Ukrainos konflikto vertinimas pagal Samuel P. Huntington

Ukrainos konflikto vertinimas pagal Samuel P. Huntington

Šiame darbe analizuosiu Ukrainą kaip civilizacijos sudedamąją dalį, Ukrainos vaidmenį civilizacijų susidūrimo kontekste, bei Ukrainos įvaizdžio konstravimą. Pagrindinis klausimas kurį atsakysiu, tai yra ar šių dienų Ukrainos konfliktas su Rusija yra užprogramuotas Samuel P. Huntington aprašytame civilizacijų susidūrime ir jis vyksta būtent pagal Huntington modelį, ar tai yra dviejų ar daugiau valstybių ir jų interesų susidūrimas.

Ukrainos klausimas politologų yra išnagrinėtas pakankamai išsamiai, šis dalykas nėra naujas, tačiau pastarųjų mėnesių įvykiai, kietas Rusijos spaudimas leidžia į Ukrainos situacija pažiūrėti dar kartą.

Analizei atlikti rėmiausi Samuel P. Huntington „Civilizacijų susidūrimas“ ir Said Orientalizmas straipsniais, mokslinių duomenų bazių medžiaga, viešais politikių pasisakymais, politologų vertinimais ir apžvalgomis.

Civilizacijų susidūrimas pagal Huntington

Samuel P. Huntington savo straipsnyje “Civilizacijų susidūrimas” iškelia hipotezę, kad pagrindinės naujųjų laikų konfliktų priežastys bus ne ideologinės ar ekonominės, o kultūrinės. Kaip autorius teigia stiprios šalys ir toliau dominuos pasaulio politikoje, tačiau konfliktai įsiplieks tarp skirtingų civilizacijų. Autorius straipsnyje iliustruoja konflikto evoliuciją, nuo konfliktų tarp valdovų ir imperatorių, vėliau konfliktai evoliucionavo į konfliktus tarp tautų, dar vėliau, po pirmojo pasaulinio karo, konfliktai įgavo ideologinį pagrindą, o po šaltojo karo konfliktas konstruojamas tarp skirtingų civilizacijų, pirmiausia tarp vakarų ir ne vakarų civilizacijų. Tariamos linijos, kuriomis ribojasi civilizacijos, taps ateities karo mūšio laukais.

                      Civilizacija pagal Huntington turi kultūrinį identitetą, aiškiai atskiriantį regionus, etnines grupes, tautas, religines grupes ir kitus skirtingą kultūrinį pamatą turinčius socialinius darinius. Civilizacija yra didžiausia kultūriniu pagrindu susiformavusi socialinė grupė, dažniausiai turinti bendrą kalbą, istoriją, religiją, papročius ir dažniausiai jos nariai identifikuoja save kaip tos kultūrinės civilizacijos dalį. Autorius teigia, kad šių dienų pasaulyje egzistuoja septynios – aštuonios civilizacijos, kurios bendraudamos tarpusavyje ir turėdamos skirtingus pasaulio suvokimo medelius, skirtingus interesus gali iššaukti konfliktus. Prie civilizacijų priskiriama: Vakarų (Europa, Šiaurės Amerika); Konfucionizmas (Kinija); Japonija; Islamas; Induizmas (Indija); Slavai – Ortodoksai; Lotynų Amerika, Afrika (?).

                      Pasak Hungtingono konfliktai tarp civilizacijų įvyksta dėl šių pagrindinių priežasčių: (1) Civilizacijos viena nuo kitos skiriasi ne tik savo istorija, kalba, religija, tradicijomis, tačiau ir savo požiūriu į Dievą, į santykius tarp žmogaus ir Dievo, tarp vyro ir moters, tarp valdžios ir piliečio, į pareigos ir atsakomybės svarbą ir t.t. Nors šie skirtumai nebūtinai reiškia konfliktą, o konfliktas nebūtinai reiškia agresiją, tačiau istorija parodė, kad būtent šie skirtumai sukelia ilgiausius ir žiauriausius konfliktus; (2) Sparčiai augant žmonių gebėjimui keliauti, bendrauti, pažinti, didėja ir sąveika tarp skirtingų civilizacijų atstovų, plečiasi jų pažinimas vienas apie kitą, o taip pat ir apie skirtumus kurie yra tarp jų civilizacijų; (3) Pasaulinis ekonominės modernizacijos ir socialinės kaitos procesas sumažino tautų savidentifikacijos galimybę, ko pasėkoje šią spragą užpildė religiniai judėjimai dar vadinami fundamentaliaisiais judėjimais; (4) Augant civilizacijų supratingumo lygiui auga ir ne Vakarų civilizacijų „grįžimo prie savo šaknų“ tendencijos. Tai yra Vakarų civilizacija nebeimama, kaip siektinas civilizacijos objektas, bet grįžtama prie savo civilizacijos šaknų. Brandinamos ir skleidžiamos Rusifikacijos, Islamizmo, Induizmo ir kt. idėjos. Taigi, Vakarų civilizacija, būdama galinga geopolitine jėga, susiduria su ne Vakarų civilizacijomis, kurios vis daugiau pastangų ir resursų skiria tam, kad nukreiptų likusį pasaulį ne Vakarų civilizacijos diktuojamu kursu; (5) Kultūriniai civilizacijų bruožai yra mažiau dinamiški nei tarkime ideologiniai ar ekonominiai. Jei ideologiją galima keisti, tai kultūrą, - ne. Rusai negali tapti Estais, o Armėnai – Azerais. Dar mažiau paslanki yra religija. Jei pavyzdžiui įmanoma būti pusiau prancūzu, pusiau arabu, tai pusiau krikščioniu ir pusiau musulmonu – ne; (6) Ekonomika skirstosi regionais ir formuoja regioninius blokus, kurių vaidmuo ir svarba įgauna vis didesnį pagreitį, tačiau ekonominiai regioniniai blokai sėkmingai veikia jei juos formuojančios kultūros yra panašios ar  net susilieja.[1]

                     

Ukrainos vieta civilizacijų žemėlapyje

                     

Liniją, dalijančia Europą į civilizacijas nubrėžė Williams Wallace, kuris Europą padalijo į Vakarų krikščionybės ir į Ortodoksų krikščionybės ir Islamo dalis. Riba eina per Suomijos ir Rusijos pasienį, Baltijos šalių ir Rusijos pasienį, dalija Baltarusiją ir Ukrainą į dvi dalis, perskelia ir Rumuniją. Piečiau ši linija atskiria Slovėniją ir Kroatiją nuo buvusios Jugoslavijos, o Balkanuose atskirai Habsbrugų ir Otomanų imperijas. Žmonės, likę vakarinėje dalyje yra Protestantai ir katalikai, dalijasi bendra istorine patirtimi, buvo įtakoti feodalizmo, reformacijos, Prancūzų revoliucijos, industrinės revoliucijos, kai tuo tarpu rytinės dalies tautos šiuos istorinius procesus pajuto menkai. Slavų ortodoksų civilizacija pasižymėjo kaip ekonomiškai prasčiau išsivysčiusi, nelinkusi suformuoti stabilios demokratinės sistemos. Istorija jau parodė, ir dar tebedemonstruoja, kad ši linija ne visada yra tik kultūros skirtumų linija. Įvykiai Jugoslavijoje ir šių dienų įvykiai Ukrainoje, rodo, kad ši linija kartas nuo karto tampa kruvinų susirėmimu riba.[2]

Ši linija Ukrainą dalija  dvi dalis: vakarinę dalį, kuri priskiriama Vakarų krikščionybės kultūrai ir rytinę, priskiriamą Ortodoksų slavų ir Islamo kultūrai. Šios dvi Ukrainos dalys iš esmės skiriasi. Vakarinėje dalyje žmonės šneka ukrainiečių kalba, rytinėje – rusų. Architektūra rytinėje labiau panėšėja į klasikinę Europietiškąją (pvz. ilgos ir siauros akmenimis grįstos gatvelės), o rytų dalies architektūra yra grynai sovietinio stiliaus, kur miestai pilni sovietinio stiliaus blokinių daugiaaukščių gyvenamųjų namų kvartalų vienas nuo kitos praskirtų plačiais pėsčiųjų bulvarais. Abu regionai turi skirtingus savo didvyrius, kurių garbei pastatyta daug paminklų. Rytinėje dalyje dominuoja Lenino paminklai, vakarinėje – Antrojo pasaulinio karo Ukrainiečių nacionalisto revoliucionieriaus Stepano Banderos atminimo paminklai. Vakarinės dalies gyventojai, kurie daugumoje yra etniniai ukrainiečiai save identifikuoja kaip vakarų kultūros dalį, pritaria demokratiniams procesams, ekonomikos liberalizmui, o gyventojus iš rytų laiko prorusiškais. Tuo tarpu rytiečiai save priskiria Rytų ortodoksų kultūrai, Sovietų Sąjungos žlugimą jie laiko klaida, nepalaiko demokratinių iniciatyvų, o pačius ukrainiečius laiko nacionalistais ir fašistais.[3] Rytinėje Ukrainos dalyje gyvena ir Krymo totoriai, kuriai Ukrainoje atstovauja Islamiškąją civilizaciją. Krymo totoriai, kurių skaičius sudaro apie 10 procentų visos Krymo populiacijos, patys save identifikuoja kaip dalį Islamiškojo pasaulio / civilizacijos, išlaiko savo papročius ir kultūrą, išskiria save iš likusių pusiasalio gyventojų. Taip pat politologai išskiria ir ketvirtąją Ukrainos gyventojų dalį – Sovietų ukrainiečius. Sovietų ukrainiečiai daugumoje gyvena centrinėje šalies dalyje, tai yra labiausiai maišyta tautos dalis kuri nelabai turi aiškaus tautinio identiteto. Sovietų ukrainiečius dar vadina Homo Sovieticus, juos apibūdina kaip menkai kultūriškai išprususią, nereligingą, pusiau ukrainietiškai ir pusiau rusiškai kalbančią gyventojų dalį. Nors šį grupė taipogi nepritaria Sovietų Sąjungos žlugimui, tačiau remia nepriklausomos Ukrainos idėją.[4]

Likusi pasaulio dalis Ukrainą mato nevienodai. Vakarų pasaulis Ukrainą regi kaip vakarų kultūros dalį ir Ukrainos nedalija į skirtingas kultūras. Vakarai visą Ukraina vertina ir supranta kaip vakarų valstybę ir atitinkamai elgiasi, grindžia savo politiką. Pagal tokį supratimą vykdoma ir užsienio politika Ukrainos atžvilgiu, stengiamasi ją de jure atvesti į vakarų pasaulį, nežiūrint to fakto, kad rytinė Ukrainos dalis savęs visiškai netapatina su vakarais. Tuo tarpu Rytų kultūrą atstovaujančios geopolitinės jėgos elgiasi lygiai taip pat tik skirtingos Ukrainos dalies atžvilgiu.

Taigi, Ukrainos pačios savęs supratimas ir vertinimas formavosi nuo nulio pradedant nuo Sovietų Sąjungos sužlugimo. Ukrainoje esant kelioms etninėms grupėms, veikiant skirtingoms išorės įtakoms susiformavo šių dienų Ukraina. Ukrainos skirtumus ir augančią trintį yra ypatingai sunku suvaldyti Ukrainai esant tokioje svarbioje geografinėje vietoje ir geopolitinėje situacijoje. Ukraina užimą esminę geografinę vietą ribojančią Europą ir Rusiją, vakarų krikščioniškąją kultūrą nuo rytų ortodoksų kultūros, todėl Ukraina buvo ir iki šiol tebėra kovos laukas, kuriame Vakarai ir Rusija žaidžia galių žaidimus su tikslų įgyti kuo didesnę įtaką šioje šalyje.

Skirtingi požiūriai į Ukrainos vaidmenį Europoje

Zbigniew Brzezinski, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Jimmy Cartier patarėjas nacionalinio saugumo klausimais (1977 m. - 1981 m.), yra šalininkas to, kad su vakarų pagalba Ukraina taptų / būtų nepriklausoma Europos valstybė. Brzezinski taip pat teigia, kad NATO rytinių sienų (rytinės fronto linijos) stabilumas, kurios šiuo metu eina rytiniu Lenkijos pasieniu, labai stipriai priklauso nuo Ukrainos gebėjimo tautiškai ir politiškai konsoliduotis, politiškai stabilios ir tautiškai konsolidavusios Ukrainos, ekonominių Ukrainos reformų bei jos galimybių balansuoti tarp suartėjimo ir bendradarbiavimo su NATO ir Europos Sąjunga bei ekonominių ir politinių ryšių palaikymo su Rusija. Taigi Brzezinski Ukrainą mato labiau integruotą ir orientuotą į vakarų krikščionių civilizacijos pusę, juolab, kad pagal civilizacijų padalijimą dalis Ukrainos (buvusios Lenkijos žemės) patenka į šią dalį. Be abejo, Brzezinskio yra keliamas labai svarbus tačiau dar labiau sunkus uždavinys Ukrainai – konsoliduoti savo tautą ir išlaikyti balansą tarp orientacijos į vakarus ir ryšių su Rusija. Tautos konslodavimas, kuri yra padalinta dviejų civilizacijų, yra bene sunkiausias uždavinys Ukrainai, ko jai iki šiol nepavyko padaryti.

Pats Huntingon pasirenka kitą mąstymo apie Ukrainą liniją. Savo kalbos Kijeve, 1999 m. metu jis dar kartą pabrėžė, kad globali politika šiais laikais yra generuojama Civilizacijų ir kultūrų rėmuose, bei kad pirmą kartą globali politika yra daugiacivilizacinė. Santykiai tarp „vakarų ir kitų“ (vakarų civilizacijos ir likusios pasaulio dalies) bus vienas svarbiausių faktorių globalaus saugumo arenoje, nes vakarai bandys primesti savo vertybes kitoms struktūroms. Dar daugiau, Huntington teigia, kad civilizacijų susidūrimas egzistuoja ir globalios galios struktūra susideda iš daugiapolės sistemos, turinčios keturis lygmenis: (1) Jungtinės Amerikos Valstijos, kaip vienintelė supergaliūnė; (2) Rusija ir Kinija, kaip du dideli regioniniai galios centrai; (3) Jungtinė karalystė ir Prancūziją kaip antrinės regioninės galiūnės ir (4) antrinės regioninės valstybės, tokios kaip Ukraina, Japonija, Australija, Egiptas, Saudo Arabija, Argentina, Pakistanas ir Indija. Ši daugiapolė sistema konfliktus tarp skirtingų polių.

Šios sistemos įtaka Ukrainai turi ypatingai svarbią reikšmę. Pasak Huntington, geležinei uždangai nuvirtus iškilo nauja linija, tai linija tarp vakarų krikščionybės ir rytų ortodoksų ir musulmonų. Šios civilizacijų susidūrimo situacijos iliustravimui pateikiamas Kosovo pavyzdys, bei sakoma, kad nauja saugumo tvarka Europoje kuriama pagal civilizacijų teoriją. Rusija prisiims atsakomybę už rytų ortodoksų civilizaciją, o Europos šalys, priklausančios vakarų civilizacijai susitelks dviejuose blokuose – Europos Sąjungos ir transatlantinėse institucijose. Šioje vietoje Huntington nurodo Ukrainos vietą šioje sistemoje ir ji tikrai nėra vakarų civilizacijos dalyje. Ukraina priskiriama ne vakarų kultūrai, pati būdama kultūriškai susiskaldžiusi Ukraina yra tarsi atsivėrusioje pralaužoje tarp krikščionių ir ortodoksų kultūrų. Būdama tokioje pozicijoje Ukraina iš esmės negali jungtis nei prie NATO nei prie ES institucijų, nes tokiu būdu būtų suardytas „civilizacijų balansas“ bei Ukraina nebegalėtų būti centriniu Eurazijos stabilumo garantu, kur dažnai toks vaidmuo jai buvo priskiriamas. [5]

Įdomios yra ir ilgamečio JAV valstybės sekretoriaus Henry Kissinger įžvalgos Ukrainos atžvilgiu. Jis teigia, kad Ukraina turi išlikti neutralia valstybe, nesijungti prie NATO aljanso, nepasiduoti viliojimams nei į rytų, nei į vakarų puses. Atitinkamai tiek vakarai, tiek rytai turi gerbti Ukrainos pasirinkimą ir nelenkti šalies tiek minkštąja, tiek kietąją galia į savo pusę. Būtent toks Ukrainos, kaip tilto vaidmuo suteiktų stabilumo pačioje šalyje ir santykiuose tarp vakarų ir rytų. Šalie vyriausybė taipogi turėtų būti kiek galima daugiau neutralesnė, gebanti atstovauti tiek etninių ukrainiečių, tiek Ukrainos rusų interesus.[6]

Po dvi kartas trukusio ideologinio Vakarų ir Rytų karo vakarų politinis elitas iškeldavo etniškai ir kultūriškai susiskaidžiusios Ukrainos klausimą, svarstydami, kad tokia Ukrainos situacija galų gale gali įplieksti nestabilumą visame regione. Tokio pobūdžio idėjos išsisklaidė jau 1994 m. Ukrainai ir Rusijai radus sutarimą dėl abiems svarbių klausimų. Nuo tada ES Ukrainą vis dar tebelaikė ne vakarų kultūros dalimi, o labiau slavų, nors lygiagrečiai Ukraina pati, save bandydama priskirti prie vakarų kultūros dalies, įgyvendino ekonomines ir administracines reformas reikalingas spartesnei integracijai į Europos institucijas. Tuo pačiu metu, kai ES rėmė Huntington filosofiją, JAV ir NATO vadovavosi Brzezinski strateginėmis įžvalgomis. JAV ir NATO matė tikslingumą ištraukti Ukrainą iš Rusijos įtakos bei padaryti ją Europinio saugumo dalimi. Šie veiksniai, bent jau kuriam laikui, padėjo Ukrainai savo užsienio politikoje nusistatyti Vakarų krypties gaires.

Vakarų ir Rytų kultūrų susidūrimas Ukrainoje

Pradžioje pažvelgsiu į konflikto toje pačioje civilizacijoje galimybę. Kaip teigia Huntington, konfliktai gali kilti, ir agresija pasireikšti ir tarp toje pačioje civilizacijoje esančių šalių ar grupių. Jis sako, kad tokio pobūdžio konfliktai yra / greičiausiai būtų mažesni ir ne tokie didelį kaip, kad konfliktai tarp skirtingų civilizacijų. Dažniausiai nesutarimai, kurie tarp skirtingų civilizacijų galimai įžiebtų konfliktą, tarp tos pačios civilizacijos narių baigiasi taikingai, bendru sutarimu.

1991 m. ir 1992 m. daugelis manė, kad įsiplieks konfliktas tarp Rusijos ir Ukrainos dėl tarpusavio nesutarimų Krymo, Juodosios jūros laivyno, atominio ginklo ir ekonominiais klausimais. Tačiau, kaip Huntington teorija ir teigia, tos pačios civilizacijos slaviškos grupės, abi ortodoksų tikėjimo, kurios turėjo ilgus ir glaudžius bendradarbiavimo santykius susitarė taikingai neiššaukdamos agresyvaus konflikto. Prielaidą, kad konfliktas Kryme ir rytinėse Ukrainos dalyse neišaugs į kruviną agresiją galima daryti atsižvelgiant į ta faktą, kad abi pusės, tiek rusiškoji, tiek rytinė ukrainietiškoji priklauso tai pačiai rytų Ortodokso civilizacijai.[7]

Analizuojant Vakarų ir Rytų kultūrų susidūrimą Ukrainoje, reikia paminėti, kad politinė krizė Ukrainoje yra sąlygojama ne vien tik to fakto, kad Ukraina yra civilizacijų žemėlapio perskeltąja valstybe, kur Ukrainos rytinė dalis yra priskiriama Rytų Ortodoksų civilizacijai, o vakarinės dalys – krikščioniškiems vakarams. Kitas politinės krizės Ukrainoje elementas yra išorinio veiksnio įtaka. Būtent išorinio veiksnio įtaka ir yra labai stiprus krizės Ukrainoje akstinas. Ukraina, būdama Vakarų ir Rusijos geopolitinio intereso sankirtoje yra pastoviame spaudime tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. Vakarų ir Rusijos susidūrimą Ukrainoje galima buvo stebėti per Oranžinę revoliuciją 2004 m. Per tuo metu vykusius rinkimus susigrūmė du kandidatai, palaikomi skirtingų pusių. Vakarų palaikomas Viktoras Juščenka ir Rusijos proteguojamas Viktoras Janukovičius. Vakarai pasirodė efektyviau, todėl ir nugalėjo, taip pat sustiprino savo įtaką vakarinėje NVS dalyje ir sudavė rimtą smūgį V. Putino regioninėms ambicijoms. Išorės poveikis arba paaštrėjusi konkurencija Ukrainoje tarp Vakarų ir Rusijos buvo svarbus veiksnys, kuris veikė politinę krizę Ukrainoje. Taip atsitiko dėl to, kad Vakarai ir Rusija prezidento rinkimus Ukrainoje įvertino kaip strategiškai reikšmingus, t. y. galinčius nulemti tolesnę šalies geopolitinę orientaciją. V. Putinas, pasinaudodamas rinkimais, siekė tiesiogiai sustiprinti Rusijos įtaką Ukrainoje, o Vakarai – paspartinti demokratizacijos procesus Ukrainoje ir taip plėsti savo įtaką.

Vakarai taip pat vertino rinkimus kaip strateginius, t. y. galinčius turėti įtakos ne tik Ukrainos valstybės raidos perspektyvoms ar Rusijos dominavimui NVS regione, bet apskritai Vakarų – Rusijos santykiams. Vakarus (pirmiausia JAV) gąsdino ne tik Kremliaus siekiai stiprinti savo įtaką Ukrainoje ar konsoliduoti dominavimą NVS, bet ir pokyčiai Rusijos vidaus politikoje. Putino pastangos didinti prezidento galias, stiprinti „valdžios vertikalę“ Vakaruose vis dažniau buvo vertinamos kaip atsitraukimas nuo demokratijos. Vakarų, pirmiausia JAV, taip pat naujųjų ES narių požiūriu tokios vidinės Rusijos tendencijos bei Maskvos siekiai sustiprinti savo įtaką Ukrainoje reiškė ne ką kita, bet Kremliaus bandymą atkurti savo dominavimą visame Vidurio Rytų Europos regione. Vašingtono vertinimu, tokių tendencijų plėtotė destabilizuotų situaciją tarp naujųjų ES bei NATO narių, o tai keltų grėsmę ne vien tik euroatlantiniams ryšiams, bet ir galėtų gerokai sustiprinti kontinento įsivyravimo tendencijas Europoje. Šalia strateginių ir geopolitinių argumentų, formavusių požiūrį į rinkimus Ukrainoje, egzistavo ir ideologinis imperatyvas – posovietinės erdvės demokratizacija. Demokratijos įtvirtinimas ne tik prisidėtų prie Ukrainos stabilizacijos ir taip sudarytų prielaidas jos integracijai su Vakarų struktūromis, bet ir apskritai turėtų teigiamą, stabilizuojantį poveikį visam Vidurio Rytų Europos regionui.

Reikia paminėti tai, kad Vakarams stipriai palaikant Ukrainą Oranžinės revoliucijos metu, šis palaikymas prarado savo ligtolinį tempą po šios revoliucijos, prezidentu tapus Viktorui Juščenkai. Po revoliucijos buvo susidurta su dilema ar  ES ir NATO, plečiant bei stiprinant bendradarbiavimą su Ukraina šis bendradarbiavimas nekomplikuos Vakarų, taipogi ir pačios Ukrainos santykių su Maskva. Taigi Europos Taryba ir Komisija santykiuose su Ukraina laikėsi kur kas atsargesnės pozicijos. Nors Briuselis sveikino naują „strateginį Ukrainos pasirinkimą reformuotis ir demokratizuotis“, tačiau jis ir toliau buvo linkęs „pristabdyti“ Ukrainos eurointegracinį entuziazmą bei atsisakė traktuoti Kijevą kaip potencialią ES valstybę – narę.

Analizuojant JAV ir NATO santykių su Ukraina po Oranžinės revoliucijos perspektyvas, paminėtina, kad JAV rėmė ir teberemia Kijevo siekius prisijungti prie Aljanso. Tokią JAV politiką Ukrainos atžvilgiu pirmiausia sąlygoja geopolitinė logika: stiprindamas Ukrainos bendradarbiavimą su NATO, Vašingtonas siekia apriboti Rusijos įtaką ne tik vakarinėje NVS dalyje, bet ir apskritai Vidurio ir Rytų Europoje. Dėl tų pačių geopolitinių priežasčių JAV suinteresuota regioniniu Ukrainos vaidmens stiprėjimu. Apibendrinant galima teigti, JAV administracija savo politiką Ukrainoje pirmiausia grindžia realistine perspektyva ir geopolitine logika. Pagal ją demokratinė ir provakarietiška Ukraina vertinama kaip geopolitinis veiksnys, galintis atsverti Rusijos dominavimą Vidurio ir Rytų Europoje. Ši aplinkybė leistų daryti prielaidą, jog Vašingtonas rodys daugiau politinio aktyvumo Ukrainoje, nei kad ES.[8]

2013 m. pabaigos, 2014 m. pradžios įvykius Ukrainoje galima vadinti dar viena revoliucija arba preliudija naujam konfliktui. Suartėjimo su Europos Sąjunga siekusiai Ukrainai finišo tiesiojoje kardinaliai pakreipus kryptį ir persiorientavus nuo ES į Rusiją, Ukrainos opozicija turėdama stiprų palaikymą iš Vakarų valstybių sugebėjo nuversti prorusišką prezidentą Viktorą Janukovyčių, tokiu būdu šalis dar kartą grįžo į orientavimosi Vakarų link kelią. Tačiau kaip yra sakoma, revoliuciją yra lengviau sukelti, nei atsistatyti po jos. Derybų metu tarp opozicijos ir Viktoro Janukovyčiaus, tarpininkaujant Lenkijos, Vokietijos ir Prancūzijos užsienio reikalų ministrams, opozicija kaip teigė, sakėsi atstovaujanti Ukrainos liaudį – EuroMaidaną, kuris pagal Huntington turėtų būti traktuojamas kaip Ukrainos dalis, priskiriama prie vakarų civilizacijos kultūros. Tačiau rytinės Ukrainos teritorijos, kurios yra priskiriamos Rytų Ortodoksų civilizacijai, buvo ignoruojamos. Nauja valdžia, save identifikuoja kaip revoliucijos išdavą, atstovaujančią visą Ukrainos liaudį tačiau dabartiniai įvykiai Ukrainos rytuose rodo visai kitą situaciją. Ukrainos opozicijai nuverčiant Viktorą Janukovyčių, bei nesilaikant anksčiau minėto susitarimo tarp opozicijos ir prezidento, rytinės Ukrainos dalys, tame tarpe ir Krymo pusiasalis, pasijuto neatstovaujamas, ko pasėkoje daugelyje administracinių pastatų iškilo Rusijos vėliavos. Istoriškai pats Krymas priklausė Rusijai iki kol Nikita Chruščiovas jo 1954 m. neperdavė Ukrainai. Rytinių Ukrainos sričių ir Krymo gyventojai save tapatina su Rytine Ortodoksų kultūra ir niekada nebuvo entuziastai suartėjimo ar juo labiau tapimo dalimi Vakarų Krikščioniškosios kultūros.

Nauja revoliucija ir oficialios valdžios nuvertimas iškėlė į paviršių dvi skirtingas Ukrainas -  Vakarinę ir Rytinę. Atsižvelgiant į susidariusią situaciją logiška krizės atomazga turėtų būti arba stipraus vadovo (palaikomo vakarų arba rytų), sugebančio subalansuoti šalyje kylančią įtampą iškilimas, arba dviejų skirtingų Ukrainų atskyrimas veikiant išorės jėgoms arba kilus pilietiniams karui. Ligšiolinės Ukrainos vyriausybės sugebėdavo valstybę išlaikyti nedalomą, tačiau į valdžią atėjus grynai provakarietiškoms jėgoms panašu į tai, kad Ukrainos nedalomumo klausimas vargu ar bus išspręstas.

Šioje revoliucijoje, kaip ir Oranžinėje revoliucijoje išorinio veiksnio įtaka vėlgi buvo matoma. Protestų Kijeve metu vakarų valstybės stipriai palaikė opoziciją ir kritikavo Viktorą Janukovyčių. Vakarų valstybių motyvai nuo Oranžinės revoliucijos pabaigos nelabai pakito. Kiek labiau pasikeitė Europos Sąjungos požiūris į Ukrainos eurointegraciją, kuriai buvo pasiūlytas partnerystės susitarimas. Tačiau kaip ir per Oranžinę revoliuciją, taip ir dabar, Europos Sąjunga nedemonstravo ypatingai stiprios pozicijos Ukrainos eurointegracijos atžvilgiu. Europos Sąjunga turėdama dar neišspręstų savo vidinių ekonominių problemų, Ukrainą, „ekonomine luošę“, kurios biudžeto deficitas 13 milijardų dolerių ir kurios ekonomika ties žlugimo riba palaikė labiau morališkai nei konkrečiais veiksmais. Tuo tarpu Rusija šio protestų Kijeve metu laikėsi taipogi santūriai. Rusija suprato, kad Ukraina eurointegracijon eina su didžiuliais apribojimais, t.y. turėdama milžinišką deficito skola, gamtinių dujų ir eksporto į Rusiją lengvatas Ukraina turėjo labai ribotą veiksmų laisvę.

                      Rusijos intervenciją į Krymą iš dalies galima vadinti dar vienu Huntingtono aprašytu konflikto Civilizacijos viduje pavyzdžiu. Kaip Huntington ir teigia, konfliktas civilizacijos viduje dažniausiai esti nebrutalus ir neiššaukiantis daug aukų. Rusija, savo užsienio politiką grindžianti Realpolitik principais, įvedė savo pajėgas į autonominę Ukrainos Krymo teritoriją ir kaip jau buvau rašęs prieš tai, Ukrainos padalinimas į dvi dalis būtų logiška revoliucijos išdava. Rusija, turėdama imperijos atstatymo tikslų šiuo metu perbraižo Ukrainos sienas ir Huntington civilizacijų žemėlapiui „suteikia kūną“. Kaip Huntington ir teigia, šis konfliktas vyksta nebrutaliai ir nereikalauja didelių nuostolių ir aukų. Būtų mažai tikėtina, kad vienos civilizacijos atstovai šnekantys ta pačia kalba, esantys tos pačios religijos bei vienodų pažiūrų pradėtų agresyvią kovą vienas prieš kitą.

Išvados

                      Ukraina yra strateginėje geografinėje vietoje, dalijančioje Vakarų krikščioniškąją ir Rytų Ortodoksų ir Islamo kultūras. Ukraina ne tik šias kultūras dalija, bet ir pati yra perskelta per pusę, kur vakarinės Ukrainos dalys atstovauja Vakarus, o rytinės – Rytus. Atitinkamai Ukrainos gyventojai priskiria save vakarų ir rytų kultūroms.

                 Pagal Huntington, konfliktas Ukrainoje yra užprogramuotas ir tas konfliktas nėra vienalytis, jis yra vidinis ir išorinis. Vidinis konfliktas kyla pačios Ukrainos viduje, kur susiduria dvi socialinės grupės, t.y. provakarietiški ir prorusiški žmonės. Ši sandūra destabilizuoja Ukrainos politinę sistemą, neleidžia pasiekti politinės darnos ir stabilaus politinio kurso. Per pastarąjį dešimtmetį tai tapo labai gerai matoma per rinkimus ir socialinius neramumus ar revoliucijas, kur kiekvienos socialinės grupės atstovai skirtingų siekių vedami susiduria tarpusavyje. Tokia būklė yra ypatingai sunki Ukrainos politikos elitui, nes siekiant valstybės gerovės Ukraina turi pasirinkti vieną ar kitą geopolitinį tikslą, kuris dažniausiai turi būti orientuotas į priešingas puses, arba Vakarus, arba Rytus. Išoriniu konfliktu vadinu didžiųjų galios žaidėjų JAV, ES ir Rusijos susidūrimą Ukrainoje. Šis išorinių jėgų susidūrimas, Huntington vadinamas makro konfliktu, Ukrainoje pirmiausia destabilizuoją pačią šalį ir dar labiau išryškina šalies civilizacijų kultūrinius vidaus skirtumus. Rusija savo įtakos Ukrainoje išlaikymui yra pasirengusi išnaudoti pilną spektrą spaudimo priemonių, t.y. ekonominis spaudimas, energetinis manipuliavimas ir esant reikalui karinės jėgos panaudojimas. Tuo tarpu Vakarai pasirengę naudoti daug siauresnį spektrą priemonių. ES negali pasiūlyti pilnavertės pagalbos ar narystės pačioje ES dėl pačios ES vidinių finansinių problemų bei didžiųjų ES valstybių energetinio priklausomumo nuo Rusijos, todėl apsiribojama tik diplomatinėmis spaudimo priemonėmis. JAV šiame žaidime iš Vakarų pasaulio lieka vienintele valstybe turinčia galimybes ir resursus duoti adekvatų atsaką spaudimui iš rytų.

                      Vertinant Ukrainos konfliktą priskirčiau jį prie konfliktų aprašytų Samuel P. Huntington, kadangi jame dalyvauja dvi skirtingos civilizacijos ir jis atitinka civilizacijų konflikto kriterijus[9]. Situaciją vertinant pagal Huntington modelį ir neatsižvelgiant į tarptautinės teisės normas, logiškas konflikto eskalavimas anksčiau ar vėliau turėtų baigtis Ukrainos padalijimu, aiškiai atskiriant Vakarų krikščioniškąją Ukrainos dalį nuo Rytų Ortodoksinės dalies.

---

[1] Samuel P. Huntingon, The Clash of Civilizations, p 22.

[2] Ten pat.

[3] Eugene Chausovsky, Ukraine's Increasing Polarization and the Western Challenge, Stratfor, 2014 m. http://www.stratfor.com/weekly/ukraines-increasing-polarization-and-western-challenge?utm_source=freelist-f&utm_medium=email&utm_campaign=20140311&utm_term=Gweekly&utm_content=readmore, 2014-03-11.

[4] Inna Melnykovska, Rainer Schweickert and Tetiana Kostiuchenko, Balancing National Uncertainty and Foreign

Orientation: Identity Building and the Role of Political Parties in Post-Orange Ukraine, Europe – Asia studies, 2012 m. http://web.b.ebscohost.com/ehost/pdfviewer/pdfviewer?sid=d578efb5-6338-4ec2-b4d5-21a7b44116e7%40sessionmgr111&vid=2&hid=121.

[5] Taras Kuzio, and Mikhail Molchanov, Ukrainian Foreign and security policy, theoretical and comparative Perspectives, USA 2002, p. 61-62.

[6] Henry Kissinger How Ukraine crisis ends, www.washingtonpost.com, http://www.washingtonpost.com/opinions/henry-kissinger-to-settle-the-ukraine-crisis-start-at-the-end/2014/03/05/46dad868-a496-11e3-8466-d34c451760b9_story.html, 2014-03-06

[7] Samuel P. Huntingon, The Clash of Civilizations, p 38.

[8] Sirutavičius V., Ukraina: Oranžinė revoliucija ir kas po to? Lietuvos metinė strateginė apžvalga. Vilnius, 2006 m.

[9] Samuel P. Huntingon, The Clash of Civilizations, p 25-27.