Lietuvos ir Rusijos santykiai: Rusijos minkštosios galios apraiškos Lietuvoje

 Pasaulinė informacinė revoliucija ir informacinio karo priemonių įsigalėjimas pakeitė tradicinių galios resursų – ekonomikos ir karinio pajėgumo – generavimo būdus bei išryškino minkštosios galios svarbą. Daugelis valstybių jau yra nusibrėžę informacinę strategiją ir įgalina ją šių dienų galios varžybose nešti joms vaisius. Ateityje minkštosios galios reikšmė turėtų tik augti, o pagrindinis galios resursas šioje konkurencijoje taps valstybės, kaip informacijos šaltinio, patikimumas, kuris labiau priklauso nuo tos valstybės kultūros, vertybių ir politikos populiarumo, nei jos karinės ar ekonominės galios.

Ne išimtis yra ir Lietuva, kurioje galima rasti minkštosios galios apraiškų tikrai daugiau nei iš vienos valstybės. Tai liudija ir Lietuvos piliečių atitinkamas nusiteikimas skirtingų valstybių atžvilgiu bei konkrečių vertybių išpažinimas, pomėgiai. Daugelį metų Lietuva (Kunigaikštystė, sąjunginė Respublika, Respublika) tarpo greta ambicingo kaimyno – Rusijos. Būtų sunku teigti, kad tie metai pasižymėjo taika ir darna, nes daugelį šimtmečių Europa, tame tarpe Rytų Europa, buvo ant vienos ar kitos galios sverto pusės, kur galios resursai, tame tarpe kariniai ir ekonominiai, buvo naudojami valstybinių interesams pasiekti. Prieš keletą dešimtmečių Harvardo universiteto profesoriui Joseph Nye apibrėžus naują galios resursą minkštąją galią, verta pažvelgti į Lietuvos kaimynės Rusijos, daugelį amžių Lietuvą laikiusios savo įtakos zona, naudojamos minkštosios galios priemones ir šios galios apraiškas mūsų valstybėje.

       Pagrindiniai naudoti šaltiniai buvo straipsniai minkštosios galios tematika, Lietuvos metinės strateginės apžvalgos, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento bei Estijos vidaus saugumo tarnybos metinės ataskaitos, Rusijos užsienio politikos koncepcija. Aiškinant minkštosios galios sampratą, naudotasi Joseph Nye knyga „Minkštoji galia: kelias į sėkmę tarptautinėje politikoje“[1]. Vertinant Rusijos žiniasklaidos ir informacinių technologijų pasitelkimą savo tikslams buvusios Sovietų Sąjungos erdvėje pasiekti, naudotasi Nerijaus Maliukevičiaus knyga „Rusijos informacijos geopolitikos potencialas ir sklaida Lietuvoje“[2] bei Gatis Pelnens sudaryta knyga „The „Humanitaran Dimensijon“ of Russian Foreign Policy Towards Georgia, Moldova, Ukraine, and the Baltic States“.[3]

Pabandysiu išanalizuoti  Rusijos naudojamą minkštąją galią Lietuvoje, jos mastą ir tendencijas.

Keliami trys uždaviniai:

·         išanalizuoti minkštosios galios sampratą;

·         pažvelgti į Rusijos imperinius siekius;

·         išanalizuoti Rusijos naudojamą minkštąją galią, jos apraiškas Lietuvoje.

Darbas susideda iš turinio, įvado, dėstomosios dalies, išvadų ir literatūros sąrašo. Dėstomąją dalį sudaro trys dalys, kuriose atsakoma į  iškeltus uždavinius. Pirmoje dalyje išanalizuojama ir pateikiama minkštosios galios samprata, antroje dalyje trumpai pažvelgiama į Rusijos imperinius siekius, trečioje dalyje analizuojama Rusijos Lietuvos atžvilgiu naudojama minkštoji galia, metodai ir galimos deviacijos.

1. Minkštosios galios samprata[4]

 „Daugiau nei prieš keturis šimtmečius Niccolo Machiavelli, patardamas tuometiniams Italijos valdovams, nurodė, kad būti tokiam, kurio bijo, yra svarbiau nei būti mylimam. Tačiau šiandieniniame pasaulyje geriausia pasižymėti tiek pirma, tiek antra savybe. Užkariauti širdis ir protus visada buvo svarbu, tačiau šiuolaikiniame greitos informacijos sklaidos amžiuje tai turi ypatingą reikšmę“.[5]

Štai tokiu diskursu į įstoriją vienas žymiausių XX a. antrosios pusės politikos teoretikų, Harvardo universiteto profesorius Joseph Nye pradeda ne mažiau žymaus veikalo „Minkštoji galia: kelias į sėkmę tarptautinėje politikoje“ pirmąjį skyrių. Nuo pat pradžių J. Nye užsibrėžia tikslą paaiškinti besikeičiantį valstybių santykių modelį ir imasi griauti įsišaknijusius realistų mitus. Pasak jo, nemaža dalis valstybių lyderių klaidų ir pražūtingų užsienio politikos strategijų šiandien kyla iš neteisingų galios apibrėžimų. „Kai kurie žmonės linkę galią suvokti siaurai, kaip įsakymus ir prievartą. Jų manymu, disponuoti galia reiškia priversti kitus daryti tai, ko jie šiaip nebūtų darę“, – rašo J. Nye.[6]

Kas yra minkštoji (angl. Soft power) galia? Šis žodžių junginys jau kuris laikas linksniuojamas Vakarų politinio ir akademinio elito, tačiau iš tiesų jo istorija yra palyginti kukli. Termino autorystė priskiriama jau minėtam J. Nye, kuris minkštąją galią pirmąsyk apibrėžė 1990 m. publikuotoje savo knygoje „Lemtis valdyti“.

Joseph Nye „Minkštąją galią apibūdina kaip trečiąjį būdą vienam subjektui paveikti kitą. Pirmieji du – daug kam ne kartą girdėti „lazdos ir morkos“ metodai: naudojant „lazdą“, A paveikia B gąsdinimu; „morkos“ metodas reiškią bendradarbiavimo siekimą remiantis tam tikru apdovanojimu; galiausiai, minkštoji galia (soft power), yra A gebėjimas paveikti B taip, kad B pats jaustų trauką prie A ir siektų su juo bendradarbiauti – taip pat priversti B norėti to paties, ko nori ir pats A. Tokiu būdu kokia nors valstybė pasaulyje gali tapti galinga dėl to, kad kitos, žavėdamosi jos vertybėmis, pačios nori sekti jos politika bei taikyti išbandytus žingsnius.

Minkštoji galia yra pakankamai sunkiai apibrėžiamas ar objektyviai išmatuojamas dalykas. Geriausiai ją aiškinti yra bene taip pat, kaip ir naudoti – apeliuojant į įvaizdžius, jausmus, simbolius ar tradicijas. Viešasis diskursas (viešasis kalbėjimas, spauda, politikų pasisakymai) yra viena iš minkštosios galios formavimo priemonių.

Kaip rašo J. Nye, „valstybė gali įgyvendinti trokštamus siekius pasaulinėje arenoje, nes kitos šalys – žavėdamosi jos vertybėmis, laikydamos ją idealu ar atsižvelgdamos į jos atvirumą bei vidinę gerovę – tiesiog norės ja sekti“.[7]

Kalbant apie valstybės minkštąją galią tarptautiniuose santykiuose, dažniausiai minimi tokios galios šaltiniai yra valstybės kultūra, vertybės ir politinė praktika, o taip pat tarptautinės institucijos, leidžiančios valstybei skleisti savo kultūrą ir vertybes į kitas šalis, bei įteisinti savo vykdomą politiką.

Valstybės kultūriniai ištekliai yra nepaprastai parankus minkštosios galios generatorius, nes jie suteikia galimybę, atvirai nedeklaruojant geopolitinių siekių, stiprinti savo įtaką ar netgi kurstyti ardančias tendencijas užsienio politikos varžovių viduje.

Kultūra dažniausiai yra skirstoma į aukštąją ir masinę. Aukštoji kultūra sutraukia šalies aukštuomenę ir elitą ir apima tokias sritis kaip menas, mokslas, švietimas. Masinė arba kitaip sakant populiarioji kultūra skirta plačiajai visuomenei ir dažniausiai tapatinama su kino, muzikos industrijos ir jos produktų plitimu.

Kaip pavyzdį būtų galima paminėti XVII – XVIII a. prancūzų kalbos paplitimą Europoje, kur prancūzų kalba tapo vyraujanti ne tik diplomatijoje, tačiau buvo naudojama ir Prūsijos ir Rusijos teismuose. Platus kalbos paplitimas Prancūzijai suteikė galimybę skleisti revoliucines idėjas plačiosioms masėms. Kitas iš principo panašus pavyzdys yra tai, kad pasaulinis anglų kalbos plitimas padeda JAV diegti savo kultūrą ir amerikiečių visuomenės gyvenimo būdą kitose valstybėse per Hollywoodo filmus ar internetą, kuriame anglų kalba atlieka svarbią operacinę funkciją.

Tiesa, pasak J. Nye, kultūros, kaip ir bet kokių galios resursų, reikšmė yra sąlyginė priklausomai nuo konteksto: amerikietiški filmai kaupia minkštąją galią Jungtinėms Valstijoms Europoje ar Lotynų Amerikoje, tačiau mažina jų populiarumą islamo šalyse, kur amerikietiškas gyvenimo būdas, vietinių gyventojų standartais, atrodo amoralus[8].

Vis dėlto, kadangi vyriausybės (ypač demokratinių šalių, tokių kaip JAV), griežtai nekontroliuoja savo visuomenės kultūrinės-informacinės sklaidos, šalutinių tokio įtakos sferos plitimo efektų išvengti ne visada įmanoma.

Antrasis minkštosios galios šaltinis yra politinės ir ideologinės šalies vertybės, kurios tuo pačiu sudaro ir kultūrą, bei įprasmina pačią visuomenę. Pasak J. Nye, kai šalies kultūra apima ir vyriausybės politika propaguoja universalias vertybes, kurias pripažįsta ir kitos valstybės, ta šalis turi daug didesnes galimybes pasiekti norimas pasekmes, t.y. pas ją arsenale yra daugiau minkštosios galios[9]. Tokiam efektui pasiekti yra reikalingi tarptautiniai įrankiai, įgalinantys unifikuoti tam tikras vertybes, taip užtikrinant platesnę jų sklaidą. Tokių įrankiu galima laikyti tarptautines institucijas, kurios įsteigtos tarptautinės galios pozicijoje esančio subjekto reflektuoja jo vertybes. Minkštosios galios teorijos autorius J. Nye teigia, jog XIX amžiaus pasaulio hegemonas Didžioji Britanija, ir XX a. antros pusės – JAV, savo vertybes –liberalią ekonomiką ir demokratiją – legitimavo tarptautiniu mastu sukurdamos tarptautinių taisyklių ir institucijų struktūrą: Britanijos atveju tai buvo aukso standartas, JAV – Tarptautinis Valiutos Fondas, Pasaulinė Prekybos Organizacija ir Jungtinės Tautos[10].

Be kultūros ir ideologijos, minkštoji galia kyla ir iš valstybės užsienio politikos praktikų, o tai ir yra trečiasis minkštosios galios šaltinis. Valstybės vykdomos praktikos arba vyriausybės vidaus ir užsienio politika nulemia kaip efektyviai bus išnaudojami minkštosios galios resursai, t.y. kaip sparčiai vyks kultūros ir vertybių sklaida ir ar tai neatsigręš prieš pačią valstybę. Pavyzdžiui amerikiečių karinės kampanijos Viename (1965 m.) ir Irake (2003 m.) ne tik ženkliai sumažino šalies populiarumą bet ir pakenkė siekiant politinių tikslų.

2. Rusijos imperiniai siekiai

Henry Alfred Kissinger, garsus amerikiečių rašytojas, politologijos mokslininkas, diplomatas ir verslininkas, JAV prezidentų Richard Nixon ir Gerald Ford prezidentavimo metu ėjęs Nacionalino saugumo patarėjo ir Valstybės sekretoriaus pareigas, savo veikale „Diplomatija“ apibrėždamas Rusijos imperinius siekius sako, kad  būdingiausias Rusijos bruožas yra jos paradoksiškumas. Nors Rusija nuolat kariavo ir plėtėsi į visas puses, ji buvo įsitikinusi, kad jai nuolat gręsiąs pavojus. Juo daugiakalbesnė darėsi imperija, juo labiau pažeidžiama Rusija jautėsi – iš dalies todėl, kad kiekvieną tautelę jai reikėjo izoliuoti nuo kaimynų. Kad išlaikytų savo valdžią ir sušvelnintų įtampą tarp daugybės imperijos tautų, visi Rusijos valdovai griebdavosi mito apie didžiulę užsienio grėsmę, o tai ilgainiui virsdavo dar viena išsipildančia pranašyste, trikdžiusią Europos stabilumą.

Kissinger pažymi, kad Rusijos istorijos paradoksas yra amžinas mesijiško veržlumo ir visa persmelkiančio nesaugumo jausmo sanpyna. Kraštutinė šio dvilypumo apraiška buvo baimė, kad jei imperija nesiplėsianti – sprogsianti iš vidaus[11].

Artimas Nikolajaus II patarėjas Sergej Vitte žadėjo carui, kad „Nuo Ramiojo vandenyno krantų ir Himalajų viršūnių Rusija dominuos ne vien Azijos, bet ir Europos reikaluose“.[12]

Pagrįsdama savo paradoksiškumą Rusija per Europos forumus išklausydavo argumentus galių pusiausvyros naudai, bet ne visuomet laikydavosi principų. Kaip Europos šalims visada atrodė, kad Turkijos ir Balkanų likimą turės sutvarkyti Europos koncertas, tai Rusija stengėsi spręsti šį klausimą vienašališkai ir jėga – tai liudija 1829 metų Adrianopolio taika, 1833 metų Unkiar Skelessio sutartis, 1853 metų konfliktas su Turkija ir 1875-1878 bei 1885 metų Balkanų karai. Rusija tikėjosi, kad Europa žiūrės į tai pro pirštus, ir jausdavosi įžeista, kai taip neatsitikdavo. Tas pats pasikartojo po Antrojo pasaulinio karo, kai vakarų sąjungininkams atrodė, kad rytų Europos likimas neatsiejamas nuo visos Europos likimo, o Stalin buvo įsitikinęs, kad rytų Europa, ypač Lenkija, priklausanti Sovietų įtakos sferai ir todėl jos ateitis gali būti tvarkoma neatsižvelgiant į vakarų demokratijų nuomonę. Kaip ir jo pirmtakai carai, Stalin pasielgė savo nuožiūra. Tačiau kiekvieną sykį neišvengiamai atsirasdavo kokia nors vakarų koalicija, kuri priešindavosi Rusijos kariniam skverbimuisi ir panaikindavo tai, ką Rusija primesdavo savo kaimynams.

Pakilusi į žygį Rusija retai turėdavo saiko jausmą. Sutramdyta ji jausdavosi nuskriausta ir laukdavo progos atkeršyti: Didžiajai Britanijai – bemaž visą XIX amžių, Austrijai – po Krymo karo, Vokietijai – po Berlyno kongreso, JAV – per šaltąjį karą. Kissinger savo veikale užduoda klausimą kaip nauja posovietinė Rusija, atsigavusi po rezignacijos šoko, reaguos į savo istorinės imperijos ir satelitų orbitos netektį[13].

Kaip vieną iš šių laikų pavyzdžių galima pateikti Rusijos Federacijos prezidento Vladimiro Putino pareiškimą, kad Šiaurės Osetijos bei Baltarusijos prisijungimas prie Rusijos Federacijos yra tikėtinas dalykas, tačiau priklausys nuo pačių gyventojų apsisprendimo. Tokia nuomonė buvo išsakyta susitikimo su jaunimo organizacija „Naši“, remiančia Rusijos valdžią, metu. Gruzijoje, Baltarusijoje bei kitose posovietinėse respublikose toks pareiškimas interpretuotas kaip Rusijos slaptų pretenzijų į šias teritorijas atskleidimas[14].

3. Rusijos minkštosios galios taikymas ir apraiškos Lietuvoje

3.1.  Rusijos minkštosios galios naudojimas

Norint pailiustruoti Rusijos naudojamos minkštosios galios instrumentus turėtų būti atkreiptas dėmesys į Kremliaus paramą rusų tautinėms mažumoms užsienyje. Politologas Andrejus Tsygankovas savo darbe „Jeigu ne tankai, tai bankai: minkštosios galios vaidmuo Putino užsienio politikoje“ teisingai pažymi, kad ši parama sudaro vieną patikimiausių ginklų Rusijos minkštosios galios arsenale. Pasak autoriaus, „po 2001 m. spalį Maskvoje įvykusio vadinamojo Rusų tėvynainių suvažiavimo, Kremlius pradėjo reguliariai skirti lėšas posovietinės erdvės rusų diasporai“. 2003-aisiais Rusijos vyriausybė joms skyrusi 210 mln. rublių, o 2004-aisiais šis skaičius išaugęs 20 procentų[15]. Suprantama, kad toks dosnumas niekuomet nebuvo savaiminis ar betikslis – jį įkūnydavo Maskvos gerai apskaičiuotos ir į politinio kapitalo didinimą orientuotos socialinės ir kultūrinės programos. Sakykime, aptariamuoju laikotarpiu ypač išpopuliarėjo federalinė Rusų kalbos programa (buvo pasirūpinta, kad apie ją sužinotų užsienyje gyvenantys rusakalbiai), kurios kuratore tapo ne kas kitas, o prezidento žmona Liudmila Putina.

Kalbant apie minkštosios galios taikymą Lietuvoje, kaip pažymi politologas Nerijus Maliukevičius, Lietuvos padėtis, lyginant su Latvija ir Estija rusų diasporos atžvilgiu buvo (ir yra) geriausia, kadangi dar 1989 m. prieš atgaunant nepriklausomybę Lietuva priėmė pilietybės įstatymą, kuris iš principo suteikė galimybę visiems norintiems gauti Lietuvos pilietybę, o pakankamai liberalus tautinių mažumų įstatymas suteikė galimybę tautinėms mažumoms gauti išsilavinimą savo kalba. Minėti įstatymai buvo priimti ryšium su tuo, kad tuo metu Lietuvoje tautinių mažumų skaičius nebuvo didelis. Dėl pastarosios priežasties ir Rusijos tautinių mažumų parama mūsų šalyje nėra labai efektyvi. Neefektyvi ji ir dėl to, kad Rusijos tautinė mažuma nėra politiškai besikonciliduojanti  grupė. Nepaisant to, Lietuvoje veikia kelios savo tautines mažumas palaikančios organizacijos:

-          viešojo konsultavimo taryba, veikianti Rusijos Federacijos ambasadoje;

-          Rusijos viešųjų organizacijų koordinavimo taryba;

-          Rusijos tėvynainių viešųjų organizacijų koordinavimo taryba;

-          Rusiškų mokyklų Lietuvoje mokytojų asociacija.[16]

Imant dėmesin bendrą Vladimiro Putino užsienio politikos kursą nėra abejonės, kad Maskvos kultūrinės akcijos turi kryptingų politinių motyvų. Minkštosios galios taikymas čia yra pamatuotas ir suplanuotas, tenkinantis šališkus vienos valstybės interesus. Tai reiškia, kad jį galima suvokti kaip strategiškai tikslingą minkštosios galios išraišką. Šis teiginys, beje, nesuponuoja demonizacijos ar konspirologinių vertinimų – L. Putinos vadovaujamą Rusų kalbos fondą galima kategorizuoti kaip sąmoningą minkštąją galią ne dėl to, kad ji pasižymi piktavaliais, neišsakytais ar smerktinais tikslais, o todėl, kad, inicijuota valstybinių institucijų, ji a priori patenka į konkrečios valstybės kryptingo identiteto konstravimo sferą. Kitaip tariant, jei šalis ar organizacija save suvokia kaip tarptautinės arenos veikėją, ji vargu bau gali nenumatyti už minkštosios galios projektų slypinčios naudos.[17]

Grįžtant prie minkštosios galios taikymo Lietuvoje, pažymėtina, kad nepaisant to, kad organizacija „Russkij Mir“ susidūrė su sunkumais Rusų kalbos mokymo Lietuvoje klausimais, ji vis tiek 2009 m. atidarė mokymo centrą Vilniaus pedagoginiame universitete, kuris ne tik, kad ruošia rusų kalbos mokytojus Lietuvos mokyklos, tačiau ir užsiima Rusiškos kultūros sklaida.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vis dažniau Lietuvos muzikos atlikėjai yra kviečiami dalyvauti slaviškuose renginiuose, koncertuose, kurie dažniausiai, kaip pavyzdžiui „Slavianskij Bazar“ yra transliuojami ir Lietuvoje per komercinius televizijos kanalus. Taip pat Rusijos Federacijos iniciatyva daugėja Rusijos kultūrinių renginių Lietuvoje, o ypatingai tai pasireiškia per „Rusijos dienas“ birželio  12d.

Tai pat, Vilniuje yra vienas seniausių, iki šios Rusijos ambasados remiamas, teatras, kuris buvo įkurtas dar 1864 m. ir kuris dar iki šiol sėkmingai vykdo savo veiklą.[18]

Rytų Europos studijų centro straipsnyje parengtame Lauryno Jonavičiaus, teigiama, kad 2008 m. gegužės 12 d. Rusijos Federacijos prezidento įsakymu Nr.724 („Federalinių vykdomosios valdžios institucijų sistemos ir struktūros klausimai“[19]), buvo nurodyta įkurti Nepriklausomos valstybių sandraugos (NVS) reikalais besirūpinančią federalinę agentūrą prie Rusijos užsienio reikalų ministerijos. Rusijos žiniasklaida citavo Kremliaus pareigūnus, kalbančius apie būsimos agentūros tikslus: „tai bandymas sustiprinti mūsų politiką NVS didinant praktinių projektų, kurių seniau neturėjom galimybių įgyvendinti, skaičių. Mes privalome padėti NVS šalims spręsti jų problemas padedant Rusijai“[20]. Paprastai tariant, Rusijoje įsteigta „minkštosios galios“ principais veiksianti institucija, kurios pagalba bus siekiama gerinti Rusijos įvaizdį (o kartu ir didinti įtaką) NVS valstybėse. Nors vadinamųjų „tėvynainių“ išnaudojimas siekiant ginti Rusijos interesus posovietinėje erdvėje nėra naujas instrumentas Rusijos užsienio politikoje, kokybine prasme federalinės agentūros NVS šalims sukūrimas yra ganėtinai novatoriškas žingsnis. Kaip pažymi tie patys Rusijos apžvalgininkai, naujosios agentūros veikla ir tikslai labai primena JAV organizacijos „USAID“ bei daugelyje Vakarų Europos valstybių veikiančių vystomojo bendradarbiavimo (angl. development cooperation) valstybinių agentūrų veiklą. Paprastai vystomojo bendradarbiavimo, demokratijos stiprinimo ir užsienio paramos (angl. foreign aid) politiką įgyvendina ekonomiškai išsivysčiusios valstybės, priklausančios Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijai (angl. Organization for Economic Cooperation and Development - OECD). Tiesa, skirtingai nuo daugelio Europos valstybių, kurios įgyvendindamos vystomojo bendradarbiavimo politiką pagrindinį dėmesį skiria Tūkstantmečio vystymo tikslų pasiekimui, JAV teikiama užsienio parama paprastai turi nemažą politinį atspalvį. USAID aktyviai veikia daugelyje posovietinių šalių, ypač remdama su demokratijos plėtra ir žmogaus teisių įtvirtinimu susijusias veiklas. Daug kas sieja tokią veiklą su nacionalinių interesų įgyvendinimu ir įtakos stiprinimu. Įdomu, kad tapusi Europos Sąjungos nare Lietuva taip pat pradėjo vykdyti vystomojo bendradarbiavimo politiką. Ši politika daugiausiai orientuota į kaimynines posovietines šalis ir didžiausią dėmesį skiria demokratijos bei žmogaus teisių įtvirtinimui Baltarusijoje, Ukrainoje, Moldovoje ir Pietų Kaukaze. Kalbant apie Rusiją ir jos planus stiprinti patrauklų savo įvaizdį posovietinėje erdvėje galima padaryti keletą įžvalgų. Visų pirma, darytina prielaida, kad Rusija pagaliau nusprendė tvirtai stovinti ant kojų ir pasirengusi nacionalinius interesus ginti ne tik užsukinėdama dujų ar naftos kranelius (kaip Ukrainos ir Baltarusijos atveju), žvangindama ginklais (Gruzija), bet ir demonstruodama savo kultūrinį bei ekonominį patrauklumą. Šį patrauklumą demonstruoti ir bus pavesta naujajai agentūrai. Antrą įžvalgą galima susieti su rusų žiniasklaidoje pasirodžiusia nuomone, kad įsteigdama federalinę NVS reikalais besirūpinančią agentūrą, Rusija bando įtvirtinti D.Medvedevo garsiai deklaruojamą būtinybę „įtvirtinti tarptautinės teisės viršenybę visose tarpvalstybinio bendradarbiavimo srityse bei remiant rusakalbius tėvynainius“. Galiausiai, trečioji įžvalga: Rusija bando ieškoti naujų instrumentų, kad atsvertų didėjančią Vakarų (tiek JAV, tiek ES) įtaką posovietinėje erdvėje. Vis dar stiprėjanti (ekonomiškai) Rusija tikrai mato save teisėtų interesų posovietinėje erdvėje turinčia veikėja, kuri nepageidauja dalintis įtaka šioje erdvėje. Kadangi iki šiol praktiškai vienintelis (nors ir efektyvus) poveikio instrumentas buvo energetika, t.y. grasinimai ir energetinis šantažas, Maskva nusprendė pasinaudoti kitų veikėjų jau išbandytais metodais. „Minkštos galios“ stiprinimas yra vienas iš tų metodų. Sunku būtų paneigti gausybės JAV remiamų nevyriausybinių organizacijų, mokymo programų bei kitokių projektų svarbą gerinant JAV įvaizdį bei stiprinant politinę įtaką šalyse paramos gavėjose. Panašu, kad JAV pramintu keliu bandys žengti ir Rusija. Šioje vietoje reikėtų pridurti, kad minėta vakarietiška tradicija greičiausiai vėl neišvengs „rusiškos specifikos“. Tokia specifika, atitinkanti bendras Rusijos raidos tendencijas, pasireiškia per valstybės remiamas nevyriausybines organizacijas (angl. GONGO). Pasak Kremliaus pareigūnų, „agentūra padės pasiekti naują santykių su NVS šalimis lygmenį. Grėsmių ir grasinimų laikai praėjo. Dabar mes turime visus reikalingus išteklius, kad galėtume taikiais metodais plėsti įtaką sandraugoje – remiant draugiškas NVO, skiriant tikslinį finansavimą švietimo, humanitarinėms ir kultūrinėms programoms rusakalbiams remti“. Vadinasi, planuojama didesnį vaidmenį įgyvendinant Rusijos interesus užsienyje skirti įvairioms NVO, visuomeninėms organizacijoms, klubams ir pan. Šiame kontekste įdomus faktas yra tai, kad ta pati USAID ataskaitoje apie NVO padėtį posovietinėse šalyse skelbia, jog „daugelyje posovietinių šalių, kur pilietinė visuomenė dar tik pradeda formuotis, GONGO vaidmuo tampa ypač svarbus. Tokių organizacijų gausėjimas patvirtina tendenciją pilietinę visuomenę ne tik „vystyti“, bet ir „kontroliuoti“. Tikėtina, kad jų poveikis yra labai žalingas pilietiškumo ugdymui bei demokratijos stiprinimui apskritai“[21]. Nors tikrai atsirastų nemažai tokių, kurie suabejotų kas blogiau – „Nashi“ ar „Soros Foundation“ – tačiau tendencija aiški. Ta tendencija – vakarietiškų tradicijų ir elgesio metodų perėmimas, „pritaikymas prie Rusijos sąlygų“ (kas iš esmės reiškia pamatinių veikimo principų iškraipymą) ir panaudojimas savo interesų įgyvendinimui. Naujoji federalinė agentūra, panašu, bus dar vienas tokios tendencijos pavyzdys, o jos pagalba labai reikalinga Maskvai stiprinant ne per geriausią Rusijos įvaizdį Ukrainoje, Gruzijoje ar net Baltarusijoje.[22]

3.2. Nauja Rusijos užsienio politikos koncepcija

2012 m. pabaigoje Rusijos žiniasklaidoje pasirodė pranešimai apie Užsienio reikalų ministerijos parengtą naują užsienio politikos koncepciją, kuri po šalies prezidento V. Putino kritikos dėl sąlyginio jos švelnumo buvo patobulinta ir po atitinkamų pakeitimų  šių metų vasario 18 d. buvo patvirtinta Rusijos prezidento ir užsienio reikalų ministerijos paskelbta.[23]

Naujajame dokumento dėmesį reikia atkreipti į tai, kad vienas iš pagrindinių Kremliaus tikslų, remiantis koncepcija, yra „visapusiškas Rusijos piliečių ir užsienyje gyvenančių tėvynainių teisių ir teisėtų interesų gynimas, [...] rusų diasporos užsienyje konsolidavimas bei rusų kalbos pozicijų pasaulyje stiprinimas“. Siekti to Maskva ruošiasi, pasitelkdama ir „minkštąją“ galią (remiantis koncepcija, tai „kompleksinis užsienio politikos uždavinių sprendimo instrumentas, kurio pagrindas yra pilietinės visuomenės galimybės, informaciniai-komunikaciniai, humanitariniai ir kiti alternatyvūs klasikinei diplomatijai metodai bei technologijos“). Latvijos ir Estijos pavyzdžiai (ką jau kalbėti apie Pietų Osetiją ir Abchaziją, kurių valstybingumą Rusija ketina toliau stiprinti) jau seniai rodo, ką tai galėtų reikšti.

Kalbant apie naująją koncepcija reikėtų akcentuoti kelis punktus. Pirma, Rusijos ambicijos posovietinėje erdvėje neapsiriboja dabartinėmis Muitų sąjungos sienomis – ji nori išplėsti šį geopolitinį projektą NVS šalių sąskaita. Antra, „tolimajame užsienyje“ ryškiausias Maskvos prioritetas yra faktiškai geopolitinis susivienijimas su Europa, pirmiausia su Berlyno ir Paryžiaus pagalba. Trečia, greičiausiai ateityje Rusija vis stipriau gins tėvynainių interesus užsienyje, o tai gali sukelti papildomų bėdų toms valstybėms, kurios turi įsisenėjusių problemų su rusų tautine mažuma.[24]

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Rusai pasitelkdami minkštąją galią ruošiasi daryti įtaką užsienio valstybių vidaus politikai, kas iš principo reikštų saugumo tarnybų organizuojamas įtakos operacijas užsienio valstybėje. Yra tikimybė, kad Rusija arba keičia minkštosios galios sampratą sukurdama „rusiškoji minkštoji galia“, arba maskuodamiesi minkštąja galia ketina vykdyti įtakos operacijos, kurios ne visą laiką gali būti suderintos su šalies, kurioje veikiama, konstitucija.

Viename interviu DELFI [25] politologas N. Maliukevičius pažymi, Rusijos minkštąją galia įtakoja didelė šalies korupcija. 2012 m. duomenimis pagal korupcijos suvokimo indeksą Rusija užėmė 133 vietą iš 174 ir yra greta tokių šalių kaip Hondūras, Uganda ar Kenija[26]. Būtent tai lemia, kad daugelis Rusijos projektų, kuriais ji bando stiprinti savo patrauklumą tarp buvusių Sovietų Sąjungos šalių, įklimpsta korupcinėje pelkėje, o Lietuva tuo metu gali jaustis šiek tiek ramiau.

3.3. Žvalgybos tarnybų vertinimas

Pirmą kartą viešai pristatytoje VSD veiklos ataskaitos apžvalgoje (2012 m.) buvo teigiama, kad iš užsienio per Lietuvoje esančias visuomenines ir politines organizacijas mėginama šalyje kurstyti etninę, socialinę ir ideologinę nesantaiką, ir per artimiausius kelerius metus ši Lietuvai nepalanki užsienio žvalgybų veikla aktyvės. Departamentas ataskaitoje tvirtino, jog tikėtina, kad 2012 metais tęsis užsienio valstybių pastangos trukdyti vykdyti strateginius energetikos projektus.

VSD veiklos ataskaitos apžvalgoje neįvardinant konkrečių valstybių ir struktūrų, bendrais terminais teigiama, kad vienas pagrindinių užsienio valstybių žvalgybos ir saugumo tarnybų, kurių veikla neatitinka Lietuvos nacionalinių interesų, tikslų – siekti, kad Lietuvoje būtų nestabili socialinė, politinė, ekonominė padėtis. Išnaudojant šalies gyventojų, ypač tam tikrų etninių ir socialinių grupių, nesaugumo jausmą bei eskaluojant konfliktus galinčias pakurstyti temas per užsienio šalims lojalius žiniasklaidos kanalus bei nevyriausybines organizacijas, yra siekiama:

- konsoliduoti tautines mažumas, skatinant jų lojalumą trečiosioms šalims bei mažinant jų integraciją į Lietuvos visuomenę;

- formuoti nuomonę apie Lietuvos energetinės priklausomybės nuo trečiųjų šalių neišvengiamumą;

- kurstyti etninę, religinę, politinę nesantaiką;

- įgyvendinti Lietuvai priešišką istorijos politiką;

- kurti ir skatinti nepasitikėjimą Lietuvos demokratine politine sistema;

- diskredituoti Lietuvos užsienio bei vidaus politiką ir skatinti visuomenės priešiškumą NATO bei ES;

- gerinti nedemokratiškų šalių įvaizdį, remti jų vykdomą politiką ir kt.

- Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms nepalankaus informacinio fono strategais laikytini trečiųjų šalių užsienio politiką formuojantys subjektai bei su jais susiję mokslo tyrimų centrai, nevyriausybinės organizacijos, informacinės agentūros. Į šį procesą įsitraukia ir užsienio šalių žvalgybos bei saugumo tarnybos. Informacines kampanijas už atlygį vykdo kai kurios Lietuvoje veikiančios žiniasklaidos priemonės, nevyriausybinės organizacijos ir judėjimai. Šių vykdytojų veikla koordinuojama per Lietuvoje veikiančias užsienio valstybių ambasadas.[27]

Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į daug detalesnę ir konkrečiau grėsmes apibrėžiančią Estijos vidaus saugumo tarnybos (est. KAPO) metinę ataskaitą (2012 m.), kurioje be kita ko Rusija įvardijama kaip didžiausią grėsmę kelianti valstybė. Ataskaitoje didelis dėmesys yra skiriamas minkštajai galiai, kur pabrėžiama, kad saugumo tarnybos daugiau negali ignoruoti į gražų popierėlį įvilktos ir „kilnių tikslų“ siekiančios minkštosios galios apraiškų Estijoje, nes trečiosioms šalims naudojant minkštosios galios įrankius siekiant paveikti valstybinius sprendimus tokia minkštoji galia turėtų būti traktuotina kaip „įtakos operacijos“.

Įtakos operacijos yra apibūdinamos kaip veikla skirta paveikti kitos šalies tikslinės auditorijos (oficialūs valstybės pareigūnai, balso teisę turintys asmenys, spauda) sprendimus, elgesį ir požiūrį. Operacinė aplinka yra daug platesnė ir apima diplomatiją, informaciją, karinę galią, ekonominę įtaką, specialiųjų tarnybų slaptas operacijas bei kitas nelegalias priemones, tokias kaip papirkinėjimas ir pan. Nacionalinių saugumo tarnybų iššūkis yra atpažinti šias įtakos operacijas maskuojamas po minkštosios galios etikete.[28]

Įtakos operacijas Rusija planuoja atlikti pasitelkdama GONGO[29]. Dar prezidento Dmitrij Medvedev valdymo laikotarpiu buvo įsteigti Rusijos tarptautinių santykių ir viešosios diplomatijos tarybos fondai, kurių pagrindinis tikslas buvo projektų, prisidedančių prie Rusijos užsienio politikos siekių įgyvendinimo, finansavimas.[30]

3.4. Rusiškoji „minkštosios galios“ specifika Lietuvoje

Rusiškoji minkštosios galios specifika jau buvo paminėta skyriuje „Žvalgybos tarnybų vertinimas“, kur buvo pažymima, kad Rusija naudodamasi minkštosios galios etikete vykdo įtakos operacijas, kuriomis siekia pakeisti tikslinės auditorijos sprendimus, elgesį ir požiūrį į tam tikrus klausimus.  Kaip pažymi politikos mokslų daktaras Nerijus Maliukevičius, nors 2004 m. Lietuva buvo priimta į ES ir NATO – du svarbiausius išsivysčiusių branduolio valstybių klubus, tarptautinės komunikacijos požiūriu ji išlieka tipinė pusiau periferijos valstybė. Lietuva iki šios nesugeba veiksmingai kontroliuoti savo informacinės erdvės ir sėkmingai plėtoti telekomunikacinės infrastruktūros. Iš Lietuvos žiniasklaidos rinkos traukiasi Vakarų investuotojai, o jų vietą užima vietiniai savininkai, kuriems žiniasklaida dažniausiai nėra pagrindinis verslas. Tai atitolina Lietuvos informacinę erdvę nuo išsivysčiusių Vakarų Europos branduolio valstybių informacinių – kultūrinių erdvių ir susilpnina vieną svarbiausių visuomenės informacinio saugumo elementų – informacinę kultūrą. Ši kultūra vis dažniausiai perima Rusijos informacinei kultūrai būdingą verslo ir politikos problemų sprendimo panaudojant žiniasklaidą tradiciją. Politologas pastebi, kad toks Lietuvos informacinės erdvės „imuniteto“ silpnumas didina Rusijos galimybes daryti įtaką, todėl Rusija, vykdydama informacinę – kultūrinę ekspansiją Lietuvoje, gali sėkmingai pasinaudoti pagrindiniais elektroninio kolonizavimo principais: išlaikyti vieną komunikacijos kodą – rusų kalbą, o Sovietų Sąjungoje dominavusias vertybes, simbolius ir vaizdinius įtvirtinti Lietuvos masinėje kultūroje. Pasak politologo, šiuolaikinės Rusijos galios politika mūsų regione sujungia kritinės komunikacijos teorijos atskleistus vakarietiškus žiniasklaidos ekspansijos principus su iškirtinai rusiška autoritarizmo tradicija. Toks modelis pasižymi griežtos galios strategijos taikymu oponentų informacinėje erdvėje. Pagrinde tokį Rusijos pasirinkimą nulėmė kelios priežastys:

Pirma, Lietuvos minkštosios galios erdvė yra pakankamai ribota, nes nuo 2000 m. , kai V. Putinas atėjo į valdžią, vyksta tolygus sovietinės praeities inkorporavimo į šiuolaikinės Rusijos tapatybę procesas, kuris kardinaliai disponuoja su oficialiuoju ir populiariuoju Lietuvos istorijos vertinimo naratyvu.

Antra, kaip ir buvo jau rašyta šio skyriuje „Rusijos imperiniai siekiai“, Rusijos valdantieji, siekdami konsoliduoti valdžią imasi senosios strategijos „priešas už vartų“. Lietuvos atžvilgiu tai ganėtinai paprasta, nes dlė ilgos LDK ir Rusijos priešpriešos šiuolaikinei Lietuvai suteikiamas stereotipinis ir Rusijos visuomenėje lengvai atpažįstamas agresoriaus įvaizdis.

Trečia, dabartinio Rusijos politinio elito ir technologų įgūdžiai susiformavo šaltojo karo laikotarpiu, jų augimą betarpiškai veikiant saugumo ir karo studijoms.

Politologas kovai su agresyviąją galia pasireiškiančia per plačią informacinę erdvę siūlo įgyvendinti demokratinėms visuomenėms priimtinus pliuralistinius informacinio saugumo užtikrinimo būdus, diegti originalius informacinės kultūros stiprinimo mechanizmus. Tai pat Lietuvoje būtina pritaikyti unikalią Europos informacinės ir kultūrinės erdvės apsaugos sistemą. Lietuva turi ne tik formaliai perimti žiniasklaidos rinką reguliuojančias Europos teisės normas, bet ir veiksmingai jas įgyvendinti.

Išvados

Darbe buvo išanalizuotas Rusijos minkštosios galios Lietuvos atžvilgiu taikymas: pateikta minkštosios galios samprata, iškeliami Rusijos imperiniai siekiai bei analizuojamas minėtas galios resursas Rusijos rankose bei jo taikymas. Apibendrinant visa tai, kas buvo analizuota yra darytinos šios išvados:

1. Tikslingai naudojama minkštoji galia ją naudojančiai valstybei gali sukurti pridėtinę vertę nenaudojant kitų galios resursų, t.y. politinių, ekonominių ir karinių.
2.  Lietuva ilgą laiką buvo Rusijos įtakos zonoje, Rusijos ketinimai ir mėginimai išlaikyti Lietuvą (tame tarpe visas Baltijos valstybes) savo įtakos zonoje išliks ir ateityje.
3. Minkštosios galios samprata Rusijoje yra dar pakankamai naujas dalykas, tačiau Rusijos politinė vadovybė jau suvokia šio galios resurso reikšmę ir netolimoje ateityje bus galima matyti daugiau šios galios apraiškų.
4. Lietuvoje minkštosios galios pasireiškia pagrinde per Rusijos tautinių mažumų koordinavimo, jų teisių gynimo organizacijas, kalbos mokymo centrą ir kultūros sklaidos centrą, viešėją erdvę.
5. Geriau nei pačią minkštąją galią Rusija naudoja įtakos operacijas kurias maskuojama po minkštosios galios terminu. Ateityje įtakos operacijų apimtis tikėtina, kad tik didės bei bus nutaikyta į valstybės konstitucinius pagrindus.

2013 m. balandis

---

[1] Nye J.S., Soft Power: The Means to Success in World Politics. New York: Public Affairs, 2004.

[2] Maliukevičius N., Rusijos informacijos geopolitikos potencialas ir sklaida Lietuvoje, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008.

[3] Pelneis G., sudar., The „Humanitaran Dimensijon“ of Russian Foreign Policy Towards Georgia, Moldova, Ukraine, and the Baltic States, Riga: Centre for East European Policy Studies, 2009.

[4] Angliškas terminas „Soft power“ į lietuvių klabą yra verčiamas „Mikštoji galia“ arba „Švelnioji galia“.

[5] Nye J.S., Soft Power: The Means to Success in World Politics. New York: Public Affairs, 2004, p. 1.

[6] Dmitrijus Babičius, „Keli žodžiai apie minkštąją galią: teorinės gairės ir praktiniai pavyzdžiai (I)“,  http://www.geopolitika.lt/?artc=5581, 2013/04/20.

[7] Nye J.S., Soft Power: The Means to Success in World Politics. New York: Public Affairs, 2004, p. 5.

[8] Ten pat, 12.

[9] Ten pat, 11.

[10] Ten pat, 10.

[11] Kissinger H., Diplomatija, Vilnius: Pradai, 2003.

[12] Vitte S., In Hugh Seton-Watson, the Russian empire, 1801-1917, Oxford: The Clarendon Press, 1967, p. 581-582.

[13] Kissinger H., Diplomatija, Vilnius: Pradai, 2003, p. 162.

[14] Rytų Europos studijų centras, Rytų kaimynystės atspindžiai, Informacinė svarbiausių rytų kaimynystės įvykių apžvalga, Rusijos imperinės ambicijos, Nr. 8 (30) // 2011 07 29-08 15.

[15] Tsygankov A.P., If Not by Tanks, Then by Banks? The Role of Soft Power in Putin's Foreign Policy“. Europe-Asia Studies. November 2006, Vol. 58, No. 7. Published by: Taylor & Francis, Ltd., p. 1083.

[16] Pelneis G., sudar., The „Humanitaran Dimensijon“ of Russian Foreign Policy Towards Georgia, Moldova, Ukraine, and the Baltic States, Riga: Centre for East European Policy Studies, 2009, p. 193-195.

[17]  Dmitrijus Babičius, „Keli žodžiai apie minkštąją galią: teorinės gairės ir praktiniai pavyzdžiai (II)“,  http://www.geopolitika.lt/?artc=5615, 2013/04/20.

[18] Pelneis G., sudar., The „Humanitaran Dimensijon“ of Russian Foreign Policy Towards Georgia, Moldova, Ukraine, and the Baltic States, Riga: Centre for East European Policy Studies, 2009, p. 202-203.

[19] Указ Президента РФ от 12 мая 2008 г. N 724, Вопросы системы и структуры федеральных органов

исполнительной власти. - http://www.rg.ru/2008/05/13/struktura-vlasti-dok.html, 2013/04/20.

[20] Владимир Соловьев „СНГ попадет под вливание России“, Коммерсантъ, № 133(3950),

http://www.kommersant.ru/doc.aspx?DocsID=917672, 2013/04/20.

[21] 2007 NGO Sustainability Index for Central and Eastern Europe and Eurasia. - USAID, 11th Edition,

http://www.usaid.gov/locations/europe_eurasia/dem_gov/ngoindex/2007/complete_document.pdf, 2013/04/22.

[22] Rytų Europos studijų centras , „Rusija didins „minkštąją galią“ ir stiprins GONGO“, 2013/04/20.

[23]Vadim Volovoj, „Nauja V. Putino užsienio politikos koncepcija“, http://www.geopolitika.lt/?artc=5905, 2013/04/22.

[24] The ministry of foreign affairs of the Russian Federation, Concept of the Foreign Policy of the Russian Federation, http://www.mid.ru/bdomp/brp_4.nsf/e78a48070f128a7b43256999005bcbb3/76389fec168189ed44257b2e0039b16d!OpenDocument, 18 02 2013.

[25] Interviu su politologu Nerijumi Maliukevičiu, 2012 m. spalio 12.

[26] Corruption perceptions index 2012, http://cpi.transparency.org/cpi2012/results/, 2013/04/22.

[27] Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Valstybės saugumo departamento veiklos apžvalga,, http://www.vsd.lt/VSD_ataskaita_20120604.pdf, 2012 m.

[28] Estonian internal security service, annual review 2012, http://www.kapo.ee/cms-data/_text/138/124/files/kapo-aastaraamat-2012-eng.pdf, 2012.

[29] Government organized non government organization;

[30] Security police of the Republic of Estonia, annual review 2011, http://www.kapo.ee/cms-data/_text/138/124/files/kapo-aastaraamat-2011-eng.pdf, 2011.

Ukrainos konflikto vertinimas pagal Samuel P. Huntington

Ukrainos konflikto vertinimas pagal Samuel P. Huntington

Šiame darbe analizuosiu Ukrainą kaip civilizacijos sudedamąją dalį, Ukrainos vaidmenį civilizacijų susidūrimo kontekste, bei Ukrainos įvaizdžio konstravimą. Pagrindinis klausimas kurį atsakysiu, tai yra ar šių dienų Ukrainos konfliktas su Rusija yra užprogramuotas Samuel P. Huntington aprašytame civilizacijų susidūrime ir jis vyksta būtent pagal Huntington modelį, ar tai yra dviejų ar daugiau valstybių ir jų interesų susidūrimas.

Ukrainos klausimas politologų yra išnagrinėtas pakankamai išsamiai, šis dalykas nėra naujas, tačiau pastarųjų mėnesių įvykiai, kietas Rusijos spaudimas leidžia į Ukrainos situacija pažiūrėti dar kartą.

Analizei atlikti rėmiausi Samuel P. Huntington „Civilizacijų susidūrimas“ ir Said Orientalizmas straipsniais, mokslinių duomenų bazių medžiaga, viešais politikių pasisakymais, politologų vertinimais ir apžvalgomis.

Civilizacijų susidūrimas pagal Huntington

Samuel P. Huntington savo straipsnyje “Civilizacijų susidūrimas” iškelia hipotezę, kad pagrindinės naujųjų laikų konfliktų priežastys bus ne ideologinės ar ekonominės, o kultūrinės. Kaip autorius teigia stiprios šalys ir toliau dominuos pasaulio politikoje, tačiau konfliktai įsiplieks tarp skirtingų civilizacijų. Autorius straipsnyje iliustruoja konflikto evoliuciją, nuo konfliktų tarp valdovų ir imperatorių, vėliau konfliktai evoliucionavo į konfliktus tarp tautų, dar vėliau, po pirmojo pasaulinio karo, konfliktai įgavo ideologinį pagrindą, o po šaltojo karo konfliktas konstruojamas tarp skirtingų civilizacijų, pirmiausia tarp vakarų ir ne vakarų civilizacijų. Tariamos linijos, kuriomis ribojasi civilizacijos, taps ateities karo mūšio laukais.

                      Civilizacija pagal Huntington turi kultūrinį identitetą, aiškiai atskiriantį regionus, etnines grupes, tautas, religines grupes ir kitus skirtingą kultūrinį pamatą turinčius socialinius darinius. Civilizacija yra didžiausia kultūriniu pagrindu susiformavusi socialinė grupė, dažniausiai turinti bendrą kalbą, istoriją, religiją, papročius ir dažniausiai jos nariai identifikuoja save kaip tos kultūrinės civilizacijos dalį. Autorius teigia, kad šių dienų pasaulyje egzistuoja septynios – aštuonios civilizacijos, kurios bendraudamos tarpusavyje ir turėdamos skirtingus pasaulio suvokimo medelius, skirtingus interesus gali iššaukti konfliktus. Prie civilizacijų priskiriama: Vakarų (Europa, Šiaurės Amerika); Konfucionizmas (Kinija); Japonija; Islamas; Induizmas (Indija); Slavai – Ortodoksai; Lotynų Amerika, Afrika (?).

                      Pasak Hungtingono konfliktai tarp civilizacijų įvyksta dėl šių pagrindinių priežasčių: (1) Civilizacijos viena nuo kitos skiriasi ne tik savo istorija, kalba, religija, tradicijomis, tačiau ir savo požiūriu į Dievą, į santykius tarp žmogaus ir Dievo, tarp vyro ir moters, tarp valdžios ir piliečio, į pareigos ir atsakomybės svarbą ir t.t. Nors šie skirtumai nebūtinai reiškia konfliktą, o konfliktas nebūtinai reiškia agresiją, tačiau istorija parodė, kad būtent šie skirtumai sukelia ilgiausius ir žiauriausius konfliktus; (2) Sparčiai augant žmonių gebėjimui keliauti, bendrauti, pažinti, didėja ir sąveika tarp skirtingų civilizacijų atstovų, plečiasi jų pažinimas vienas apie kitą, o taip pat ir apie skirtumus kurie yra tarp jų civilizacijų; (3) Pasaulinis ekonominės modernizacijos ir socialinės kaitos procesas sumažino tautų savidentifikacijos galimybę, ko pasėkoje šią spragą užpildė religiniai judėjimai dar vadinami fundamentaliaisiais judėjimais; (4) Augant civilizacijų supratingumo lygiui auga ir ne Vakarų civilizacijų „grįžimo prie savo šaknų“ tendencijos. Tai yra Vakarų civilizacija nebeimama, kaip siektinas civilizacijos objektas, bet grįžtama prie savo civilizacijos šaknų. Brandinamos ir skleidžiamos Rusifikacijos, Islamizmo, Induizmo ir kt. idėjos. Taigi, Vakarų civilizacija, būdama galinga geopolitine jėga, susiduria su ne Vakarų civilizacijomis, kurios vis daugiau pastangų ir resursų skiria tam, kad nukreiptų likusį pasaulį ne Vakarų civilizacijos diktuojamu kursu; (5) Kultūriniai civilizacijų bruožai yra mažiau dinamiški nei tarkime ideologiniai ar ekonominiai. Jei ideologiją galima keisti, tai kultūrą, - ne. Rusai negali tapti Estais, o Armėnai – Azerais. Dar mažiau paslanki yra religija. Jei pavyzdžiui įmanoma būti pusiau prancūzu, pusiau arabu, tai pusiau krikščioniu ir pusiau musulmonu – ne; (6) Ekonomika skirstosi regionais ir formuoja regioninius blokus, kurių vaidmuo ir svarba įgauna vis didesnį pagreitį, tačiau ekonominiai regioniniai blokai sėkmingai veikia jei juos formuojančios kultūros yra panašios ar  net susilieja.[1]

                     

Ukrainos vieta civilizacijų žemėlapyje

                     

Liniją, dalijančia Europą į civilizacijas nubrėžė Williams Wallace, kuris Europą padalijo į Vakarų krikščionybės ir į Ortodoksų krikščionybės ir Islamo dalis. Riba eina per Suomijos ir Rusijos pasienį, Baltijos šalių ir Rusijos pasienį, dalija Baltarusiją ir Ukrainą į dvi dalis, perskelia ir Rumuniją. Piečiau ši linija atskiria Slovėniją ir Kroatiją nuo buvusios Jugoslavijos, o Balkanuose atskirai Habsbrugų ir Otomanų imperijas. Žmonės, likę vakarinėje dalyje yra Protestantai ir katalikai, dalijasi bendra istorine patirtimi, buvo įtakoti feodalizmo, reformacijos, Prancūzų revoliucijos, industrinės revoliucijos, kai tuo tarpu rytinės dalies tautos šiuos istorinius procesus pajuto menkai. Slavų ortodoksų civilizacija pasižymėjo kaip ekonomiškai prasčiau išsivysčiusi, nelinkusi suformuoti stabilios demokratinės sistemos. Istorija jau parodė, ir dar tebedemonstruoja, kad ši linija ne visada yra tik kultūros skirtumų linija. Įvykiai Jugoslavijoje ir šių dienų įvykiai Ukrainoje, rodo, kad ši linija kartas nuo karto tampa kruvinų susirėmimu riba.[2]

Ši linija Ukrainą dalija  dvi dalis: vakarinę dalį, kuri priskiriama Vakarų krikščionybės kultūrai ir rytinę, priskiriamą Ortodoksų slavų ir Islamo kultūrai. Šios dvi Ukrainos dalys iš esmės skiriasi. Vakarinėje dalyje žmonės šneka ukrainiečių kalba, rytinėje – rusų. Architektūra rytinėje labiau panėšėja į klasikinę Europietiškąją (pvz. ilgos ir siauros akmenimis grįstos gatvelės), o rytų dalies architektūra yra grynai sovietinio stiliaus, kur miestai pilni sovietinio stiliaus blokinių daugiaaukščių gyvenamųjų namų kvartalų vienas nuo kitos praskirtų plačiais pėsčiųjų bulvarais. Abu regionai turi skirtingus savo didvyrius, kurių garbei pastatyta daug paminklų. Rytinėje dalyje dominuoja Lenino paminklai, vakarinėje – Antrojo pasaulinio karo Ukrainiečių nacionalisto revoliucionieriaus Stepano Banderos atminimo paminklai. Vakarinės dalies gyventojai, kurie daugumoje yra etniniai ukrainiečiai save identifikuoja kaip vakarų kultūros dalį, pritaria demokratiniams procesams, ekonomikos liberalizmui, o gyventojus iš rytų laiko prorusiškais. Tuo tarpu rytiečiai save priskiria Rytų ortodoksų kultūrai, Sovietų Sąjungos žlugimą jie laiko klaida, nepalaiko demokratinių iniciatyvų, o pačius ukrainiečius laiko nacionalistais ir fašistais.[3] Rytinėje Ukrainos dalyje gyvena ir Krymo totoriai, kuriai Ukrainoje atstovauja Islamiškąją civilizaciją. Krymo totoriai, kurių skaičius sudaro apie 10 procentų visos Krymo populiacijos, patys save identifikuoja kaip dalį Islamiškojo pasaulio / civilizacijos, išlaiko savo papročius ir kultūrą, išskiria save iš likusių pusiasalio gyventojų. Taip pat politologai išskiria ir ketvirtąją Ukrainos gyventojų dalį – Sovietų ukrainiečius. Sovietų ukrainiečiai daugumoje gyvena centrinėje šalies dalyje, tai yra labiausiai maišyta tautos dalis kuri nelabai turi aiškaus tautinio identiteto. Sovietų ukrainiečius dar vadina Homo Sovieticus, juos apibūdina kaip menkai kultūriškai išprususią, nereligingą, pusiau ukrainietiškai ir pusiau rusiškai kalbančią gyventojų dalį. Nors šį grupė taipogi nepritaria Sovietų Sąjungos žlugimui, tačiau remia nepriklausomos Ukrainos idėją.[4]

Likusi pasaulio dalis Ukrainą mato nevienodai. Vakarų pasaulis Ukrainą regi kaip vakarų kultūros dalį ir Ukrainos nedalija į skirtingas kultūras. Vakarai visą Ukraina vertina ir supranta kaip vakarų valstybę ir atitinkamai elgiasi, grindžia savo politiką. Pagal tokį supratimą vykdoma ir užsienio politika Ukrainos atžvilgiu, stengiamasi ją de jure atvesti į vakarų pasaulį, nežiūrint to fakto, kad rytinė Ukrainos dalis savęs visiškai netapatina su vakarais. Tuo tarpu Rytų kultūrą atstovaujančios geopolitinės jėgos elgiasi lygiai taip pat tik skirtingos Ukrainos dalies atžvilgiu.

Taigi, Ukrainos pačios savęs supratimas ir vertinimas formavosi nuo nulio pradedant nuo Sovietų Sąjungos sužlugimo. Ukrainoje esant kelioms etninėms grupėms, veikiant skirtingoms išorės įtakoms susiformavo šių dienų Ukraina. Ukrainos skirtumus ir augančią trintį yra ypatingai sunku suvaldyti Ukrainai esant tokioje svarbioje geografinėje vietoje ir geopolitinėje situacijoje. Ukraina užimą esminę geografinę vietą ribojančią Europą ir Rusiją, vakarų krikščioniškąją kultūrą nuo rytų ortodoksų kultūros, todėl Ukraina buvo ir iki šiol tebėra kovos laukas, kuriame Vakarai ir Rusija žaidžia galių žaidimus su tikslų įgyti kuo didesnę įtaką šioje šalyje.

Skirtingi požiūriai į Ukrainos vaidmenį Europoje

Zbigniew Brzezinski, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Jimmy Cartier patarėjas nacionalinio saugumo klausimais (1977 m. - 1981 m.), yra šalininkas to, kad su vakarų pagalba Ukraina taptų / būtų nepriklausoma Europos valstybė. Brzezinski taip pat teigia, kad NATO rytinių sienų (rytinės fronto linijos) stabilumas, kurios šiuo metu eina rytiniu Lenkijos pasieniu, labai stipriai priklauso nuo Ukrainos gebėjimo tautiškai ir politiškai konsoliduotis, politiškai stabilios ir tautiškai konsolidavusios Ukrainos, ekonominių Ukrainos reformų bei jos galimybių balansuoti tarp suartėjimo ir bendradarbiavimo su NATO ir Europos Sąjunga bei ekonominių ir politinių ryšių palaikymo su Rusija. Taigi Brzezinski Ukrainą mato labiau integruotą ir orientuotą į vakarų krikščionių civilizacijos pusę, juolab, kad pagal civilizacijų padalijimą dalis Ukrainos (buvusios Lenkijos žemės) patenka į šią dalį. Be abejo, Brzezinskio yra keliamas labai svarbus tačiau dar labiau sunkus uždavinys Ukrainai – konsoliduoti savo tautą ir išlaikyti balansą tarp orientacijos į vakarus ir ryšių su Rusija. Tautos konslodavimas, kuri yra padalinta dviejų civilizacijų, yra bene sunkiausias uždavinys Ukrainai, ko jai iki šiol nepavyko padaryti.

Pats Huntingon pasirenka kitą mąstymo apie Ukrainą liniją. Savo kalbos Kijeve, 1999 m. metu jis dar kartą pabrėžė, kad globali politika šiais laikais yra generuojama Civilizacijų ir kultūrų rėmuose, bei kad pirmą kartą globali politika yra daugiacivilizacinė. Santykiai tarp „vakarų ir kitų“ (vakarų civilizacijos ir likusios pasaulio dalies) bus vienas svarbiausių faktorių globalaus saugumo arenoje, nes vakarai bandys primesti savo vertybes kitoms struktūroms. Dar daugiau, Huntington teigia, kad civilizacijų susidūrimas egzistuoja ir globalios galios struktūra susideda iš daugiapolės sistemos, turinčios keturis lygmenis: (1) Jungtinės Amerikos Valstijos, kaip vienintelė supergaliūnė; (2) Rusija ir Kinija, kaip du dideli regioniniai galios centrai; (3) Jungtinė karalystė ir Prancūziją kaip antrinės regioninės galiūnės ir (4) antrinės regioninės valstybės, tokios kaip Ukraina, Japonija, Australija, Egiptas, Saudo Arabija, Argentina, Pakistanas ir Indija. Ši daugiapolė sistema konfliktus tarp skirtingų polių.

Šios sistemos įtaka Ukrainai turi ypatingai svarbią reikšmę. Pasak Huntington, geležinei uždangai nuvirtus iškilo nauja linija, tai linija tarp vakarų krikščionybės ir rytų ortodoksų ir musulmonų. Šios civilizacijų susidūrimo situacijos iliustravimui pateikiamas Kosovo pavyzdys, bei sakoma, kad nauja saugumo tvarka Europoje kuriama pagal civilizacijų teoriją. Rusija prisiims atsakomybę už rytų ortodoksų civilizaciją, o Europos šalys, priklausančios vakarų civilizacijai susitelks dviejuose blokuose – Europos Sąjungos ir transatlantinėse institucijose. Šioje vietoje Huntington nurodo Ukrainos vietą šioje sistemoje ir ji tikrai nėra vakarų civilizacijos dalyje. Ukraina priskiriama ne vakarų kultūrai, pati būdama kultūriškai susiskaldžiusi Ukraina yra tarsi atsivėrusioje pralaužoje tarp krikščionių ir ortodoksų kultūrų. Būdama tokioje pozicijoje Ukraina iš esmės negali jungtis nei prie NATO nei prie ES institucijų, nes tokiu būdu būtų suardytas „civilizacijų balansas“ bei Ukraina nebegalėtų būti centriniu Eurazijos stabilumo garantu, kur dažnai toks vaidmuo jai buvo priskiriamas. [5]

Įdomios yra ir ilgamečio JAV valstybės sekretoriaus Henry Kissinger įžvalgos Ukrainos atžvilgiu. Jis teigia, kad Ukraina turi išlikti neutralia valstybe, nesijungti prie NATO aljanso, nepasiduoti viliojimams nei į rytų, nei į vakarų puses. Atitinkamai tiek vakarai, tiek rytai turi gerbti Ukrainos pasirinkimą ir nelenkti šalies tiek minkštąja, tiek kietąją galia į savo pusę. Būtent toks Ukrainos, kaip tilto vaidmuo suteiktų stabilumo pačioje šalyje ir santykiuose tarp vakarų ir rytų. Šalie vyriausybė taipogi turėtų būti kiek galima daugiau neutralesnė, gebanti atstovauti tiek etninių ukrainiečių, tiek Ukrainos rusų interesus.[6]

Po dvi kartas trukusio ideologinio Vakarų ir Rytų karo vakarų politinis elitas iškeldavo etniškai ir kultūriškai susiskaidžiusios Ukrainos klausimą, svarstydami, kad tokia Ukrainos situacija galų gale gali įplieksti nestabilumą visame regione. Tokio pobūdžio idėjos išsisklaidė jau 1994 m. Ukrainai ir Rusijai radus sutarimą dėl abiems svarbių klausimų. Nuo tada ES Ukrainą vis dar tebelaikė ne vakarų kultūros dalimi, o labiau slavų, nors lygiagrečiai Ukraina pati, save bandydama priskirti prie vakarų kultūros dalies, įgyvendino ekonomines ir administracines reformas reikalingas spartesnei integracijai į Europos institucijas. Tuo pačiu metu, kai ES rėmė Huntington filosofiją, JAV ir NATO vadovavosi Brzezinski strateginėmis įžvalgomis. JAV ir NATO matė tikslingumą ištraukti Ukrainą iš Rusijos įtakos bei padaryti ją Europinio saugumo dalimi. Šie veiksniai, bent jau kuriam laikui, padėjo Ukrainai savo užsienio politikoje nusistatyti Vakarų krypties gaires.

Vakarų ir Rytų kultūrų susidūrimas Ukrainoje

Pradžioje pažvelgsiu į konflikto toje pačioje civilizacijoje galimybę. Kaip teigia Huntington, konfliktai gali kilti, ir agresija pasireikšti ir tarp toje pačioje civilizacijoje esančių šalių ar grupių. Jis sako, kad tokio pobūdžio konfliktai yra / greičiausiai būtų mažesni ir ne tokie didelį kaip, kad konfliktai tarp skirtingų civilizacijų. Dažniausiai nesutarimai, kurie tarp skirtingų civilizacijų galimai įžiebtų konfliktą, tarp tos pačios civilizacijos narių baigiasi taikingai, bendru sutarimu.

1991 m. ir 1992 m. daugelis manė, kad įsiplieks konfliktas tarp Rusijos ir Ukrainos dėl tarpusavio nesutarimų Krymo, Juodosios jūros laivyno, atominio ginklo ir ekonominiais klausimais. Tačiau, kaip Huntington teorija ir teigia, tos pačios civilizacijos slaviškos grupės, abi ortodoksų tikėjimo, kurios turėjo ilgus ir glaudžius bendradarbiavimo santykius susitarė taikingai neiššaukdamos agresyvaus konflikto. Prielaidą, kad konfliktas Kryme ir rytinėse Ukrainos dalyse neišaugs į kruviną agresiją galima daryti atsižvelgiant į ta faktą, kad abi pusės, tiek rusiškoji, tiek rytinė ukrainietiškoji priklauso tai pačiai rytų Ortodokso civilizacijai.[7]

Analizuojant Vakarų ir Rytų kultūrų susidūrimą Ukrainoje, reikia paminėti, kad politinė krizė Ukrainoje yra sąlygojama ne vien tik to fakto, kad Ukraina yra civilizacijų žemėlapio perskeltąja valstybe, kur Ukrainos rytinė dalis yra priskiriama Rytų Ortodoksų civilizacijai, o vakarinės dalys – krikščioniškiems vakarams. Kitas politinės krizės Ukrainoje elementas yra išorinio veiksnio įtaka. Būtent išorinio veiksnio įtaka ir yra labai stiprus krizės Ukrainoje akstinas. Ukraina, būdama Vakarų ir Rusijos geopolitinio intereso sankirtoje yra pastoviame spaudime tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. Vakarų ir Rusijos susidūrimą Ukrainoje galima buvo stebėti per Oranžinę revoliuciją 2004 m. Per tuo metu vykusius rinkimus susigrūmė du kandidatai, palaikomi skirtingų pusių. Vakarų palaikomas Viktoras Juščenka ir Rusijos proteguojamas Viktoras Janukovičius. Vakarai pasirodė efektyviau, todėl ir nugalėjo, taip pat sustiprino savo įtaką vakarinėje NVS dalyje ir sudavė rimtą smūgį V. Putino regioninėms ambicijoms. Išorės poveikis arba paaštrėjusi konkurencija Ukrainoje tarp Vakarų ir Rusijos buvo svarbus veiksnys, kuris veikė politinę krizę Ukrainoje. Taip atsitiko dėl to, kad Vakarai ir Rusija prezidento rinkimus Ukrainoje įvertino kaip strategiškai reikšmingus, t. y. galinčius nulemti tolesnę šalies geopolitinę orientaciją. V. Putinas, pasinaudodamas rinkimais, siekė tiesiogiai sustiprinti Rusijos įtaką Ukrainoje, o Vakarai – paspartinti demokratizacijos procesus Ukrainoje ir taip plėsti savo įtaką.

Vakarai taip pat vertino rinkimus kaip strateginius, t. y. galinčius turėti įtakos ne tik Ukrainos valstybės raidos perspektyvoms ar Rusijos dominavimui NVS regione, bet apskritai Vakarų – Rusijos santykiams. Vakarus (pirmiausia JAV) gąsdino ne tik Kremliaus siekiai stiprinti savo įtaką Ukrainoje ar konsoliduoti dominavimą NVS, bet ir pokyčiai Rusijos vidaus politikoje. Putino pastangos didinti prezidento galias, stiprinti „valdžios vertikalę“ Vakaruose vis dažniau buvo vertinamos kaip atsitraukimas nuo demokratijos. Vakarų, pirmiausia JAV, taip pat naujųjų ES narių požiūriu tokios vidinės Rusijos tendencijos bei Maskvos siekiai sustiprinti savo įtaką Ukrainoje reiškė ne ką kita, bet Kremliaus bandymą atkurti savo dominavimą visame Vidurio Rytų Europos regione. Vašingtono vertinimu, tokių tendencijų plėtotė destabilizuotų situaciją tarp naujųjų ES bei NATO narių, o tai keltų grėsmę ne vien tik euroatlantiniams ryšiams, bet ir galėtų gerokai sustiprinti kontinento įsivyravimo tendencijas Europoje. Šalia strateginių ir geopolitinių argumentų, formavusių požiūrį į rinkimus Ukrainoje, egzistavo ir ideologinis imperatyvas – posovietinės erdvės demokratizacija. Demokratijos įtvirtinimas ne tik prisidėtų prie Ukrainos stabilizacijos ir taip sudarytų prielaidas jos integracijai su Vakarų struktūromis, bet ir apskritai turėtų teigiamą, stabilizuojantį poveikį visam Vidurio Rytų Europos regionui.

Reikia paminėti tai, kad Vakarams stipriai palaikant Ukrainą Oranžinės revoliucijos metu, šis palaikymas prarado savo ligtolinį tempą po šios revoliucijos, prezidentu tapus Viktorui Juščenkai. Po revoliucijos buvo susidurta su dilema ar  ES ir NATO, plečiant bei stiprinant bendradarbiavimą su Ukraina šis bendradarbiavimas nekomplikuos Vakarų, taipogi ir pačios Ukrainos santykių su Maskva. Taigi Europos Taryba ir Komisija santykiuose su Ukraina laikėsi kur kas atsargesnės pozicijos. Nors Briuselis sveikino naują „strateginį Ukrainos pasirinkimą reformuotis ir demokratizuotis“, tačiau jis ir toliau buvo linkęs „pristabdyti“ Ukrainos eurointegracinį entuziazmą bei atsisakė traktuoti Kijevą kaip potencialią ES valstybę – narę.

Analizuojant JAV ir NATO santykių su Ukraina po Oranžinės revoliucijos perspektyvas, paminėtina, kad JAV rėmė ir teberemia Kijevo siekius prisijungti prie Aljanso. Tokią JAV politiką Ukrainos atžvilgiu pirmiausia sąlygoja geopolitinė logika: stiprindamas Ukrainos bendradarbiavimą su NATO, Vašingtonas siekia apriboti Rusijos įtaką ne tik vakarinėje NVS dalyje, bet ir apskritai Vidurio ir Rytų Europoje. Dėl tų pačių geopolitinių priežasčių JAV suinteresuota regioniniu Ukrainos vaidmens stiprėjimu. Apibendrinant galima teigti, JAV administracija savo politiką Ukrainoje pirmiausia grindžia realistine perspektyva ir geopolitine logika. Pagal ją demokratinė ir provakarietiška Ukraina vertinama kaip geopolitinis veiksnys, galintis atsverti Rusijos dominavimą Vidurio ir Rytų Europoje. Ši aplinkybė leistų daryti prielaidą, jog Vašingtonas rodys daugiau politinio aktyvumo Ukrainoje, nei kad ES.[8]

2013 m. pabaigos, 2014 m. pradžios įvykius Ukrainoje galima vadinti dar viena revoliucija arba preliudija naujam konfliktui. Suartėjimo su Europos Sąjunga siekusiai Ukrainai finišo tiesiojoje kardinaliai pakreipus kryptį ir persiorientavus nuo ES į Rusiją, Ukrainos opozicija turėdama stiprų palaikymą iš Vakarų valstybių sugebėjo nuversti prorusišką prezidentą Viktorą Janukovyčių, tokiu būdu šalis dar kartą grįžo į orientavimosi Vakarų link kelią. Tačiau kaip yra sakoma, revoliuciją yra lengviau sukelti, nei atsistatyti po jos. Derybų metu tarp opozicijos ir Viktoro Janukovyčiaus, tarpininkaujant Lenkijos, Vokietijos ir Prancūzijos užsienio reikalų ministrams, opozicija kaip teigė, sakėsi atstovaujanti Ukrainos liaudį – EuroMaidaną, kuris pagal Huntington turėtų būti traktuojamas kaip Ukrainos dalis, priskiriama prie vakarų civilizacijos kultūros. Tačiau rytinės Ukrainos teritorijos, kurios yra priskiriamos Rytų Ortodoksų civilizacijai, buvo ignoruojamos. Nauja valdžia, save identifikuoja kaip revoliucijos išdavą, atstovaujančią visą Ukrainos liaudį tačiau dabartiniai įvykiai Ukrainos rytuose rodo visai kitą situaciją. Ukrainos opozicijai nuverčiant Viktorą Janukovyčių, bei nesilaikant anksčiau minėto susitarimo tarp opozicijos ir prezidento, rytinės Ukrainos dalys, tame tarpe ir Krymo pusiasalis, pasijuto neatstovaujamas, ko pasėkoje daugelyje administracinių pastatų iškilo Rusijos vėliavos. Istoriškai pats Krymas priklausė Rusijai iki kol Nikita Chruščiovas jo 1954 m. neperdavė Ukrainai. Rytinių Ukrainos sričių ir Krymo gyventojai save tapatina su Rytine Ortodoksų kultūra ir niekada nebuvo entuziastai suartėjimo ar juo labiau tapimo dalimi Vakarų Krikščioniškosios kultūros.

Nauja revoliucija ir oficialios valdžios nuvertimas iškėlė į paviršių dvi skirtingas Ukrainas -  Vakarinę ir Rytinę. Atsižvelgiant į susidariusią situaciją logiška krizės atomazga turėtų būti arba stipraus vadovo (palaikomo vakarų arba rytų), sugebančio subalansuoti šalyje kylančią įtampą iškilimas, arba dviejų skirtingų Ukrainų atskyrimas veikiant išorės jėgoms arba kilus pilietiniams karui. Ligšiolinės Ukrainos vyriausybės sugebėdavo valstybę išlaikyti nedalomą, tačiau į valdžią atėjus grynai provakarietiškoms jėgoms panašu į tai, kad Ukrainos nedalomumo klausimas vargu ar bus išspręstas.

Šioje revoliucijoje, kaip ir Oranžinėje revoliucijoje išorinio veiksnio įtaka vėlgi buvo matoma. Protestų Kijeve metu vakarų valstybės stipriai palaikė opoziciją ir kritikavo Viktorą Janukovyčių. Vakarų valstybių motyvai nuo Oranžinės revoliucijos pabaigos nelabai pakito. Kiek labiau pasikeitė Europos Sąjungos požiūris į Ukrainos eurointegraciją, kuriai buvo pasiūlytas partnerystės susitarimas. Tačiau kaip ir per Oranžinę revoliuciją, taip ir dabar, Europos Sąjunga nedemonstravo ypatingai stiprios pozicijos Ukrainos eurointegracijos atžvilgiu. Europos Sąjunga turėdama dar neišspręstų savo vidinių ekonominių problemų, Ukrainą, „ekonomine luošę“, kurios biudžeto deficitas 13 milijardų dolerių ir kurios ekonomika ties žlugimo riba palaikė labiau morališkai nei konkrečiais veiksmais. Tuo tarpu Rusija šio protestų Kijeve metu laikėsi taipogi santūriai. Rusija suprato, kad Ukraina eurointegracijon eina su didžiuliais apribojimais, t.y. turėdama milžinišką deficito skola, gamtinių dujų ir eksporto į Rusiją lengvatas Ukraina turėjo labai ribotą veiksmų laisvę.

                      Rusijos intervenciją į Krymą iš dalies galima vadinti dar vienu Huntingtono aprašytu konflikto Civilizacijos viduje pavyzdžiu. Kaip Huntington ir teigia, konfliktas civilizacijos viduje dažniausiai esti nebrutalus ir neiššaukiantis daug aukų. Rusija, savo užsienio politiką grindžianti Realpolitik principais, įvedė savo pajėgas į autonominę Ukrainos Krymo teritoriją ir kaip jau buvau rašęs prieš tai, Ukrainos padalinimas į dvi dalis būtų logiška revoliucijos išdava. Rusija, turėdama imperijos atstatymo tikslų šiuo metu perbraižo Ukrainos sienas ir Huntington civilizacijų žemėlapiui „suteikia kūną“. Kaip Huntington ir teigia, šis konfliktas vyksta nebrutaliai ir nereikalauja didelių nuostolių ir aukų. Būtų mažai tikėtina, kad vienos civilizacijos atstovai šnekantys ta pačia kalba, esantys tos pačios religijos bei vienodų pažiūrų pradėtų agresyvią kovą vienas prieš kitą.

Išvados

                      Ukraina yra strateginėje geografinėje vietoje, dalijančioje Vakarų krikščioniškąją ir Rytų Ortodoksų ir Islamo kultūras. Ukraina ne tik šias kultūras dalija, bet ir pati yra perskelta per pusę, kur vakarinės Ukrainos dalys atstovauja Vakarus, o rytinės – Rytus. Atitinkamai Ukrainos gyventojai priskiria save vakarų ir rytų kultūroms.

                 Pagal Huntington, konfliktas Ukrainoje yra užprogramuotas ir tas konfliktas nėra vienalytis, jis yra vidinis ir išorinis. Vidinis konfliktas kyla pačios Ukrainos viduje, kur susiduria dvi socialinės grupės, t.y. provakarietiški ir prorusiški žmonės. Ši sandūra destabilizuoja Ukrainos politinę sistemą, neleidžia pasiekti politinės darnos ir stabilaus politinio kurso. Per pastarąjį dešimtmetį tai tapo labai gerai matoma per rinkimus ir socialinius neramumus ar revoliucijas, kur kiekvienos socialinės grupės atstovai skirtingų siekių vedami susiduria tarpusavyje. Tokia būklė yra ypatingai sunki Ukrainos politikos elitui, nes siekiant valstybės gerovės Ukraina turi pasirinkti vieną ar kitą geopolitinį tikslą, kuris dažniausiai turi būti orientuotas į priešingas puses, arba Vakarus, arba Rytus. Išoriniu konfliktu vadinu didžiųjų galios žaidėjų JAV, ES ir Rusijos susidūrimą Ukrainoje. Šis išorinių jėgų susidūrimas, Huntington vadinamas makro konfliktu, Ukrainoje pirmiausia destabilizuoją pačią šalį ir dar labiau išryškina šalies civilizacijų kultūrinius vidaus skirtumus. Rusija savo įtakos Ukrainoje išlaikymui yra pasirengusi išnaudoti pilną spektrą spaudimo priemonių, t.y. ekonominis spaudimas, energetinis manipuliavimas ir esant reikalui karinės jėgos panaudojimas. Tuo tarpu Vakarai pasirengę naudoti daug siauresnį spektrą priemonių. ES negali pasiūlyti pilnavertės pagalbos ar narystės pačioje ES dėl pačios ES vidinių finansinių problemų bei didžiųjų ES valstybių energetinio priklausomumo nuo Rusijos, todėl apsiribojama tik diplomatinėmis spaudimo priemonėmis. JAV šiame žaidime iš Vakarų pasaulio lieka vienintele valstybe turinčia galimybes ir resursus duoti adekvatų atsaką spaudimui iš rytų.

                      Vertinant Ukrainos konfliktą priskirčiau jį prie konfliktų aprašytų Samuel P. Huntington, kadangi jame dalyvauja dvi skirtingos civilizacijos ir jis atitinka civilizacijų konflikto kriterijus[9]. Situaciją vertinant pagal Huntington modelį ir neatsižvelgiant į tarptautinės teisės normas, logiškas konflikto eskalavimas anksčiau ar vėliau turėtų baigtis Ukrainos padalijimu, aiškiai atskiriant Vakarų krikščioniškąją Ukrainos dalį nuo Rytų Ortodoksinės dalies.

---

[1] Samuel P. Huntingon, The Clash of Civilizations, p 22.

[2] Ten pat.

[3] Eugene Chausovsky, Ukraine's Increasing Polarization and the Western Challenge, Stratfor, 2014 m. http://www.stratfor.com/weekly/ukraines-increasing-polarization-and-western-challenge?utm_source=freelist-f&utm_medium=email&utm_campaign=20140311&utm_term=Gweekly&utm_content=readmore, 2014-03-11.

[4] Inna Melnykovska, Rainer Schweickert and Tetiana Kostiuchenko, Balancing National Uncertainty and Foreign

Orientation: Identity Building and the Role of Political Parties in Post-Orange Ukraine, Europe – Asia studies, 2012 m. http://web.b.ebscohost.com/ehost/pdfviewer/pdfviewer?sid=d578efb5-6338-4ec2-b4d5-21a7b44116e7%40sessionmgr111&vid=2&hid=121.

[5] Taras Kuzio, and Mikhail Molchanov, Ukrainian Foreign and security policy, theoretical and comparative Perspectives, USA 2002, p. 61-62.

[6] Henry Kissinger How Ukraine crisis ends, www.washingtonpost.com, http://www.washingtonpost.com/opinions/henry-kissinger-to-settle-the-ukraine-crisis-start-at-the-end/2014/03/05/46dad868-a496-11e3-8466-d34c451760b9_story.html, 2014-03-06

[7] Samuel P. Huntingon, The Clash of Civilizations, p 38.

[8] Sirutavičius V., Ukraina: Oranžinė revoliucija ir kas po to? Lietuvos metinė strateginė apžvalga. Vilnius, 2006 m.

[9] Samuel P. Huntingon, The Clash of Civilizations, p 25-27.