Izraelio žvalgybos ir saugumo institucijos (I)

Istorinėse žydų žemėse – Palestinoje, po Antrojo pasaulinio karo užgimus naujai valstybei – Izraeliui, ši susidūrė su milžinišku regiono pasipriešinimu. Todėl Izraeliui siekiant išlaikyti valstybingumą teko ne tik kariauti nepriklausomybės karus, tačiau ir greitai sukurti efektyvią žvalgybos ir saugumo tarnybų sistemą, kad ši gebėtų laiku perspėti apie gręsiantį išorės pavojų, jam priešintis bei kovoti su vidaus priešais. Keltos straipsnių ciklu aprašysiu Izraelio žvalgybos ir saugumo institucijas, jų uždavinius, bei struktūras. Pažvelgsiu į tarnybų naudojamus darbo metodus, sąveiką tarp pačių tarnybų ir jų rengiamus produktus.

Be abejo, tinkamos, objektyvios, tikslios ir viešai prieinamos informacijos apie Izraelio žvalgybos ir saugumo tarnybas nėra daug, todėl labai pravertė Jungtinių Amerikos Valstijų Centrinės Žvalgybos Valdybos atliktas Izraelio žvalgybos ir saugumo tarnybų vertinimas. Minėtas vertinimas per Irano revoliuciją JAV ambasados užgrobimo metu buvo pagrobtas ir atskleistas visuomenės informavimo priemonėse (vertinimas buvo išspausdintas The Washington Post dienraštyje).

Izraelio valstybės pagrindinė žvalgybos ir saugumo kontrolės institucija yra Va'adat Rashei Hasherlim (angl. the Committee of the Heads of the Services), žvalgybos ir saugumo direktoratas pagrinde žinomas kaip Va'adat. Šis direktoratas koordinuoja visų žvalgybos ir saugumo institucijų veiklą ir operacijas. Mossad Letafkidim Meyouchadim (slaptoji žvalgybos tarnyba) arba dažniau žinoma trumpiniu Mossad atsako už užsienio operacijas ir yra pavaldi Izraelio Ministrui pirmininkui. Sherut Bitachon Kiali (kontržvalgybos ir vidaus saugumo institucija), dar žinoma kaip Shin Bet atsako už kontržvalgybą ir vidaus saugumą bei taipogi atsiskaito Ministrui pirmininkui. Agaf Modiin (Karinė žvalgyba) atsako už strateginę karinę žvalgybą ir COMINT. Karinė žvalgyba yra pavaldi Izraelio Gynybos ministerijos štabo viršininkui. Izraelio Užsienio reikalų ministerija žvalgybos bendruomenei teikia paramą Analitiniame bei politikos planavimo darbo bare.

Pagrindiniai Izraelio žvalgybos ir saugumo tarnybų taikiniai yra: (1) Arabų šalys, jų pajėgumas ir ketinimai Izraelio atžvilgiu, jų sąsajos su galingosiomis pasaulio valstybėmis, valstybinės institucijos, jų pasiuntiniai / atstovai tarptautinėse organizacijose, arabų šalių lyderiai, vidinė ir išorinė šalies politika, moralė, karinis pasirengimo lygis ir t.t.; (2) visa informacija apie JAV sprendimus ir politiką Izraelio atžvilgiu; (3) mokslinių tyrimų rezultatai, naujausi laimėjimai, pasiekimai; (4) žydų imigracijos į Izraelį probleminiai klausimai; (5) prieš žydus nukreipta veikla; (6) politinės ir ekonominės informacijos rinkimas kituose interesų rajonuose (Afrika, Azija). Izraelio žvalgybos ir saugumo tarnybos taip pat kovoja su augančia propaganda ir terorizmu.

Centrinė Izraelio žvalgybos ir saugumo kontrolės institucija yra Va`adat, kurios pagrindinis tikslas yra koordinuoti žvalgybos ir saugumo bendruomenės veiklą pačiame Izraelyje ir už jo ribų. Va`adat susideda iš Mossad direktoriaus, Karinės žvalgybos direktoriaus, Shin Bet direktoriaus, Policijos generalinio komisaro, Užsienio reikalų ministerijos generalinio direktoriaus, Analizės ir politikos formavimo departamento prie URM direktoriaus bei Ministro primininko patarėjų politikos, karinių reikalų, žvalgybos ir antiterorizmo klausimais. Va`adat posėdžiai vyksta kas dvi savaites, o esant reikalui ir dažniau. Kiekvieno susitikimo metu kiekvienas direktorius pristato per einamąsias dvi savaites vykdytą veiklą. Va`adat posėdžiams vadovauja Mossad direktorius ir atsiskaito jis tiesiogiai Ministrui pirmininkui.

Mossad atsako už žvalgybinės informacijos rinkimą bei priedangos operacijas už Izraelio ribų. Shin Bet atsako už kontržvalgybą ir vidinį saugumą. Shin Bet taipogi atsako už Ministro pirmininko ir kitų aukštų pareigūnų saugumą, už jūrų, oro uostų, svarbių karinių ir industrinių objektų fizinę apsaugą.  Karinė žvalgyba be to, kad vykdo strateginę ir taktinę žvalgybą, rengia nacionalinius žvalgybinius vertinimus išimtinai susijusius su arabais. Karinė žvalgyba taip pat rengia ir saugo visų žvalgybinių ir saugumo institucijų kriptografinius kodus / šifrus. Analizės ir politikos formavimo departamentas prie URM vertina pirminę žvalgybinę informaciją su tikslu remti politinių sprendimų priėmėjus.

Mossad susideda iš 1,500 - 2,000 darbuotojų, Shin Bet – apie 1000 asmenų. Karinėje žvalgyboje tarnauja apie 7000 asmenų, Analizės ir politikos planavimo centre – 75-100 asmenų.

Kalbant apie žvalgybos ir saugumo tarnybų finansavimą yra labai sunku įvertinti pinigų sumą skiriamą šioms institucijoms, kadangi tai yra laikoma po didele paslapties skraiste ir tikslūs skaičiai yra žinomi tik Ministrui pirmininkui, gynybos, finansų ministrams, Valstybės kontrolieriui bei jų svarbiausiems patarėjams.

Žvalgybos ir saugumo bendruomenė turi gerus ryšius su Vyriausybe ir jos institucijomis ir tai yra dėl to, kad tiek politinių partijų nariai, tiek Vyriausybės ir jos institucijų nariai per trumpą Izraelio gyvavimo istoriją yra praktiškai susidūrę su kariuomene, policija, žvalgybos ir saugumo institucijomis ir kitomis jėgos struktūromis. Taip pat labai dažnas atvejis yra tai, kad karjerą baigę žvalgybos ar saugumo tarnybų darbuotojai pereina dirbti į valstybinį sektorių ir taip yra išlaikomos simpatijos šioms tarnyboms ne tik asmeniniu, bet ir instituciniu pagrindu. Žvalgybos ir saugumo tarnybos turi didelį palaikymą iš Užsienio reikalų ministerijos. Daugelis diplomatų  yra buvę žvalgybos ir saugumo darbuotojai, todėl yra labai gerai susipažinę su šiomis struktūromis, jų problemomis ir vykdomomis operacijomis. Izraelio diplomatai užsienio šalyse teikia visokeriopą pagalbą Izraelio žvalgams, dalinasi turima informacija, prisideda prie grėsmių identifikavimo, priedangos išlaikymo.

Žvalgybos ir saugumo tarnybos, kaip ir su valstybės institucijomis, taip ir su visuomene palaiko labai gerus santykius ir šios tarnybos užima pakankamai aukštą  vietą tarp institucijų kuriomis pasitiki visuomenė. Tai yra dėl to, kad sudėtingoje geopolitinėje situacijoje visuomenė šias institucijas laiko vienu svarbesnių kovotojų už Izraelio valstybingumą.[1]

Izraelio žvalgybos bendruomenės vadovavimo, valdymo ir koordinavimo schema

Sekančiuose straipsniuose detaliau panagrinėsiu kiekvieną žvalgybos bendruomenes instituciją, pažvelgsiu į struktūras, uždavinius, veiklos metodus.

---

[1] CŽV Izraelio žvalgybos ir saugumo tarnybų vertinimas http://www.serendipity.li/cia/counterspy/secret_cia_documents_on_mossad.htm#counterspy_intro.

Nuotraukos šaltinis: https://www.middleeastmonitor.com/news/middle-east/12760-hamas-fighters-force-israeli-special-forces-to-retreat-from-gaza-strip

Trumpai apie tai, kas yra priedangos operacijos

GRU priedangos operacija Gruzijoje

Priedangos operacijos

Tikiu, kad daugelis žino kas yra žvalgyba ir kontržvalgyba ir kokį vaidmenį tai vaidina valstybės interesų ir saugumo užtikrinime, tačiau nedaugelis supranta kas yra priedangos operacijos ir kaip jos yra vykdomos. Turbūt daugelis šiomis dienomis stebi Ukrainos konflikto eigą ir ne visiškai supranta kokį vaidmenį šiame konflikte vaidina žalieji žmogeliukai, iš kur atsirado separatistai/teroristai, kas juos apmoko, ginkluoja, o esant reikalui suteikia ugnies paramą. Kodėl oficialusis Kremlius neigia savo įsitraukimą į šį konfliktą ir kur čia kyšo GRU ir kitų specialiųjų tarnybų ausys? Tam, kad geriau suprasti šiuos procesus pravartu žinoti kas yra priedangos operacijos, kokiu tikslu ir kaip jos yra vykdomos.
Priedangos operacijos yra veiksmai atliekami žvalgybos arba saugumo institucijų, kurios dažniausiai atliekamos užsienio šalyse tokiu būdu, kuriuo yra labai sunku rasti sąsajų tarp tos institucijos ar šalies ir jos atlikto veiksmo (angl. Covert action). Priedangos operacijų pagrindinis tikslas yra sukurti tokį politinį efektą, kuris turėtų įtakos karinėje, žvalgybos ar teisėsaugos srityse.

JAV įstatymai sudarantys sąlygas laisvai prieiti prie vyriausybinės informacijos (ne slaptos), bei spaudos atkaklumas ir smalsumas jau leidžia pažvelgti į JAV vykdytas priedangos operacijas (ypatingai Šaltojo karo metu). Kalbant apie tarptautinių santykių perspektyvą, vieni kritikai tai vadina nepriimtina ir agresyvia užsienio politika, kiti palaiko tokią politiką ir teigia, kad tai prisideda prie tarptautinio saugumo ir stabilumo (JAV vykdomos priedangos operacijos).

Priedangos operacijas, ypatingai turinčias strateginius tikslus, tokius kaip destabilizuoti situaciją užsienio šalyje ar pakeisti tos šalies režimą, kainuoja ypatingai daug, o jas atlieka didžiųjų pasaulio valstybių žvalgybos ir saugumo institucijos. Šios operacijos atliekamos prieš tas šalis, kurios nėra nei besąlygiškai priešiškos, nei tvirtai draugiškos priedangos operacijas atliekančiai šaliai, o atvira kova kainuotų pernelyg daug bei prognozuojama baigtis būtų nenaudinga vykdančiai šaliai. Kaip jau ir minėta, tokios operacijos kainuoja daug ir yra vykdomos didžiųjų šalių žvalgybos tarnybų: JAV – CŽV, Rusija – SVR, GRU, Didžiojoji Britanija – MI6, Izraelis – Mossad ir t.t.

Priedangos operacijų sritys

Priedangos operacijos dažniausiai yra nelegalios toje šalyje, kurioje jos vykdomos, bei dažniausiai pažeidžia tam tikrus teisės aktus ar prieštarauja išpažįstamoms vertybėms ir šalyje kuri vykdo tokio tipo operacijas.

Priedangos operacijos yra vykdomos šiose srityse: 1) Paramos; 2) Mokymo ir treniravimo; 3) Manipuliavimo (apimant ir „dirty tricks“*); 4) Kiti slapti veiksmai. Baigtinio sąrašo čia nėra ir negali būti, nes valstybė gali vykdyti tiek priemonių, kiek jai reikia savo tikslams pasiekti.

1) Parama apima politinius patarimus finansinę ir techninę pagalbą kitos šalies draugiškoms politinėms partijoms, žvalgybinės informacijos rinkimo operacijas, pinigines išmokas šalies interesus atstovaujančioms organizacijoms ar dirbantiems asmenims, pagalba kitoms, nebūtinai politinėms, organizacijoms tokioms kaip darbo profsąjungos ar privataus kapitalo įmonės, kurių interesai ir veikimas sutampa su priedangos operacijas vykdančios šalies interesais.

2) Mokymo ir treniravimo sritis apima tiesioginį asmenų, asmenų grupių ir pajėgų mokymą ir treniravimą pačiose įvairiausiose srityse (kovos taktikos, technikos, manipuliavimo, propagandos platinimo ir t.t.). Ši sritis taip pat apima ir propagandos platinimą, kuri norint, kad būtų efektyvi yra vykdoma slapta (pvz.: 1970 m. JAV naudai vykęs JAV neutronų bombos palyginimas su sovietine SS-20).

3) Slaptas manipuliavimas apima ekonomines operacijas, kurios gali būti skirtos arba destabilizuoti priešiškos valstybės ekonomiką („dirty trick“) arba paremti draugiškos, bet nestabilios šalies ekonomiką. Bet kuriuo atveju kaip manipuliavimo pasekmė veikia sukarintos arba politinės organizacijos, kurių tikslas yra destabilizuoti arba nuversti esantį režimą (Coup d`etat) arba paremti priedangos operaciją vykdančiai šaliai draugišką vyriausybę.

4) Kiti slapti veiksmai gali apimti platų spektrą priemonių, tokių kaip sabotažai, ardomosios veiklos parama, pasikėsinimai, nužudymai ir t.t.

Pavyzdžiui JAV CŽV išskiria šias priedangos operacijų kategorijas:

1)      Politiniai patarimai ir mokymas;

2)      Subsidijos asmenims;

3)      Finansinė politinių partijų parama ir “techninė pagalba”;

4)      Privačių organizacijų, profesinių sąjungų, verslo parama;

5)      Slapta propaganda;

6)      Privatus asmenų treniravimas, asmenų mainai;

7)      Ekonominės operacijos;

8)      Sukarintos ir politinės operacijos.

Priedangos operacijų taktikos:

Kadangi priedangos operacijos yra vykdomos slapta ir kitoje,  nebūtinai draugiškoje, šalyje, tam tikslui yra sukuriamos ypatingai tikslios ir tikrovę atitinkančios legendos. Legendos dažniausiai yra tokio tikslumo, kad jas ir atskleidus, nekrinta šešėlis ant priedangos operaciją vykdančios šalies. Galima išskirti bent kelias priedangos operacijų taktikas:

1) Netikra vėliava (angl. false flag) – priedangos operacijos taktika skirta suklaidinti priešininką / tarptautinę bendruomenę dėl vykdomų veiksmų vykdytojų priklausomybės vienai ar kitai šaliai. Pavyzdžiui, šalyje vykstantys protestai, riaušės ar teroristiniai išpuoliai pirmiausia būtų siejami su atitinkama tos šalies nepatenkinta socialine ar etnine grupe, teroristine organizacija ir pan., nors dažniausiai už to slypėtų kitos šalies interesai;

2) Fronto organizacijos (ang. front group) – tai kitoje šalyje įsteigti ūkiniai subjektai, kontroliuojami motininių organizacijų. Fronto organizacijos teisiniu požiūriu veikia savarankiškai, už savo veiksmus atsako patys, tačiau jų veikla vykdoma motininių subjektų interesų rėmuose. Šios organizacijos dar vadinamos priedangos organizacijomis, kuriomis naudojasi užsienio šalių žvalgybininkai.

Iliustruojant priedangos operacijų tikslus ir metodus, galima pateikti Rusijos GRU veiklos Gruzijoje pavyzdį. Gruzijos pareigūnai, atlikę analizę surašė šiuos pagrindinius GRU veikimo Gruzijoje uždavinius:

1) diskredituoti šalies užsienio ir vidaus politikos kryptį;

2) sutrukdyti stoti į NATO ir integruotis į ES;

3) susilpninti užsienio investuotojų pasitikėjimą šalimi;

4) sukurti „nestabilumo taškus“ pabrėžiant šalies silpnumą (pvz. teroristiniai išpuoliai);

5) įkurti prorusišką „penktąją koloną“;

6) sustiprinti Rusijos kontrolę Pietų Osetijoje ir Abchazijoje;

7) remti separatistines tendencijas kituose Gruzijos regionuose;

8) sukurti žvalgybos tinklą vyriausybėje.

Priedangos operacijų istorija (iš JAV perspektyvos):

Po II Pasaulinio karo, JAV priedangos operacijas orientavo į Europą, ypatingai į rytuose esančias komunistines šalis, bei į Prancūziją ir Italiją, kuriose komunistai kėsinosi perimti valdžią. Priedangos operacijos fokusavosi į antikomunistinių partijų ir organizacijų paramą, CŽV rėmė informacines operacijas ir propagandos priemones, - Laisvos Europos radijas, Laisvas radijas, Amerikos balsas, Laisvosios Azijos radijas (transliuojamas iš Filipinų į Kinijos Liaudies Respubliką).

1950 – 1960 m. dėmesys buvo nukreiptas besivystančioms trečiojo pasaulio šalims, apimant Kubą, Dominikos Respubliką, bei keletą šalių centrinėje Amerikoje, kur komunistai bandė išplėsti savo įtaką ir įsitvirtinti valdžioje.

   Prezidento Karterio valdymo metu 1960 – 1970 m. komunistai daugumoje šalių pasiekė nemažų laimėjimų, nemažai Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos šalių rodė palankumą Sovietų Sąjungai. Tuo pačiu metu per revoliuciją Irane nuvertus Shah, prasidėjo anti-amerikietiško Islamo fundamentalizmo era. Būtent tuo metu JAV pradėjo ypatingai agresyviai vykdyti priedangos operacijas bei remti antikomunistines jėgas Afganistane, Angoloje, El Salvadore, Kambodžoje, Nikaragvoje, vidurio rytuose – Irake, Libijoje, Irane ir t.t.

Po Šaltojo karo JAV priedangos operacijos persiorientavo į vidurio rytus, Afganistaną (ypatingai deklaravus karą prieš terorizmą).

*Nešvarūs triukai („Dirty tricks“) yra slapti veiksmai, vykdomi priedangos veiksmą vykdančios grupės, skirti diskredituoti, destabilizuoti ar eliminuoti oponentų režimą, jo agentą, asmenį ar instituciją. Nešvarūs triukai apima daug priemonių tokių kaip netikrų „gandų“ platinimą, sabotažą, perversmą ar nužudymą.

 Naudota literatūra:

•         Lucas E., Apgaulė. Šnipai, melas, ir kaip Rusija mausto vakarus, Baltos lankos: 2013;

•         K. Lee Lerner, Brenda Wilmoth Lerner, Encyclopedia of espionage, intelligence and security, Thomson Gale, USA: 2004;

•         Kevin O`Brien, Covert action., The “quiet option” in international statecraft., Strategic intelligence vol. 3, ed. Loch K. Johnson, USA, 2007;

•         Jonathan Bloch, Patrick Fitzgerald, British intelligence and covert action, Junction books Ltd, London: 1983.

                                                               
                                                                                                                         Barry.Grikis@gmail.com

#Kašalotai Vilnius Challenge įspūdžiai

Kašalotų mintys apie Vilnius Challenge 2014

Kašalotai prieš startą

Kaip ir du pastaruosius metus, taip ir šiemet po Vilnius Challenge pažadėjau sau, kad tai buvo paskutinis kartas;) Paskutinis kartas blaškymosi po Vilniaus miestą mėšlungio sutrauktomis kojomis, šlapiais batais, paskutinis landžiojimas po tamsius kanalizacijos vamzdžius ir t.t. Bet kadangi žmogus turi latentinį pomėgį į savęs  kankinimą, tai matyt tikrai dalyvausiu ir kitais metais. Apskritai prieš kelis metus Vilnius Challenge man atrodė utopija, bet po truputį šlifuojant gatves multisporto idėja tapo nebesvetima, juolab, kad kažkur giliai galvoje bręsta triatlono kirminas.

Kas šiek tiek yra susidūrę su Vilnius Challenge, žino, kad varžybų pagrindinis principas yra orientavimasis mieste. Orientuojamasi bėgant, važiuojant dviračiu, riedučiais, plaukiant baidarėmis, plaustais, ir t.t. Papildomai trasa yra paskaninama įvairiomis užduotimis, tokiomis kaip laipiojimas po medžius, virvių kliūčių įveikimas ar nusileidimas jomis, „karinio“ kliūčių ruožo įveikimas, įvairios matematinės užduotys, galvosūkiai (pvz. SUDOKU išsprendimas, tam kad gauti namo numerį prie kurio reikia atsižymėti) ir t.t. Pagal pajėgumą trasos suskirstomos į tris kategorijas: pradedantieji, mėgėjai ir elitas. Mes, t.y. Kašalotai, jamėme mėgėjų trasą.

  

Taigi, keletas pastebėjimų:

1. Varžybų centras ir pačios varžybos buvo perkeltos iš miesto centro prie OZO PC ir į šiaurinę Vilniaus dalį. Gerai yra tai, kad nereikėjo lakstyti po gatves, kuriose trinasi masės žmonių. Nors kaip kurie varžybų dalyviai, kaip kokie turistai, sugebėdavo miškelyje stabtelėti tako viduryje ir prasičekinti žemėlapį, kai tuo tarpu ant kokių 30 km/h greičiu dviračiais atlekia KašalotaiJ

2. Pati trasa buvo techniškai sudėtingesnė tiek orientavimosi tiek jos įveikimo prasme, ko pasekoje buvo daugiau trailo, o dviračiu - MTB. Pliusas yra dar ir tas, kad atrandi tau nežinomų Vilniaus vietų. Taip aš prieš porą metus atradau Koralų miškus su neblogais takeliais ir dar geresniais sukilimais.

3. Akivaizdu, dėl didesnio žmonių skaičiaus keičiasi varžybų strategija. Mažiau pramogų, didesnis sudėtingumas. Pradžia daugmaž išdirbta prasklaidyti mases. Dar viduriukas (pagal pajėgumą) susiduria su eilėmis, bet tai tik 5min reikalas o ne pusvalandžio.

(Pvz.: pirmame varžybų etape reikėjo surinkti 5 punktus, nekreipiant dėmesį į jų eiliškumą. Kadangi visi dalyviai išsisklaidė pagal savo punktų rinkimo strategiją, tad tai padėjo išvengti susigrūdimų ir eilių prie atsižymėjimo punktų (sekančius punktus reikėjo surinkti griežtai vadovaujantis eiliškumo principu)).

4. Šių metų didesnis pasikeitimas buvo tai, kad labai anksti sėdom ant dviračių ir jais reikėjo smarkiai pasiduoti kalvomis. MTB tikrai pravertė. Labai pravertė ir žemėlapio laikiklis, tvirtinamas ant ragų.

5. FINFOM plaustai, sumažinti iki minimumo, ir tuo pačiu padidintas sudėtingumas reikalaujantis daugiau pastangų iš vieno Neries kranto į kitą pusę kapstytis ir kovoti su srove. Kam sekasi geriau, kad blogiau :-D Žmonės naudojo visokios priemones didesniam vandens užgriebimui. Vaidas iš tų prietaisų naudos daug nemato, nes vien tik rankomis plaukė taip pat greitai, kaip kad kiti su tais šiupeliais. Na, o aš, kadangi niekaip neįvaldau to FINFOM plausto, nesugebu išvystyti gero greičio, o kertant Nerį nenugaliu srovės kitą kartą pabandysiu pasigaminti kokį plaukmenį.

6. Maitinimas ir girdiklos labai minimalistinės, todėl kiekvienas turi pasverti savo poreikius ir viską susipakuoti. Gerai, kad dalį maisto ir vandens galima palikti varžybų centre į kurį kartą ar du tenka sugrįžti. Patys visko turėjom pakankamai, todėl nieko lyg ir nepritrūkom.

7. Mokintis sportinio orientavimosi yra geriausia iki varžybų, bet ne per jas Tai įsitikiname jau trečius metus iš eilės, tačiau nerandame laiko nueiti į #mano antradieniai, #mano ketvirtadieniai organizuojamas orientavimosi pamokėles. O už klaidas orientuojantis reikia mokėti daug ir brangiai. Daugiausia prakaitu, krauju ir laiku... Gerai, kad tokių klaidų padarėme tik tris Stipriai nusibaudėme bandydami vieną atkarpą Verkių regioniniame parke įveikti azimutu (dviračius nešant ant pečių), vėliau gavom baudos už privažiavimą prie Verkių atodangos ne iš tos pusės (ten kur Verkių rūmai viršuje), tad teko tais stačiai laiptukais į viršų užsitempti dviračius. O trečia klaida, tai buvo paprasčiausias neapsižiūrėjimas ir praleidus 18 punktą nuvažiavimas į 19. Tiesa, orientavimąsi pagal legendą perkandom ir sugebėjom išvesti net grupelę žmonių (na taip, sekimas iš paskos neišvengiamas, bet kartais geriau dešimt galvų nei kad dvi).

8. Jau pernai planavome naudoti riedučius, tačiau viską pasvėrę nusprendėme tą distanciją bėgti (taisyklės leidžia). Šiemet riedučius taipogi praskipinome, TAČIAU šiek tiek įvaldžius riedučių žanrą galima ženkliai pagerinti varžybų laiką, juolab šiemet riedučių trasa buvo tikrai dėkinga (dviračių takelis palei Nerį, berods EuroVelo 11).

9. Kojų raumenų mėšlungis, kuris mane sutraukė trasos viduryje ir vis atsinaujindavo iki pat finišo buvo didžiausias mano pasirengimo trūkumas. Bėgiojimas ir važiavimas dviračiu ir tampymo pratimų stoka greičiausiai sutrumpino mano kojų raumenis, todėl įšokus į Nerį kojos virto vientisu raumens gumulu. Žinoma prie to prisidėjo ir karštas / šaltas efektas. Išvada ir išmokta pamoka: tempimo pratimai JAU tapo mano treniruočių sudedamąją dalimi.

10. Kiekviename punkte (berods apie 58) sėdėjo savanorės mergaičiukės, kurios vien savo buvimu pakeldavo nukritusį ūpą.

11. Kadangi renginio fotografų buvo tikrai daug, tai po renginio pasiekė milijonai nuotraukų, kur tikrai kiekvienas galėjo rasti bent kelis savo atvaizdus.

Mūsų jau tris metu gyvuojanti komanda „Kašalotai“ liko 33, o trasą įveikėme per 5 val. 33 min. Viską susumavus ir išminusavus bendrai sukurpėme  46,57 km iš kurių 24,81 km. buvo bėgimo, 19,67 km. važiavimo dviračiu ir 2,09 km. plaukimo plaustu. Orientavimosi klaidoms galima nurašyti ~30 min. , raumenų defibriliavimui taipogi kokį 30 min.

Iš serijos „Jei kitiems metams“: įspręsti riedučiu niuansus, pagerinti orientaciją miškuose, karščio-šalčio problemas, FINFOM plaustu plaukimo niuansus ir dešimtukas užsimerkus. Kalbam iš patirties nes jame jau pabuvoję :-D

Dirbtinos finišo šypsenos neįtikino fotografės...:)

Nedas & Vaidas aka KAŠALOTAI

Lietuvos ir Rusijos santykiai: Rusijos minkštosios galios apraiškos Lietuvoje

 Pasaulinė informacinė revoliucija ir informacinio karo priemonių įsigalėjimas pakeitė tradicinių galios resursų – ekonomikos ir karinio pajėgumo – generavimo būdus bei išryškino minkštosios galios svarbą. Daugelis valstybių jau yra nusibrėžę informacinę strategiją ir įgalina ją šių dienų galios varžybose nešti joms vaisius. Ateityje minkštosios galios reikšmė turėtų tik augti, o pagrindinis galios resursas šioje konkurencijoje taps valstybės, kaip informacijos šaltinio, patikimumas, kuris labiau priklauso nuo tos valstybės kultūros, vertybių ir politikos populiarumo, nei jos karinės ar ekonominės galios.

Ne išimtis yra ir Lietuva, kurioje galima rasti minkštosios galios apraiškų tikrai daugiau nei iš vienos valstybės. Tai liudija ir Lietuvos piliečių atitinkamas nusiteikimas skirtingų valstybių atžvilgiu bei konkrečių vertybių išpažinimas, pomėgiai. Daugelį metų Lietuva (Kunigaikštystė, sąjunginė Respublika, Respublika) tarpo greta ambicingo kaimyno – Rusijos. Būtų sunku teigti, kad tie metai pasižymėjo taika ir darna, nes daugelį šimtmečių Europa, tame tarpe Rytų Europa, buvo ant vienos ar kitos galios sverto pusės, kur galios resursai, tame tarpe kariniai ir ekonominiai, buvo naudojami valstybinių interesams pasiekti. Prieš keletą dešimtmečių Harvardo universiteto profesoriui Joseph Nye apibrėžus naują galios resursą minkštąją galią, verta pažvelgti į Lietuvos kaimynės Rusijos, daugelį amžių Lietuvą laikiusios savo įtakos zona, naudojamos minkštosios galios priemones ir šios galios apraiškas mūsų valstybėje.

       Pagrindiniai naudoti šaltiniai buvo straipsniai minkštosios galios tematika, Lietuvos metinės strateginės apžvalgos, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento bei Estijos vidaus saugumo tarnybos metinės ataskaitos, Rusijos užsienio politikos koncepcija. Aiškinant minkštosios galios sampratą, naudotasi Joseph Nye knyga „Minkštoji galia: kelias į sėkmę tarptautinėje politikoje“[1]. Vertinant Rusijos žiniasklaidos ir informacinių technologijų pasitelkimą savo tikslams buvusios Sovietų Sąjungos erdvėje pasiekti, naudotasi Nerijaus Maliukevičiaus knyga „Rusijos informacijos geopolitikos potencialas ir sklaida Lietuvoje“[2] bei Gatis Pelnens sudaryta knyga „The „Humanitaran Dimensijon“ of Russian Foreign Policy Towards Georgia, Moldova, Ukraine, and the Baltic States“.[3]

Pabandysiu išanalizuoti  Rusijos naudojamą minkštąją galią Lietuvoje, jos mastą ir tendencijas.

Keliami trys uždaviniai:

·         išanalizuoti minkštosios galios sampratą;

·         pažvelgti į Rusijos imperinius siekius;

·         išanalizuoti Rusijos naudojamą minkštąją galią, jos apraiškas Lietuvoje.

Darbas susideda iš turinio, įvado, dėstomosios dalies, išvadų ir literatūros sąrašo. Dėstomąją dalį sudaro trys dalys, kuriose atsakoma į  iškeltus uždavinius. Pirmoje dalyje išanalizuojama ir pateikiama minkštosios galios samprata, antroje dalyje trumpai pažvelgiama į Rusijos imperinius siekius, trečioje dalyje analizuojama Rusijos Lietuvos atžvilgiu naudojama minkštoji galia, metodai ir galimos deviacijos.

1. Minkštosios galios samprata[4]

 „Daugiau nei prieš keturis šimtmečius Niccolo Machiavelli, patardamas tuometiniams Italijos valdovams, nurodė, kad būti tokiam, kurio bijo, yra svarbiau nei būti mylimam. Tačiau šiandieniniame pasaulyje geriausia pasižymėti tiek pirma, tiek antra savybe. Užkariauti širdis ir protus visada buvo svarbu, tačiau šiuolaikiniame greitos informacijos sklaidos amžiuje tai turi ypatingą reikšmę“.[5]

Štai tokiu diskursu į įstoriją vienas žymiausių XX a. antrosios pusės politikos teoretikų, Harvardo universiteto profesorius Joseph Nye pradeda ne mažiau žymaus veikalo „Minkštoji galia: kelias į sėkmę tarptautinėje politikoje“ pirmąjį skyrių. Nuo pat pradžių J. Nye užsibrėžia tikslą paaiškinti besikeičiantį valstybių santykių modelį ir imasi griauti įsišaknijusius realistų mitus. Pasak jo, nemaža dalis valstybių lyderių klaidų ir pražūtingų užsienio politikos strategijų šiandien kyla iš neteisingų galios apibrėžimų. „Kai kurie žmonės linkę galią suvokti siaurai, kaip įsakymus ir prievartą. Jų manymu, disponuoti galia reiškia priversti kitus daryti tai, ko jie šiaip nebūtų darę“, – rašo J. Nye.[6]

Kas yra minkštoji (angl. Soft power) galia? Šis žodžių junginys jau kuris laikas linksniuojamas Vakarų politinio ir akademinio elito, tačiau iš tiesų jo istorija yra palyginti kukli. Termino autorystė priskiriama jau minėtam J. Nye, kuris minkštąją galią pirmąsyk apibrėžė 1990 m. publikuotoje savo knygoje „Lemtis valdyti“.

Joseph Nye „Minkštąją galią apibūdina kaip trečiąjį būdą vienam subjektui paveikti kitą. Pirmieji du – daug kam ne kartą girdėti „lazdos ir morkos“ metodai: naudojant „lazdą“, A paveikia B gąsdinimu; „morkos“ metodas reiškią bendradarbiavimo siekimą remiantis tam tikru apdovanojimu; galiausiai, minkštoji galia (soft power), yra A gebėjimas paveikti B taip, kad B pats jaustų trauką prie A ir siektų su juo bendradarbiauti – taip pat priversti B norėti to paties, ko nori ir pats A. Tokiu būdu kokia nors valstybė pasaulyje gali tapti galinga dėl to, kad kitos, žavėdamosi jos vertybėmis, pačios nori sekti jos politika bei taikyti išbandytus žingsnius.

Minkštoji galia yra pakankamai sunkiai apibrėžiamas ar objektyviai išmatuojamas dalykas. Geriausiai ją aiškinti yra bene taip pat, kaip ir naudoti – apeliuojant į įvaizdžius, jausmus, simbolius ar tradicijas. Viešasis diskursas (viešasis kalbėjimas, spauda, politikų pasisakymai) yra viena iš minkštosios galios formavimo priemonių.

Kaip rašo J. Nye, „valstybė gali įgyvendinti trokštamus siekius pasaulinėje arenoje, nes kitos šalys – žavėdamosi jos vertybėmis, laikydamos ją idealu ar atsižvelgdamos į jos atvirumą bei vidinę gerovę – tiesiog norės ja sekti“.[7]

Kalbant apie valstybės minkštąją galią tarptautiniuose santykiuose, dažniausiai minimi tokios galios šaltiniai yra valstybės kultūra, vertybės ir politinė praktika, o taip pat tarptautinės institucijos, leidžiančios valstybei skleisti savo kultūrą ir vertybes į kitas šalis, bei įteisinti savo vykdomą politiką.

Valstybės kultūriniai ištekliai yra nepaprastai parankus minkštosios galios generatorius, nes jie suteikia galimybę, atvirai nedeklaruojant geopolitinių siekių, stiprinti savo įtaką ar netgi kurstyti ardančias tendencijas užsienio politikos varžovių viduje.

Kultūra dažniausiai yra skirstoma į aukštąją ir masinę. Aukštoji kultūra sutraukia šalies aukštuomenę ir elitą ir apima tokias sritis kaip menas, mokslas, švietimas. Masinė arba kitaip sakant populiarioji kultūra skirta plačiajai visuomenei ir dažniausiai tapatinama su kino, muzikos industrijos ir jos produktų plitimu.

Kaip pavyzdį būtų galima paminėti XVII – XVIII a. prancūzų kalbos paplitimą Europoje, kur prancūzų kalba tapo vyraujanti ne tik diplomatijoje, tačiau buvo naudojama ir Prūsijos ir Rusijos teismuose. Platus kalbos paplitimas Prancūzijai suteikė galimybę skleisti revoliucines idėjas plačiosioms masėms. Kitas iš principo panašus pavyzdys yra tai, kad pasaulinis anglų kalbos plitimas padeda JAV diegti savo kultūrą ir amerikiečių visuomenės gyvenimo būdą kitose valstybėse per Hollywoodo filmus ar internetą, kuriame anglų kalba atlieka svarbią operacinę funkciją.

Tiesa, pasak J. Nye, kultūros, kaip ir bet kokių galios resursų, reikšmė yra sąlyginė priklausomai nuo konteksto: amerikietiški filmai kaupia minkštąją galią Jungtinėms Valstijoms Europoje ar Lotynų Amerikoje, tačiau mažina jų populiarumą islamo šalyse, kur amerikietiškas gyvenimo būdas, vietinių gyventojų standartais, atrodo amoralus[8].

Vis dėlto, kadangi vyriausybės (ypač demokratinių šalių, tokių kaip JAV), griežtai nekontroliuoja savo visuomenės kultūrinės-informacinės sklaidos, šalutinių tokio įtakos sferos plitimo efektų išvengti ne visada įmanoma.

Antrasis minkštosios galios šaltinis yra politinės ir ideologinės šalies vertybės, kurios tuo pačiu sudaro ir kultūrą, bei įprasmina pačią visuomenę. Pasak J. Nye, kai šalies kultūra apima ir vyriausybės politika propaguoja universalias vertybes, kurias pripažįsta ir kitos valstybės, ta šalis turi daug didesnes galimybes pasiekti norimas pasekmes, t.y. pas ją arsenale yra daugiau minkštosios galios[9]. Tokiam efektui pasiekti yra reikalingi tarptautiniai įrankiai, įgalinantys unifikuoti tam tikras vertybes, taip užtikrinant platesnę jų sklaidą. Tokių įrankiu galima laikyti tarptautines institucijas, kurios įsteigtos tarptautinės galios pozicijoje esančio subjekto reflektuoja jo vertybes. Minkštosios galios teorijos autorius J. Nye teigia, jog XIX amžiaus pasaulio hegemonas Didžioji Britanija, ir XX a. antros pusės – JAV, savo vertybes –liberalią ekonomiką ir demokratiją – legitimavo tarptautiniu mastu sukurdamos tarptautinių taisyklių ir institucijų struktūrą: Britanijos atveju tai buvo aukso standartas, JAV – Tarptautinis Valiutos Fondas, Pasaulinė Prekybos Organizacija ir Jungtinės Tautos[10].

Be kultūros ir ideologijos, minkštoji galia kyla ir iš valstybės užsienio politikos praktikų, o tai ir yra trečiasis minkštosios galios šaltinis. Valstybės vykdomos praktikos arba vyriausybės vidaus ir užsienio politika nulemia kaip efektyviai bus išnaudojami minkštosios galios resursai, t.y. kaip sparčiai vyks kultūros ir vertybių sklaida ir ar tai neatsigręš prieš pačią valstybę. Pavyzdžiui amerikiečių karinės kampanijos Viename (1965 m.) ir Irake (2003 m.) ne tik ženkliai sumažino šalies populiarumą bet ir pakenkė siekiant politinių tikslų.

2. Rusijos imperiniai siekiai

Henry Alfred Kissinger, garsus amerikiečių rašytojas, politologijos mokslininkas, diplomatas ir verslininkas, JAV prezidentų Richard Nixon ir Gerald Ford prezidentavimo metu ėjęs Nacionalino saugumo patarėjo ir Valstybės sekretoriaus pareigas, savo veikale „Diplomatija“ apibrėždamas Rusijos imperinius siekius sako, kad  būdingiausias Rusijos bruožas yra jos paradoksiškumas. Nors Rusija nuolat kariavo ir plėtėsi į visas puses, ji buvo įsitikinusi, kad jai nuolat gręsiąs pavojus. Juo daugiakalbesnė darėsi imperija, juo labiau pažeidžiama Rusija jautėsi – iš dalies todėl, kad kiekvieną tautelę jai reikėjo izoliuoti nuo kaimynų. Kad išlaikytų savo valdžią ir sušvelnintų įtampą tarp daugybės imperijos tautų, visi Rusijos valdovai griebdavosi mito apie didžiulę užsienio grėsmę, o tai ilgainiui virsdavo dar viena išsipildančia pranašyste, trikdžiusią Europos stabilumą.

Kissinger pažymi, kad Rusijos istorijos paradoksas yra amžinas mesijiško veržlumo ir visa persmelkiančio nesaugumo jausmo sanpyna. Kraštutinė šio dvilypumo apraiška buvo baimė, kad jei imperija nesiplėsianti – sprogsianti iš vidaus[11].

Artimas Nikolajaus II patarėjas Sergej Vitte žadėjo carui, kad „Nuo Ramiojo vandenyno krantų ir Himalajų viršūnių Rusija dominuos ne vien Azijos, bet ir Europos reikaluose“.[12]

Pagrįsdama savo paradoksiškumą Rusija per Europos forumus išklausydavo argumentus galių pusiausvyros naudai, bet ne visuomet laikydavosi principų. Kaip Europos šalims visada atrodė, kad Turkijos ir Balkanų likimą turės sutvarkyti Europos koncertas, tai Rusija stengėsi spręsti šį klausimą vienašališkai ir jėga – tai liudija 1829 metų Adrianopolio taika, 1833 metų Unkiar Skelessio sutartis, 1853 metų konfliktas su Turkija ir 1875-1878 bei 1885 metų Balkanų karai. Rusija tikėjosi, kad Europa žiūrės į tai pro pirštus, ir jausdavosi įžeista, kai taip neatsitikdavo. Tas pats pasikartojo po Antrojo pasaulinio karo, kai vakarų sąjungininkams atrodė, kad rytų Europos likimas neatsiejamas nuo visos Europos likimo, o Stalin buvo įsitikinęs, kad rytų Europa, ypač Lenkija, priklausanti Sovietų įtakos sferai ir todėl jos ateitis gali būti tvarkoma neatsižvelgiant į vakarų demokratijų nuomonę. Kaip ir jo pirmtakai carai, Stalin pasielgė savo nuožiūra. Tačiau kiekvieną sykį neišvengiamai atsirasdavo kokia nors vakarų koalicija, kuri priešindavosi Rusijos kariniam skverbimuisi ir panaikindavo tai, ką Rusija primesdavo savo kaimynams.

Pakilusi į žygį Rusija retai turėdavo saiko jausmą. Sutramdyta ji jausdavosi nuskriausta ir laukdavo progos atkeršyti: Didžiajai Britanijai – bemaž visą XIX amžių, Austrijai – po Krymo karo, Vokietijai – po Berlyno kongreso, JAV – per šaltąjį karą. Kissinger savo veikale užduoda klausimą kaip nauja posovietinė Rusija, atsigavusi po rezignacijos šoko, reaguos į savo istorinės imperijos ir satelitų orbitos netektį[13].

Kaip vieną iš šių laikų pavyzdžių galima pateikti Rusijos Federacijos prezidento Vladimiro Putino pareiškimą, kad Šiaurės Osetijos bei Baltarusijos prisijungimas prie Rusijos Federacijos yra tikėtinas dalykas, tačiau priklausys nuo pačių gyventojų apsisprendimo. Tokia nuomonė buvo išsakyta susitikimo su jaunimo organizacija „Naši“, remiančia Rusijos valdžią, metu. Gruzijoje, Baltarusijoje bei kitose posovietinėse respublikose toks pareiškimas interpretuotas kaip Rusijos slaptų pretenzijų į šias teritorijas atskleidimas[14].

3. Rusijos minkštosios galios taikymas ir apraiškos Lietuvoje

3.1.  Rusijos minkštosios galios naudojimas

Norint pailiustruoti Rusijos naudojamos minkštosios galios instrumentus turėtų būti atkreiptas dėmesys į Kremliaus paramą rusų tautinėms mažumoms užsienyje. Politologas Andrejus Tsygankovas savo darbe „Jeigu ne tankai, tai bankai: minkštosios galios vaidmuo Putino užsienio politikoje“ teisingai pažymi, kad ši parama sudaro vieną patikimiausių ginklų Rusijos minkštosios galios arsenale. Pasak autoriaus, „po 2001 m. spalį Maskvoje įvykusio vadinamojo Rusų tėvynainių suvažiavimo, Kremlius pradėjo reguliariai skirti lėšas posovietinės erdvės rusų diasporai“. 2003-aisiais Rusijos vyriausybė joms skyrusi 210 mln. rublių, o 2004-aisiais šis skaičius išaugęs 20 procentų[15]. Suprantama, kad toks dosnumas niekuomet nebuvo savaiminis ar betikslis – jį įkūnydavo Maskvos gerai apskaičiuotos ir į politinio kapitalo didinimą orientuotos socialinės ir kultūrinės programos. Sakykime, aptariamuoju laikotarpiu ypač išpopuliarėjo federalinė Rusų kalbos programa (buvo pasirūpinta, kad apie ją sužinotų užsienyje gyvenantys rusakalbiai), kurios kuratore tapo ne kas kitas, o prezidento žmona Liudmila Putina.

Kalbant apie minkštosios galios taikymą Lietuvoje, kaip pažymi politologas Nerijus Maliukevičius, Lietuvos padėtis, lyginant su Latvija ir Estija rusų diasporos atžvilgiu buvo (ir yra) geriausia, kadangi dar 1989 m. prieš atgaunant nepriklausomybę Lietuva priėmė pilietybės įstatymą, kuris iš principo suteikė galimybę visiems norintiems gauti Lietuvos pilietybę, o pakankamai liberalus tautinių mažumų įstatymas suteikė galimybę tautinėms mažumoms gauti išsilavinimą savo kalba. Minėti įstatymai buvo priimti ryšium su tuo, kad tuo metu Lietuvoje tautinių mažumų skaičius nebuvo didelis. Dėl pastarosios priežasties ir Rusijos tautinių mažumų parama mūsų šalyje nėra labai efektyvi. Neefektyvi ji ir dėl to, kad Rusijos tautinė mažuma nėra politiškai besikonciliduojanti  grupė. Nepaisant to, Lietuvoje veikia kelios savo tautines mažumas palaikančios organizacijos:

-          viešojo konsultavimo taryba, veikianti Rusijos Federacijos ambasadoje;

-          Rusijos viešųjų organizacijų koordinavimo taryba;

-          Rusijos tėvynainių viešųjų organizacijų koordinavimo taryba;

-          Rusiškų mokyklų Lietuvoje mokytojų asociacija.[16]

Imant dėmesin bendrą Vladimiro Putino užsienio politikos kursą nėra abejonės, kad Maskvos kultūrinės akcijos turi kryptingų politinių motyvų. Minkštosios galios taikymas čia yra pamatuotas ir suplanuotas, tenkinantis šališkus vienos valstybės interesus. Tai reiškia, kad jį galima suvokti kaip strategiškai tikslingą minkštosios galios išraišką. Šis teiginys, beje, nesuponuoja demonizacijos ar konspirologinių vertinimų – L. Putinos vadovaujamą Rusų kalbos fondą galima kategorizuoti kaip sąmoningą minkštąją galią ne dėl to, kad ji pasižymi piktavaliais, neišsakytais ar smerktinais tikslais, o todėl, kad, inicijuota valstybinių institucijų, ji a priori patenka į konkrečios valstybės kryptingo identiteto konstravimo sferą. Kitaip tariant, jei šalis ar organizacija save suvokia kaip tarptautinės arenos veikėją, ji vargu bau gali nenumatyti už minkštosios galios projektų slypinčios naudos.[17]

Grįžtant prie minkštosios galios taikymo Lietuvoje, pažymėtina, kad nepaisant to, kad organizacija „Russkij Mir“ susidūrė su sunkumais Rusų kalbos mokymo Lietuvoje klausimais, ji vis tiek 2009 m. atidarė mokymo centrą Vilniaus pedagoginiame universitete, kuris ne tik, kad ruošia rusų kalbos mokytojus Lietuvos mokyklos, tačiau ir užsiima Rusiškos kultūros sklaida.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vis dažniau Lietuvos muzikos atlikėjai yra kviečiami dalyvauti slaviškuose renginiuose, koncertuose, kurie dažniausiai, kaip pavyzdžiui „Slavianskij Bazar“ yra transliuojami ir Lietuvoje per komercinius televizijos kanalus. Taip pat Rusijos Federacijos iniciatyva daugėja Rusijos kultūrinių renginių Lietuvoje, o ypatingai tai pasireiškia per „Rusijos dienas“ birželio  12d.

Tai pat, Vilniuje yra vienas seniausių, iki šios Rusijos ambasados remiamas, teatras, kuris buvo įkurtas dar 1864 m. ir kuris dar iki šiol sėkmingai vykdo savo veiklą.[18]

Rytų Europos studijų centro straipsnyje parengtame Lauryno Jonavičiaus, teigiama, kad 2008 m. gegužės 12 d. Rusijos Federacijos prezidento įsakymu Nr.724 („Federalinių vykdomosios valdžios institucijų sistemos ir struktūros klausimai“[19]), buvo nurodyta įkurti Nepriklausomos valstybių sandraugos (NVS) reikalais besirūpinančią federalinę agentūrą prie Rusijos užsienio reikalų ministerijos. Rusijos žiniasklaida citavo Kremliaus pareigūnus, kalbančius apie būsimos agentūros tikslus: „tai bandymas sustiprinti mūsų politiką NVS didinant praktinių projektų, kurių seniau neturėjom galimybių įgyvendinti, skaičių. Mes privalome padėti NVS šalims spręsti jų problemas padedant Rusijai“[20]. Paprastai tariant, Rusijoje įsteigta „minkštosios galios“ principais veiksianti institucija, kurios pagalba bus siekiama gerinti Rusijos įvaizdį (o kartu ir didinti įtaką) NVS valstybėse. Nors vadinamųjų „tėvynainių“ išnaudojimas siekiant ginti Rusijos interesus posovietinėje erdvėje nėra naujas instrumentas Rusijos užsienio politikoje, kokybine prasme federalinės agentūros NVS šalims sukūrimas yra ganėtinai novatoriškas žingsnis. Kaip pažymi tie patys Rusijos apžvalgininkai, naujosios agentūros veikla ir tikslai labai primena JAV organizacijos „USAID“ bei daugelyje Vakarų Europos valstybių veikiančių vystomojo bendradarbiavimo (angl. development cooperation) valstybinių agentūrų veiklą. Paprastai vystomojo bendradarbiavimo, demokratijos stiprinimo ir užsienio paramos (angl. foreign aid) politiką įgyvendina ekonomiškai išsivysčiusios valstybės, priklausančios Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijai (angl. Organization for Economic Cooperation and Development - OECD). Tiesa, skirtingai nuo daugelio Europos valstybių, kurios įgyvendindamos vystomojo bendradarbiavimo politiką pagrindinį dėmesį skiria Tūkstantmečio vystymo tikslų pasiekimui, JAV teikiama užsienio parama paprastai turi nemažą politinį atspalvį. USAID aktyviai veikia daugelyje posovietinių šalių, ypač remdama su demokratijos plėtra ir žmogaus teisių įtvirtinimu susijusias veiklas. Daug kas sieja tokią veiklą su nacionalinių interesų įgyvendinimu ir įtakos stiprinimu. Įdomu, kad tapusi Europos Sąjungos nare Lietuva taip pat pradėjo vykdyti vystomojo bendradarbiavimo politiką. Ši politika daugiausiai orientuota į kaimynines posovietines šalis ir didžiausią dėmesį skiria demokratijos bei žmogaus teisių įtvirtinimui Baltarusijoje, Ukrainoje, Moldovoje ir Pietų Kaukaze. Kalbant apie Rusiją ir jos planus stiprinti patrauklų savo įvaizdį posovietinėje erdvėje galima padaryti keletą įžvalgų. Visų pirma, darytina prielaida, kad Rusija pagaliau nusprendė tvirtai stovinti ant kojų ir pasirengusi nacionalinius interesus ginti ne tik užsukinėdama dujų ar naftos kranelius (kaip Ukrainos ir Baltarusijos atveju), žvangindama ginklais (Gruzija), bet ir demonstruodama savo kultūrinį bei ekonominį patrauklumą. Šį patrauklumą demonstruoti ir bus pavesta naujajai agentūrai. Antrą įžvalgą galima susieti su rusų žiniasklaidoje pasirodžiusia nuomone, kad įsteigdama federalinę NVS reikalais besirūpinančią agentūrą, Rusija bando įtvirtinti D.Medvedevo garsiai deklaruojamą būtinybę „įtvirtinti tarptautinės teisės viršenybę visose tarpvalstybinio bendradarbiavimo srityse bei remiant rusakalbius tėvynainius“. Galiausiai, trečioji įžvalga: Rusija bando ieškoti naujų instrumentų, kad atsvertų didėjančią Vakarų (tiek JAV, tiek ES) įtaką posovietinėje erdvėje. Vis dar stiprėjanti (ekonomiškai) Rusija tikrai mato save teisėtų interesų posovietinėje erdvėje turinčia veikėja, kuri nepageidauja dalintis įtaka šioje erdvėje. Kadangi iki šiol praktiškai vienintelis (nors ir efektyvus) poveikio instrumentas buvo energetika, t.y. grasinimai ir energetinis šantažas, Maskva nusprendė pasinaudoti kitų veikėjų jau išbandytais metodais. „Minkštos galios“ stiprinimas yra vienas iš tų metodų. Sunku būtų paneigti gausybės JAV remiamų nevyriausybinių organizacijų, mokymo programų bei kitokių projektų svarbą gerinant JAV įvaizdį bei stiprinant politinę įtaką šalyse paramos gavėjose. Panašu, kad JAV pramintu keliu bandys žengti ir Rusija. Šioje vietoje reikėtų pridurti, kad minėta vakarietiška tradicija greičiausiai vėl neišvengs „rusiškos specifikos“. Tokia specifika, atitinkanti bendras Rusijos raidos tendencijas, pasireiškia per valstybės remiamas nevyriausybines organizacijas (angl. GONGO). Pasak Kremliaus pareigūnų, „agentūra padės pasiekti naują santykių su NVS šalimis lygmenį. Grėsmių ir grasinimų laikai praėjo. Dabar mes turime visus reikalingus išteklius, kad galėtume taikiais metodais plėsti įtaką sandraugoje – remiant draugiškas NVO, skiriant tikslinį finansavimą švietimo, humanitarinėms ir kultūrinėms programoms rusakalbiams remti“. Vadinasi, planuojama didesnį vaidmenį įgyvendinant Rusijos interesus užsienyje skirti įvairioms NVO, visuomeninėms organizacijoms, klubams ir pan. Šiame kontekste įdomus faktas yra tai, kad ta pati USAID ataskaitoje apie NVO padėtį posovietinėse šalyse skelbia, jog „daugelyje posovietinių šalių, kur pilietinė visuomenė dar tik pradeda formuotis, GONGO vaidmuo tampa ypač svarbus. Tokių organizacijų gausėjimas patvirtina tendenciją pilietinę visuomenę ne tik „vystyti“, bet ir „kontroliuoti“. Tikėtina, kad jų poveikis yra labai žalingas pilietiškumo ugdymui bei demokratijos stiprinimui apskritai“[21]. Nors tikrai atsirastų nemažai tokių, kurie suabejotų kas blogiau – „Nashi“ ar „Soros Foundation“ – tačiau tendencija aiški. Ta tendencija – vakarietiškų tradicijų ir elgesio metodų perėmimas, „pritaikymas prie Rusijos sąlygų“ (kas iš esmės reiškia pamatinių veikimo principų iškraipymą) ir panaudojimas savo interesų įgyvendinimui. Naujoji federalinė agentūra, panašu, bus dar vienas tokios tendencijos pavyzdys, o jos pagalba labai reikalinga Maskvai stiprinant ne per geriausią Rusijos įvaizdį Ukrainoje, Gruzijoje ar net Baltarusijoje.[22]

3.2. Nauja Rusijos užsienio politikos koncepcija

2012 m. pabaigoje Rusijos žiniasklaidoje pasirodė pranešimai apie Užsienio reikalų ministerijos parengtą naują užsienio politikos koncepciją, kuri po šalies prezidento V. Putino kritikos dėl sąlyginio jos švelnumo buvo patobulinta ir po atitinkamų pakeitimų  šių metų vasario 18 d. buvo patvirtinta Rusijos prezidento ir užsienio reikalų ministerijos paskelbta.[23]

Naujajame dokumento dėmesį reikia atkreipti į tai, kad vienas iš pagrindinių Kremliaus tikslų, remiantis koncepcija, yra „visapusiškas Rusijos piliečių ir užsienyje gyvenančių tėvynainių teisių ir teisėtų interesų gynimas, [...] rusų diasporos užsienyje konsolidavimas bei rusų kalbos pozicijų pasaulyje stiprinimas“. Siekti to Maskva ruošiasi, pasitelkdama ir „minkštąją“ galią (remiantis koncepcija, tai „kompleksinis užsienio politikos uždavinių sprendimo instrumentas, kurio pagrindas yra pilietinės visuomenės galimybės, informaciniai-komunikaciniai, humanitariniai ir kiti alternatyvūs klasikinei diplomatijai metodai bei technologijos“). Latvijos ir Estijos pavyzdžiai (ką jau kalbėti apie Pietų Osetiją ir Abchaziją, kurių valstybingumą Rusija ketina toliau stiprinti) jau seniai rodo, ką tai galėtų reikšti.

Kalbant apie naująją koncepcija reikėtų akcentuoti kelis punktus. Pirma, Rusijos ambicijos posovietinėje erdvėje neapsiriboja dabartinėmis Muitų sąjungos sienomis – ji nori išplėsti šį geopolitinį projektą NVS šalių sąskaita. Antra, „tolimajame užsienyje“ ryškiausias Maskvos prioritetas yra faktiškai geopolitinis susivienijimas su Europa, pirmiausia su Berlyno ir Paryžiaus pagalba. Trečia, greičiausiai ateityje Rusija vis stipriau gins tėvynainių interesus užsienyje, o tai gali sukelti papildomų bėdų toms valstybėms, kurios turi įsisenėjusių problemų su rusų tautine mažuma.[24]

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Rusai pasitelkdami minkštąją galią ruošiasi daryti įtaką užsienio valstybių vidaus politikai, kas iš principo reikštų saugumo tarnybų organizuojamas įtakos operacijas užsienio valstybėje. Yra tikimybė, kad Rusija arba keičia minkštosios galios sampratą sukurdama „rusiškoji minkštoji galia“, arba maskuodamiesi minkštąja galia ketina vykdyti įtakos operacijos, kurios ne visą laiką gali būti suderintos su šalies, kurioje veikiama, konstitucija.

Viename interviu DELFI [25] politologas N. Maliukevičius pažymi, Rusijos minkštąją galia įtakoja didelė šalies korupcija. 2012 m. duomenimis pagal korupcijos suvokimo indeksą Rusija užėmė 133 vietą iš 174 ir yra greta tokių šalių kaip Hondūras, Uganda ar Kenija[26]. Būtent tai lemia, kad daugelis Rusijos projektų, kuriais ji bando stiprinti savo patrauklumą tarp buvusių Sovietų Sąjungos šalių, įklimpsta korupcinėje pelkėje, o Lietuva tuo metu gali jaustis šiek tiek ramiau.

3.3. Žvalgybos tarnybų vertinimas

Pirmą kartą viešai pristatytoje VSD veiklos ataskaitos apžvalgoje (2012 m.) buvo teigiama, kad iš užsienio per Lietuvoje esančias visuomenines ir politines organizacijas mėginama šalyje kurstyti etninę, socialinę ir ideologinę nesantaiką, ir per artimiausius kelerius metus ši Lietuvai nepalanki užsienio žvalgybų veikla aktyvės. Departamentas ataskaitoje tvirtino, jog tikėtina, kad 2012 metais tęsis užsienio valstybių pastangos trukdyti vykdyti strateginius energetikos projektus.

VSD veiklos ataskaitos apžvalgoje neįvardinant konkrečių valstybių ir struktūrų, bendrais terminais teigiama, kad vienas pagrindinių užsienio valstybių žvalgybos ir saugumo tarnybų, kurių veikla neatitinka Lietuvos nacionalinių interesų, tikslų – siekti, kad Lietuvoje būtų nestabili socialinė, politinė, ekonominė padėtis. Išnaudojant šalies gyventojų, ypač tam tikrų etninių ir socialinių grupių, nesaugumo jausmą bei eskaluojant konfliktus galinčias pakurstyti temas per užsienio šalims lojalius žiniasklaidos kanalus bei nevyriausybines organizacijas, yra siekiama:

- konsoliduoti tautines mažumas, skatinant jų lojalumą trečiosioms šalims bei mažinant jų integraciją į Lietuvos visuomenę;

- formuoti nuomonę apie Lietuvos energetinės priklausomybės nuo trečiųjų šalių neišvengiamumą;

- kurstyti etninę, religinę, politinę nesantaiką;

- įgyvendinti Lietuvai priešišką istorijos politiką;

- kurti ir skatinti nepasitikėjimą Lietuvos demokratine politine sistema;

- diskredituoti Lietuvos užsienio bei vidaus politiką ir skatinti visuomenės priešiškumą NATO bei ES;

- gerinti nedemokratiškų šalių įvaizdį, remti jų vykdomą politiką ir kt.

- Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms nepalankaus informacinio fono strategais laikytini trečiųjų šalių užsienio politiką formuojantys subjektai bei su jais susiję mokslo tyrimų centrai, nevyriausybinės organizacijos, informacinės agentūros. Į šį procesą įsitraukia ir užsienio šalių žvalgybos bei saugumo tarnybos. Informacines kampanijas už atlygį vykdo kai kurios Lietuvoje veikiančios žiniasklaidos priemonės, nevyriausybinės organizacijos ir judėjimai. Šių vykdytojų veikla koordinuojama per Lietuvoje veikiančias užsienio valstybių ambasadas.[27]

Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į daug detalesnę ir konkrečiau grėsmes apibrėžiančią Estijos vidaus saugumo tarnybos (est. KAPO) metinę ataskaitą (2012 m.), kurioje be kita ko Rusija įvardijama kaip didžiausią grėsmę kelianti valstybė. Ataskaitoje didelis dėmesys yra skiriamas minkštajai galiai, kur pabrėžiama, kad saugumo tarnybos daugiau negali ignoruoti į gražų popierėlį įvilktos ir „kilnių tikslų“ siekiančios minkštosios galios apraiškų Estijoje, nes trečiosioms šalims naudojant minkštosios galios įrankius siekiant paveikti valstybinius sprendimus tokia minkštoji galia turėtų būti traktuotina kaip „įtakos operacijos“.

Įtakos operacijos yra apibūdinamos kaip veikla skirta paveikti kitos šalies tikslinės auditorijos (oficialūs valstybės pareigūnai, balso teisę turintys asmenys, spauda) sprendimus, elgesį ir požiūrį. Operacinė aplinka yra daug platesnė ir apima diplomatiją, informaciją, karinę galią, ekonominę įtaką, specialiųjų tarnybų slaptas operacijas bei kitas nelegalias priemones, tokias kaip papirkinėjimas ir pan. Nacionalinių saugumo tarnybų iššūkis yra atpažinti šias įtakos operacijas maskuojamas po minkštosios galios etikete.[28]

Įtakos operacijas Rusija planuoja atlikti pasitelkdama GONGO[29]. Dar prezidento Dmitrij Medvedev valdymo laikotarpiu buvo įsteigti Rusijos tarptautinių santykių ir viešosios diplomatijos tarybos fondai, kurių pagrindinis tikslas buvo projektų, prisidedančių prie Rusijos užsienio politikos siekių įgyvendinimo, finansavimas.[30]

3.4. Rusiškoji „minkštosios galios“ specifika Lietuvoje

Rusiškoji minkštosios galios specifika jau buvo paminėta skyriuje „Žvalgybos tarnybų vertinimas“, kur buvo pažymima, kad Rusija naudodamasi minkštosios galios etikete vykdo įtakos operacijas, kuriomis siekia pakeisti tikslinės auditorijos sprendimus, elgesį ir požiūrį į tam tikrus klausimus.  Kaip pažymi politikos mokslų daktaras Nerijus Maliukevičius, nors 2004 m. Lietuva buvo priimta į ES ir NATO – du svarbiausius išsivysčiusių branduolio valstybių klubus, tarptautinės komunikacijos požiūriu ji išlieka tipinė pusiau periferijos valstybė. Lietuva iki šios nesugeba veiksmingai kontroliuoti savo informacinės erdvės ir sėkmingai plėtoti telekomunikacinės infrastruktūros. Iš Lietuvos žiniasklaidos rinkos traukiasi Vakarų investuotojai, o jų vietą užima vietiniai savininkai, kuriems žiniasklaida dažniausiai nėra pagrindinis verslas. Tai atitolina Lietuvos informacinę erdvę nuo išsivysčiusių Vakarų Europos branduolio valstybių informacinių – kultūrinių erdvių ir susilpnina vieną svarbiausių visuomenės informacinio saugumo elementų – informacinę kultūrą. Ši kultūra vis dažniausiai perima Rusijos informacinei kultūrai būdingą verslo ir politikos problemų sprendimo panaudojant žiniasklaidą tradiciją. Politologas pastebi, kad toks Lietuvos informacinės erdvės „imuniteto“ silpnumas didina Rusijos galimybes daryti įtaką, todėl Rusija, vykdydama informacinę – kultūrinę ekspansiją Lietuvoje, gali sėkmingai pasinaudoti pagrindiniais elektroninio kolonizavimo principais: išlaikyti vieną komunikacijos kodą – rusų kalbą, o Sovietų Sąjungoje dominavusias vertybes, simbolius ir vaizdinius įtvirtinti Lietuvos masinėje kultūroje. Pasak politologo, šiuolaikinės Rusijos galios politika mūsų regione sujungia kritinės komunikacijos teorijos atskleistus vakarietiškus žiniasklaidos ekspansijos principus su iškirtinai rusiška autoritarizmo tradicija. Toks modelis pasižymi griežtos galios strategijos taikymu oponentų informacinėje erdvėje. Pagrinde tokį Rusijos pasirinkimą nulėmė kelios priežastys:

Pirma, Lietuvos minkštosios galios erdvė yra pakankamai ribota, nes nuo 2000 m. , kai V. Putinas atėjo į valdžią, vyksta tolygus sovietinės praeities inkorporavimo į šiuolaikinės Rusijos tapatybę procesas, kuris kardinaliai disponuoja su oficialiuoju ir populiariuoju Lietuvos istorijos vertinimo naratyvu.

Antra, kaip ir buvo jau rašyta šio skyriuje „Rusijos imperiniai siekiai“, Rusijos valdantieji, siekdami konsoliduoti valdžią imasi senosios strategijos „priešas už vartų“. Lietuvos atžvilgiu tai ganėtinai paprasta, nes dlė ilgos LDK ir Rusijos priešpriešos šiuolaikinei Lietuvai suteikiamas stereotipinis ir Rusijos visuomenėje lengvai atpažįstamas agresoriaus įvaizdis.

Trečia, dabartinio Rusijos politinio elito ir technologų įgūdžiai susiformavo šaltojo karo laikotarpiu, jų augimą betarpiškai veikiant saugumo ir karo studijoms.

Politologas kovai su agresyviąją galia pasireiškiančia per plačią informacinę erdvę siūlo įgyvendinti demokratinėms visuomenėms priimtinus pliuralistinius informacinio saugumo užtikrinimo būdus, diegti originalius informacinės kultūros stiprinimo mechanizmus. Tai pat Lietuvoje būtina pritaikyti unikalią Europos informacinės ir kultūrinės erdvės apsaugos sistemą. Lietuva turi ne tik formaliai perimti žiniasklaidos rinką reguliuojančias Europos teisės normas, bet ir veiksmingai jas įgyvendinti.

Išvados

Darbe buvo išanalizuotas Rusijos minkštosios galios Lietuvos atžvilgiu taikymas: pateikta minkštosios galios samprata, iškeliami Rusijos imperiniai siekiai bei analizuojamas minėtas galios resursas Rusijos rankose bei jo taikymas. Apibendrinant visa tai, kas buvo analizuota yra darytinos šios išvados:

1. Tikslingai naudojama minkštoji galia ją naudojančiai valstybei gali sukurti pridėtinę vertę nenaudojant kitų galios resursų, t.y. politinių, ekonominių ir karinių.
2.  Lietuva ilgą laiką buvo Rusijos įtakos zonoje, Rusijos ketinimai ir mėginimai išlaikyti Lietuvą (tame tarpe visas Baltijos valstybes) savo įtakos zonoje išliks ir ateityje.
3. Minkštosios galios samprata Rusijoje yra dar pakankamai naujas dalykas, tačiau Rusijos politinė vadovybė jau suvokia šio galios resurso reikšmę ir netolimoje ateityje bus galima matyti daugiau šios galios apraiškų.
4. Lietuvoje minkštosios galios pasireiškia pagrinde per Rusijos tautinių mažumų koordinavimo, jų teisių gynimo organizacijas, kalbos mokymo centrą ir kultūros sklaidos centrą, viešėją erdvę.
5. Geriau nei pačią minkštąją galią Rusija naudoja įtakos operacijas kurias maskuojama po minkštosios galios terminu. Ateityje įtakos operacijų apimtis tikėtina, kad tik didės bei bus nutaikyta į valstybės konstitucinius pagrindus.

2013 m. balandis

---

[1] Nye J.S., Soft Power: The Means to Success in World Politics. New York: Public Affairs, 2004.

[2] Maliukevičius N., Rusijos informacijos geopolitikos potencialas ir sklaida Lietuvoje, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008.

[3] Pelneis G., sudar., The „Humanitaran Dimensijon“ of Russian Foreign Policy Towards Georgia, Moldova, Ukraine, and the Baltic States, Riga: Centre for East European Policy Studies, 2009.

[4] Angliškas terminas „Soft power“ į lietuvių klabą yra verčiamas „Mikštoji galia“ arba „Švelnioji galia“.

[5] Nye J.S., Soft Power: The Means to Success in World Politics. New York: Public Affairs, 2004, p. 1.

[6] Dmitrijus Babičius, „Keli žodžiai apie minkštąją galią: teorinės gairės ir praktiniai pavyzdžiai (I)“,  http://www.geopolitika.lt/?artc=5581, 2013/04/20.

[7] Nye J.S., Soft Power: The Means to Success in World Politics. New York: Public Affairs, 2004, p. 5.

[8] Ten pat, 12.

[9] Ten pat, 11.

[10] Ten pat, 10.

[11] Kissinger H., Diplomatija, Vilnius: Pradai, 2003.

[12] Vitte S., In Hugh Seton-Watson, the Russian empire, 1801-1917, Oxford: The Clarendon Press, 1967, p. 581-582.

[13] Kissinger H., Diplomatija, Vilnius: Pradai, 2003, p. 162.

[14] Rytų Europos studijų centras, Rytų kaimynystės atspindžiai, Informacinė svarbiausių rytų kaimynystės įvykių apžvalga, Rusijos imperinės ambicijos, Nr. 8 (30) // 2011 07 29-08 15.

[15] Tsygankov A.P., If Not by Tanks, Then by Banks? The Role of Soft Power in Putin's Foreign Policy“. Europe-Asia Studies. November 2006, Vol. 58, No. 7. Published by: Taylor & Francis, Ltd., p. 1083.

[16] Pelneis G., sudar., The „Humanitaran Dimensijon“ of Russian Foreign Policy Towards Georgia, Moldova, Ukraine, and the Baltic States, Riga: Centre for East European Policy Studies, 2009, p. 193-195.

[17]  Dmitrijus Babičius, „Keli žodžiai apie minkštąją galią: teorinės gairės ir praktiniai pavyzdžiai (II)“,  http://www.geopolitika.lt/?artc=5615, 2013/04/20.

[18] Pelneis G., sudar., The „Humanitaran Dimensijon“ of Russian Foreign Policy Towards Georgia, Moldova, Ukraine, and the Baltic States, Riga: Centre for East European Policy Studies, 2009, p. 202-203.

[19] Указ Президента РФ от 12 мая 2008 г. N 724, Вопросы системы и структуры федеральных органов

исполнительной власти. - http://www.rg.ru/2008/05/13/struktura-vlasti-dok.html, 2013/04/20.

[20] Владимир Соловьев „СНГ попадет под вливание России“, Коммерсантъ, № 133(3950),

http://www.kommersant.ru/doc.aspx?DocsID=917672, 2013/04/20.

[21] 2007 NGO Sustainability Index for Central and Eastern Europe and Eurasia. - USAID, 11th Edition,

http://www.usaid.gov/locations/europe_eurasia/dem_gov/ngoindex/2007/complete_document.pdf, 2013/04/22.

[22] Rytų Europos studijų centras , „Rusija didins „minkštąją galią“ ir stiprins GONGO“, 2013/04/20.

[23]Vadim Volovoj, „Nauja V. Putino užsienio politikos koncepcija“, http://www.geopolitika.lt/?artc=5905, 2013/04/22.

[24] The ministry of foreign affairs of the Russian Federation, Concept of the Foreign Policy of the Russian Federation, http://www.mid.ru/bdomp/brp_4.nsf/e78a48070f128a7b43256999005bcbb3/76389fec168189ed44257b2e0039b16d!OpenDocument, 18 02 2013.

[25] Interviu su politologu Nerijumi Maliukevičiu, 2012 m. spalio 12.

[26] Corruption perceptions index 2012, http://cpi.transparency.org/cpi2012/results/, 2013/04/22.

[27] Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Valstybės saugumo departamento veiklos apžvalga,, http://www.vsd.lt/VSD_ataskaita_20120604.pdf, 2012 m.

[28] Estonian internal security service, annual review 2012, http://www.kapo.ee/cms-data/_text/138/124/files/kapo-aastaraamat-2012-eng.pdf, 2012.

[29] Government organized non government organization;

[30] Security police of the Republic of Estonia, annual review 2011, http://www.kapo.ee/cms-data/_text/138/124/files/kapo-aastaraamat-2011-eng.pdf, 2011.