos su terorizmu partnerystės programą / planą (angl. NATO partnership action plan against terrorism). Ši partnerystės programa yra priemonių sistema, kurioje NATO narės ir šalys – partnerės dirba tam, kad sustiprinti tarpusavio bendradarbiavimą kovoje prieš terorizmą. Šis bendradarbiavimas vykdomas tiek politinių konsultacijų būtų, tiek įvairių praktinių kovos su terorizmu priemonių taikymu. Galima išskirti šias pagrindines priemones:

1)     palengvinamas žvalgybinės informacijos dalinimosi / apsikeitimo procesas;

2)     kovos prieš terorizmą operacijų metu stiprinamas šalių narių sąveikumas;

3)     vykdomi bendri kovos su terorizmu mokymai, daromi pažeidžiamumo vertinimai, rengiami bendri atsako planai;

4)     bendradarbiaujama valstybių sienų apsaugos klausimais;

5)     bendradarbiaujama jungtinių mokymų, susijusių su terorizmu, organizavime ir vykdyme;

6)     bendradarbiaujama pajėgumų, skirtų kovoti prieš terorizmą, vystyme (pajėgumai gali būti tiek pasyvūs, tiek aktyvūs);

7)     bendradarbiaujama ir keičiamasi informacija teroristų finansinio apsirūpinimo, teroristų piniginių srautų, jų naudojamų metodų srityse;

8)     remiamos šalys, kurios sunaikina perteklinę ar pasenusią amuniciją ir kitas kenksmingas priemones, kurios gali patekti teroristams į rankas;

9)     remiamos šalys, vykdančios infrastruktūros stiprinimo studijas;

10)  bendradarbiaujama su šalimis – partnerėmis, tam kad šios per gynybos sektoriaus reorganizaciją sukurtų demokratiškai valdomas, efektyvias ir tinkamai apginkluotas pajėgas, tinkamas panaudojimui kovoje prieš terorizmą;

11)  per šią programą bendradarbiaujama su kitomis tarptautinėmis organizacijomis (JTO, ES, ESBO, Cheminio ginklo uždraudimo organizacija).

Taigi, kaip jau ir minėta, šalys įgyvendindamos šias priemones vykdo dvišales, ar daugiašales konsultacijas, organizuoja mokymus ir seminarus, keičiasi ne tik nuomonėmis, bet ir žvalgybine informacija. Šalys dalijasi savo patirtimi vykdant mokslinius tyrimus, testuojant įvairias priemones ir procedūras, vystant technologinius pajėgumus ar perkant įvairaus pobūdžio įrangą.[11]

Kitas, ne mažiau svarbus NATO kovos su terorizmu instrumentas yra NATO Gynybos nuo terorizmo kompetencijos centras (angl. Centre Of Excellence Defense Against Terrorism), įsteigtas Turkijoje. Šis kompetencijos centras vykdo šias pagrindines užduotis:

1)     skiria funkcinius kovos prieš terorizmą specialistus NATO vadavietei;

2)     organizuoja gynybos nuo terorizmo mokymus tiek operaciniame, tiek taktiniame lygiuose;

3)     remia NATO vadavietę parengtų NATO koncepcijų (kovos prieš terorizmą) praktinio testavimo srityje;

4)     rengiant NATO doktrinas prisideda prie jų rengimo pateikiant specifines žinias ar išmoktas pamokas, taip pat prisideda prie NATO standartizavimo proceso, pajėgumų vystymo ir sąveikumo gerinimo.

Šis kompetencijos centras ne tik remia NATO vadavietes, tačiau rengia kovos prieš terorizmą leidinius, apžvalgas, organizuoja seminarus, simpoziumus, konferencijas, renka išmoktas pamokas ir kitaip prisideda prie kovos su terorizmu.[12]

Daugiausia NATO indėlio į kovą su terorizmu yra matoma Afganistane, operacijoje ISAF (RSM), kur dar visai nesenai buvo sutelkta per 130 tūkstančių NATO karių ir civilių darbuotojų. Taip pat NATO aktyviai remia Afrikos Sąjungą, vykdo operacijas Balkanuose ir Viduržemio jūroje (Active Endeavour). Kovoje prieš terorizmą NATO aktyviai remia ir kitos šalys, ne aljanso narės (suteikiant savo teritorija, transporto mazgus ar teikiant žvalgybinę informaciją). Dalis šalių dalyvauja programoje „Partnerystė taikos labui“ (angl. Partnership for Peace).

Kokia tikimybė, kad terorizmas plėsis ir jo svarba ateityje didės (vietoje išvadų)?

Tiek NATO, tiek ES ir apskritai visa tarptautinė bendruomenė terorizmą laiko viena didžiausių ne tik šių dienų grėsme, bet ir milžinišku ateities iššūkiu. Šis klausimas yra įtvirtintas ne tik Tarptautinių organizacijų teisės aktuose, deklaracijose, bet ir vystomas moksliniame terorizmo diskurse. Yra teigiama, kad yra kelios pagrindinės priežastys kurios paaiškina kodėl terorizmas ir ateityje bus probleminė sritis: 1) iki šiol neegzistuoja veikiantis vienintelis geras ir tinkamas kontrterorizmo metodas. Vyriausybės iki šiol neranda tinkamų „vaistų“ ir metodų komplekso galinčio išspręsti valstybės viduje esantį terorizmą; 2) Problemos, maitinančios terorizmo ideologiją, gyvos iki šiol, jos niekur neišnyko ir artimiausiu metu taip pat niekur nedings. Kad ir kiek besistengtų valstybės įtikti ar daryti nuolaidų separatizmo šalininkams, patenkinti visų jų norų neįmanoma. 3) Terorizmas yra kaip efektyvi priemonė tikslams pasiekti; 4) Globalizacija ir toliau didins socialinį nestabilumą. Kaip globalizacijos išdava visada bus laimėtojai ir pralaimėtojai, ir taip pat niekas negali garantuoti, kad pralaimėtojai siekdami atstatyti savo „teisingumą“ nesiims teroristinių priemonių.[13]

                     Taip pat dar niekas nekalba apie kovos su terorizmu kampanijos artėjimą prie pabaigos. Tiek aukščiausio rango JAV politikai, tiek nepriklausomi ekspertai kalba apie būsimą ilgą, galbūt dešimtmečius truksiančią kovą. CŽV pažymi, jog „Al-Qaida“ vis dar pajėgi rengti teroro išpuolius prieš JAV, jų draugus ir sąjungininkus. Papildomą grėsmę ir nerimą kelia ir Irako ir Levanto Islamo valstybės ketinimai ir veiklos metodai. Iš esmės padėtis išlieka sudėtinga, nes: 1) teroristai ir toliau pasiryžę dėl tam tikrų kvazipolitinių tikslų paaukoti savo bei nekaltų atsitiktinių žmonių gyvybes; 2) potencialių taikinių yra pernelyg daug tam, kad juos visus būtų įmanoma apsaugoti; 3) padidėjo teroristų susidomėjimas masinio naikinimo ginklais; 4) „Al-Qaedos“ ideologai sugebėjo į savo pusę patraukti nemažą dalį antivakarietiškai ir antiamerikietiškai nusiteikusių musulmonų.[14]

Išanalizavus išsikeltus klausimus, matome, kad nors terorizmo fenomenas jau buvo pastebimas prieš 2000 m., jis iki šiol yra laikomas labai didele grėsme tarptautinei bendruomenei. Negana to, terorizmas kaip grėsmė pakeitė savo veidą ir tapo transnacionaliniu, ir labiau griaunančiu ir naikinančiu. Verta pastebėti, kad nors tarptautinė bendruomenė adekvačiai reaguoja į šią „seną – naują“ grėsmę, tarptautinės organizacijos ne tik deklaruoja, bet ir praktiškai vykdo kovos prieš terorizmą priemones, o retorika, skirta terorizmui tik griežtėja, terorizmas kaip fenomenas ne tik, kad nemažėja, bet ir toliau plečiasi. Kuo daugiau priemonių tarptautinė bendruomenė sutelkia kovai prieš terorizmą, tuo labiau jis mutuoja, tampa mažiau nuspėjamas, o jo naudojamos priemonės tobulėja. Reziumuojant galima teigti, kad terorizmas, kaip grėsmės šaltinis ir toliau išliks kaip dominuojanti grėsmė, jo paplitimas pasaulyje tik didės, o griaunamoji jėga tik augs.

---

[1] Račius E., Gailiūnas E., Terorizmo žinynas, Žara: Vilnius, 2005 m.

[2] Račius E., Gailiūnas E., Terorizmo žinynas, Žara: Vilnius, 2005 m.

[3] 43 straipsnis;

[4] 75 straipsnis;

[5] Consolidated texts of the EU treaties as amended  by the treaty of Lisbon, Foreign and Commonwealth Office London, London, 2008;

[6] http://europa.eu/legislation_summaries/justice_freedom_security/fight_against_terrorism/l33275_en.htm;

[7] http://www.eeas.europa.eu/csdp/missions-and-operations/;

[8] Strategic Concept For the Defense and Security of The Members of the North Atlantic Treaty Organization, Active engagement, modern defense, 2010;

[9] Chicago summit declaration, 2012;

[10] Wales summit declaration, 2014;

[11] http://www.nato.int/cps/ar/natohq/topics_50084.htm;

[12] http://www.coedat.nato.int/index.html;

[13] M. Lutz J., J.Lutz B., Global terrorism, Routledge: New York, 2004, p. 244;

[14] Račius E., Gailiūnas E., Terorizmo žinynas, Žara: Vilnius, 2005 m., p. 165.