SSRS diplomatija Lietuvoje 1930 – 1940 metais

SSRS diplomatija Lietuvoje 1930 – 1940 metais 

Europa po Pirmojo pasaulinio karo

Įvadas

Tarpukario Lietuvos valstybės egzistavimas buvo pakankamai problematiškas, kur pagrindinės to priežastys buvo Lietuvą supančių valstybių, didžiųjų galios centrų, interesai orientuoti į Lietuvą ir visą Baltijos regioną. Tam, kad Lietuvą išlaikyti nepriklausoma valstybe, bei siekti savo užsienio politikos tikslų Lietuvos diplomatinė tarnyba  viso tarpukario laikotarpiu įtemptai dirbo stengdamasi sustyguoti tarpvalstybinius santykius tarp didžiųjų, daugumoje imperialistinius interesus įgyvendinančių valstybių, tokių kaip Lenkija, Vokietija ir Sovietų Sąjunga. Rusija, Sovietų Sąjunga ar carinė Rusija visada buvo greta Lietuvos, ir vadovaujantis posakiu „kaimyno nepasirinksi“ Lietuva savo užsienio politikoje turėjo ir ateityje privalės skirti atitinkamą dėmesį savo didžiajai kaimynei.

                      Tarpukario Lietuvos ir jos kaimynių santykiai, vykdyta diplomatija yra pakankamai plačiai išnagrinėta Lietuvos mokslininkų. Šioje skiltyje pateikiu tuos mokslininkus ir jų darbus, kuriuos išnagrinėjau rengdamas šį darbą. Lietuvos ir SSRS santykius nagrinėja Lietuvos istorikas, politologas, humanitarinių mokslų daktaras Česlovas Laurinavičius. Savo knygoje „Politika ir diplomatija“[1] autorius aptaria svarbiausias tarpukario Lietuvos valstybės tarpsmo ir raidos problemas, daug dėmesio skiria Vilniaus klausimui ir Baltijos valstybių geopolitinėms problemoms. Monografijoje „Baltijos valstybių geopolitikos bruožai“[2] Česlovas Laurinavičius kartu su Egidijumi Motieka ir Nortautu Statkumi tyrinėja Baltijos valstybių geopolitinių kodų formavimosi istorines aplinkybes, nagrinėja geopolitinės padėties ir geopolitinio statuso kaitą XIX a. pabaigoje – XX a. Nepriklausomos Lietuvos ir SSRS santykiai yra nušviečiami ir dokumentų rinkinyje, „SSRS ir Lietuvos Respublika (1939 m. kovas – 1949 m. rugpjūtis)“[3], kurį sudarė Česlovas Laurinavičius drauge su A. Kasparavičiumi ir N. Lebedeva. Šio dokumentų rinkinio tikslas buvo atskleisti svarbiausius istorinius įvykius bei procesus, susijusius su SSRS ir Lietuva 1939 – 1940 m.

                      Lietuvos ir SSRS santykius nagrinėja ir Lietuvos istorikas, dabartinis diplomatas, humanitarinių mokslų daktaras Vytautas Žalys. Monografijoje “Lietuvos diplomatijos istorija (1925-1940)”[4] autorius pateikia Lietuvos užsienio politikos studiją, kurioje daugiausiai dėmesio skiria Augustino Voldemaro ir „povoldemarinės epochos“ užsienio politikos analizei, įvairiems veiksniams, turėjusiems įtakos Lietuvos tarptautinei būklei.

                      Istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Zenonas Butkus, sudarytame dokumentų rinkinyje „Baltijos valstybių vienybės idėja ir praktika 1918-1940 metais“[5] publikuoja sukauptus archyvinius dokumentus liudijančius Lietuvos, Latvijos ir Estijos vienybės idėjos kilmę ir puoselėjimą bei jos įgyvendinimo praktiką pirmosios modernios Nepriklausomybės laikais. Dokumentuose atsispindi ir SSRS bei Vokietijos ardomoji veikla nukreipta prieš Baltijos šalių vienybės idėją. Išnagrinėjau ir kelis Zenono Butkaus mokslinius straipsnius, kalbančius apie SSRS diplomatiją Lietuvos atžvilgiu. Vertintini autoriaus straipsniai apie SSRS požiūrį į tarpukario Lietuvos diplomatijos šefą Stasį Lozoraitį[6], SSRS ir Vokietijos pasiuntinių Lietuvoje bendradarbiavimą[7] ir SSRS požiūrį į Klaipėdos krašto atplėšimą nuo Lietuvos[8].

                      Tarpukario Lietuvos istoriją ir bendradarbiavimą su SSRS vertinau ir per istoriko, daktaro Juozo Jakšto veikalą „Nepriklausomos Lietuvos istorija”[9].

                      Vertindamas Lietuvos Komunistų partijos ir SSRS slaptųjų tarnybų veiklą Lietuvoje nagrinėjau Lietuvos istoriko, publicisto, visuomenės bei politinio veikėjo Arvydo Anušausko darbus apie Lietuvos slaptąsias tarnybas[10] ir žvalgybą[11]. Savo darbuose A. Anušauskas nagrinėja tarpukario Lietuvos slaptųjų tarnybų veiklą, aprašo žvalgybos tarnybų priešininkus, jų veikimo barus ir metodus.

                      Siekiant pažvelgti į rašto darbo objektą ne vien tik iš Lietuviškų pozicijų, rengdamas rašto darbą vadovavausi ir rusų mokslininkės Jelenos Zubkovos darbu „Pribaltika ir Kremlius 1940 – 1953”[12]. Savo darbe mokslininkė analizuoja Lietuvos, Latvijos ir Estijos sovietizacijos procesą, sprendimų priėmimo mechanizmą ir už to stovinčius žmones.

Reziumuojant literatūros apžvalgą reikia pabrėžti, kad temos pilnai išnagrinėtos laikyti negalime, nes iki šiol nėra atverti visi Rusijos (tuometinės SSRS) archyvai, kur dalis jų iki šiol tebėra įslaptinti. Neturint priėjimo prie didžiausios Lietuvos kaimynės ir to laikotarpio įtakingos geopolitinės žaidėjos – Sovietų Sąjungos archyvų, kurie tebėra įslaptinti[13], sunku visiškai tiksliai įvertinti šios šalies diplomatinius užkulisius Lietuvoje. Galima daryti daug, bet sąlyginai tikslių, prielaidų ir hipotezių.

Siekiant, įgyvendinat pagrindinį darbo tikslą, išanalizuoti Sovietų Sąjungos diplomatiją[14] Lietuvoje, ir atsakyti į pagrindinį klausimą, pradžioje apžvelgsiu Lietuvos ir Pabaltijo regiono geopolitinę situaciją tarpukario laikotarpiu ypatingą dėmesį atkreipiant į Lietuvos diplomatijos veiksmus lemtingu paskutiniu prieškario dešimtmečiu. Lietuvai paskutinis dešimtmetis galima sakyti buvo kritinis ir vedė į valstybingumo praradimą, ką iš principo sąlygojo susiklosčiusi geopolitinė situacija, valstybių – geopolitinių veikėjų[15] interesai ir veiksmai Lietuvos atžvilgiu, įsivaizduojamas Lietuvos vaidmuo ir vieta ateities Europos žemėlapiuose. Rašto darbo tikslo įgyvendinimui vertinsiu tuometinius SSRS interesus Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Vertinimo objektą suskaidžiau į atskiras dalis, kurias galima įvardinti kaip darbo tikslui pasiekti iškeltus uždavinius. Atskirose dalyje nagrinėsiu SSRS diplomatiją Lietuvoje per; (1) tarpvalstybinius, nepuolimo ir kito pobūdžio susitarimus; (2) SSRS pasiuntinybės Lietuvoje veiklą; (3) Lietuvos Komunistų partijos ir slaptųjų tarnybų veiklą Lietuvoje; (4) SSRS pozicija Lietuvos atžvilgių Lietuvai svarbiais momentais, tokiais kaip griežtėjanti Lenkijos pozicija Lietuvos atžvilgiu, Klaipėdos krašto atplėšimas, Antrojo pasaulinio karo pradžia. Kiekvienoje šioje srityje išgryninsiu SSRS interesą Lietuvoje, ir tam interesui įgyvendinti vykdytas priemones.

                      Rengdamas šį rašto darbą naudojau literatūros šaltinių analizės metodą. Išanalizavus čia pateiktus mokslinius darbus buvo galima nesunkiai įvertinti SSRS diplomatiją Lietuvoje 1930 – 1940 metais ir prieiti tam tikrų išvadų.

  

I. Lietuvos geopolitinė situacija ir tarpukario realijos

                      Po bolševizmo perversmo užsimezgus separatistinėms deryboms tarp Vokietijos ir Rusijos, Antantės valstybės paskatino Baltijos tautų, tame tarpe ir Lietuvos, neutralios nepriklausomybės deklaravimą, kas turėjo apsunkinti Vokietijos ekspansiją į Rytus ir Bolševizmo plitimą į vakarus.[16] Kitaip sakant  pagal santarvininkų sukurtos pokario tvarkos Europoje logiką Lietuva turėjo tapti sudėtine buferio (arba barjero), skyrusio Rusiją nuo Vokietijos, dalimi.[17] Šių strateginių sąlygų pasėkoje, 1918 m. vasario 16 d. lietuvių liberalų iniciatyva buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybės deklaracija.

                      Pirmieji Lietuvos nepriklausomybės metai buvo itin sunkūs. Nesėkmių  virtinę, kuri susidėjo iš nesėkmingų ir pavojingų bandymų susigrąžinti Vilnių, gauti Lietuvos de jure pripažinimą, įstoti į Tautų Sąjungą, 1923 m. nutraukė sėkminga Klaipėdos krašto prisijungimo operacija. Nors ši sėkminga akcija ir neatstojo Vilniaus praradimo, tačiau ja Lietuva parodė, kad yra gyvybinga ir savo interesus įgyvendinanti šalis ir gavo platesnį išėjimą prie jūros taip sudarydama sąlygas naudotis uosto infrastruktūra. Po Vilniaus aneksijos Lenkija Lietuvoje imta traktuoti kaip didžiausias grėsmės šaltinis valstybės teritoriniam vientisumui ir suverenitetui, tad atsvaros tai grėsmei ieškoti ėmėsi Lietuvos diplomatijos korpusas. Kadangi užtarimo prieš Lenkiją paieškos vakarų valstybėse ir Tautų sąjungoje Lietuva nerado, susidarė prielaidos jungtis prie Maskvos-Berlyno ašies, juolab, kad visų trijų valstybių interesai Lenkijos atžvilgių daugiau ar mažiau sutapo. Skirtingas „lenkiškojo veiksnio“ vertinimas tarp visų trijų Baltijos šalių, sudarė rimtą kliūtį Lietuvai bendradarbiauti su Latvija ir Estija, paralyžavo konsolidacinius regiono procesus. Lietuvos orientacija į Berlyno ir Maskvos ašį neatnešė lauktų rezultatų. 1927 m. didžiausios krizės tarp Lietuvos ir Lenkijos laikotarpiu, Sovietų Sąjungos ir Vokietijos parama Lietuvai buvo labiau moralinio, nei Lenkiją sulaikančio pobūdžio. Grėsmių  Lietuvos nacionaliniams interesams suvokimo atžvilgiu padėtis išliko nepakitusi iki ketvirto dešimtmečio pradžios, o nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios užsienio politikos orientacija ėmė nebetekti konceptualinio pagrindo ir atramos. Didėjanti santykių su Vokietija trintis, atviras Berlyno kišimasis į Klaipėdos reikalus, augantis nepasitikėjimas sovietų intencijomis (ypač po 1932 m. SSRS-Lenkijos nepuolimo sutarties pasirašymo), santykių su Varšuva peržiūrėjimą darė neatidėliotina būtinybe. Lietuvoje ėmė stiprėti nuostata, kad Vilniaus susigrąžinimo klausimas negali kelti grėsmės svarbiausiam uždaviniui – nepriklausomybės išsaugojimui, tad ketvirto dešimtmečio vidurys pasižymėjo intensyviomis santykių su Lenkija normalizavimo paieškomis, lygiagrečiai peržiūrėti ir santykiai su Latvija ir Estija. Dėl Lenkijos netoliaregiškumo ir arogancijos ketvirto dešimtmečio vidurio Lietuvos užsienio politikos kursas patyrė fiasko. Vokietijos grėsmės didėjimo metu nebuvo rastas sutarimas su Lenkija, nebūta proveržio ir trijų Baltijos valstybių santykiuose. Kaip paskutinę gelbėjimosi nuo atslenkančios Vokietijos karo mašinos priemonę Lietuva, kartu su Latvija ir Estija pasinaudojo neutraliteto politika, tai paskelbdamos savo užsienio politikos pamatu. Nors neturint didesnių valstybių neutraliteto garantų, tai labiau buvo desperatiškas žingsnis, nei atsakas į kylančią grėsmę. Valstybingumo pabaiga prasideda Klaipėdos krašto atėmimu ir SSRS įgulų įvedimų į Lietuvos teritoriją. Galutinai Lietuvos likimas nusprendžiamas slaptajame Vokietijos ir SSRS sandėryje, Molotovo – Ribentropo pakte, kur atveriamas kelias Lietuvos okupacijai ir aneksijai.[18]

Lietuvos valstybingumas iš principo užsimezgė sudėtingu imperializmo žlugimo ir demokratinių institutų plėtojimosi laikotarpiu, kas ir buvo ne tik Lietuvos bet ir visų Baltijos šalių valstybingumo gimimo akstinas. Per visą Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo laikotarpį Lietuva nesugebėjo išspręsti savo tarptautinio saugumo klausimo, kas galų gale atvedė į valstybingumo praradimą. Nors pastangų įtvirtinti Lietuvos tarptautinį saugumą iš tiesų būta. Buvo bandoma sumodeliuoti ir Prancūzijos siūlomą barjerą Rytų Europoje  - Baltijos valstybių aljanso pagrindu, bei pastatyti Junginės karalystės  siūlomą jėgų pusiausvyrą.[19] Tam buvo ieškoma galimų politinių – karinių sąjungų, buvo bandoma ieškoti didžiųjų valstybių garantijų, dalyvauti kolektyvinio saugumo sistemose ir kaip jau minėta, išbandytas neutralizavimosi variantas. Vieną pagrindinių Lietuvos nesėkmių realizuoti savo efektyvesnę saugumo sistemą, istorikai įvardija Vilniaus problemą. Vilniaus klausimas lėmė Lietuvos santykius su Sovietų Sąjunga ir vertė ją eiti skirtingu keliu nuo kitų Baltijos valstybių. Lietuva nesidėjo į Baltijos bloką, kuriame dalyvavo lenkai bei tarpvalstybinius santykius gretino su Sovietų Sąjunga, kuri palaikė Lietuvos teises į Vilnių. O Sovietų Sąjungos interesas buvo trukdyti bet kokioms Baltijos sąjungoms ar kolektyvinio saugumo sutartims, o tai padarius pasirašyti atskirai su kiekviena Baltijos šalimi nepuolimo ir neutralumo paktus.[20]

                      Lietuvos diplomatų pastangos užtikrinti Lietuvos tarptautinį saugumą nesirealizavo dėl kelių priežasčių. Pirma, tautų apsisprendimo teisė pilnai galėjo veikti tik ten, kur buvo pilietinė visuomenė. O Lietuvoje tokios pilietinės visuomenės susiformavimą komplikavo trintis tarp etnografinės (abiejų tautų valstybės lietuvių - valstiečių tąsa) bei unijinės (abiejų tautų sulenkėjusių arba lenkų bajorų tąsa) ideologijų, be to Lenkijos, o taip pat Rusijos ir Vokietijos neigiamas poveikis. Antra, buvo pervertinta Vokietijos ir Rusijos kaip tarptautinių garantų galimybė, nes šių valstybių parama Lietuvai dažniausiai turėjo destabilizuojančių ir Lietuvą su Lenkiją kiršinančių interesų. Kaip teigia Česlovas Laurinavičius, Rusija netgi spekuliavimo Lietuvos – Lenkijos konflikto socialiniu aspektu, taip įgyvendindama objektyvią garantiją, kad valstietiškoji Lietuva, pritrūkusi „valstybinio“ potencialo bus priversta ieškoti pagalbos Rusijoje.[21]

                      Dar vienas pakankamai stiprus Lietuvos saugumą destabilizuojantis veiksnys buvo Lietuvos užsienio politikos nenuoseklumas.[22] Šaltas dušas, kurį ketvirtojo dešimtmečio pradžioje gavo Lietuvos polinės viršūnės buvo netikėtas SSRS ir Vokietijos susitarimai su Lenkija dėl nepuolimo deklaracijų (atitinkamai 1932 m. ir 1934 m.) parodė tuometinės užsienio reikalų politikos trumparegiškumą. Šių įvykių seka uždavė naują kursą Lietuvos užsienio politikai[23], kurio objektu tapo ilgai trečiąjį dešimtmetį ignoruoti ir atmetinėjami Pabaltijo valstybių saugumo komplekso formatai[24].

                      Kalbant apie SSRS poziciją, nors Lenkijos ultimatumo Lietuvai akivaizdoje, Sovietų sąjunga ir buvo išsakiusi savo atsargią poziciją teigdama Lenkijai nesikėsinti į Lietuvos nepriklausomybę, tačiau, kaip tuo metu teigė Vokietijos užsienio reikalų ministras, vargu ar Lietuva, reikalui pribrendus, sulauktų tikros pagalbos iš SSRS[25]. Sovietai vadovavosi savanaudiškais išskaičiavimais – per visą tarpukarį nepaprastai sėkmingai manipuliavę lietuvių ir lenkų ginču, jie sugebėjo įvaryti pleištą tarp trijų Baltijos valstybių, sukliudyti jų sąjungos su Lenkija sudarymui ir užkirsti kelią susiformuoti platesniam regioniniam blokui (nuo Helsinkio šiaurėje iki Bukarešto pietuose).[26] Stasys Lozoraitis, nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras buvo perkandęs šių didžiųjų valstybių interesus ir konstatavęs: „nei Sovietų Rusija, nei Vokietija niekada negalėjo būti suinteresuotos tuo, kad mes atgautume Vilnių [...], abi šios valstybės turėjo būti greičiau suinteresuotos Vilniaus ginčo buvimu, bet ne jo teisingu išsprendimu“.[27]

                      Ketvirto dešimtmečio pradžia Lietuvai buvo pakankamai komplikuota. Jau buvo įsisiautėjęs konfliktas su Vokietija, kuri nutraukė Lietuvos eksportą. Dėl Lenkijos suartėjimo su Vokietija Lietuva nebegalėjo tikėtis Vokietijos paramos. Tradicinė orientacija į Vokietiją ir SSRS susvyravo. Lietuva liko stovėti lyg ant vienos kojos ir toliau turėjo toliau orientuotis į sovietus. [28]

                     

II. Sovietų Sąjungos diplomatija Lietuvoje 1930 – 1940 m.

2.1. Sovietų sąjungos regioniniai interesai

Henry Alfred Kissinger, garsus amerikiečių rašytojas, politologijos mokslininkas, diplomatas ir verslininkas, JAV prezidentų Richard Nixon ir Gerald Ford prezidentavimo metu ėjęs Nacionalinio saugumo patarėjo ir Valstybės sekretoriaus pareigas, savo veikale „Diplomatija“ apibrėždamas Rusijos imperinius siekius sako, kad  būdingiausias Rusijos bruožas yra jos paradoksiškumas. Nors Rusija nuolat kariavo ir plėtėsi į visas puses, ji buvo įsitikinusi, kad jai nuolat gręsiąs pavojus. Juo daugiakalbesnė darėsi imperija, juo labiau pažeidžiama Rusija jautėsi – iš dalies todėl, kad kiekvieną tautelę jai reikėjo izoliuoti nuo kaimynų. Kad išlaikytų savo valdžią ir sušvelnintų įtampą tarp daugybės imperijos tautų, visi Rusijos valdovai griebdavosi mito apie didžiulę užsienio grėsmę, o tai ilgainiui virsdavo dar viena išsipildančia pranašyste. Kissinger pažymi, kad Rusijos istorijos paradoksas yra amžinas mesijiško veržlumo ir visa persmelkiančio nesaugumo jausmo sampyna. Kraštutinė šio dvilypumo apraiška buvo baimė, kad jei imperija nesiplėsianti – sprogsianti iš vidaus[29].

Istorikų tyrimai rodo, kad XX a. trečiojo dešimtmečio antroje pusėje sovietai nebuvo linkę veltis į karinį konfliktą Europoje. Apie tai liudytų ir 1926 m. pradžioje SSRS pasiūlyti nepuolimo paktai Baltijos valstybėms. (Tuo metu sovietai, būdami dar pakankamai silpni, paniškai bijojo, kad vakarų valstybės nesusimokytų ir neužpultų Rusijos.) Toks daugiašalis sutarčių pasirašymas su Baltijos šalimis liudija SSRS siekį Baltijos šalis išlaikyti suskaidytas bei silpninti jų ryšį su Tautų sąjunga, o iš kitos pusės tai galima vertinti ir kaip sovietų savisaugos instinktą prieš priešiškos jiems Europos vienijimąsi (Ženevos protokolo ir Lokarno pakto projektai). Žiūrint giliau, suskaidytos ir stiprių sąjungininkų vakarinėje Europoje neturinčios Baltijos šalys negalėjo būtų efektyviu buferiu tarp Vokietijos ir bolševikinės Rusijos. Šiuo požiūrio strateginiu Sovietų tikslu galima laikyti jų norą izoliuoti Baltijos šalis tarptautiniu mastu ir taip pademonstruoti jų neefektyvumą. O vėliau, susidarius atitinkamoms sąlygoms, Baltijos šalis panaudoti kaip bolševikinės revoliucijos tiltą į vakarų Europą. Tos pačios minties yra ir Rusijos mokslininkė Elena Zubkova, kuri teigia, kad trečiajame dešimtmetyje SSRS, pati būdama pakankamai silpna, neturėjo teritorinių ambicijų prieš Baltijos šalis. Baltijos šalys buvo laikytos buvusiomis imperijos provincijomis, pilnateisėmis Europinėmis partnerėmis. Maža to, vadovaujantis Realpolitik principais Baltijos šalys pradėtos vertinti ir kaip grėsmė SSRS, nes manyta, kad šioms sugebėjus konsoliduotis jos galėtų sutriuškinti SSRS. [30]

SSRS užsienio reikalų liaudies komisaro vairą paėmus M. Litvinovui SSRS ir toliau demonstravo taikingą nuostatą, bei priėjo prie „bendro stalo“ koncepcijos taikymo. Buvo pasirašytos kelios daugiašalės sutartys (SSRS, Estija, Latvija, Lenkija, Rumunija – dėl Briand – Kellog pakto įsigaliojimo regione, SSRS, Suomija, Latvija, Estija, Lenkija ir Prancūzija – dėl nepuolimo, SSRS, Estija, Latvija, Rumunija – dėl agresijos apibrėžimo protokolo ir t.t.). Tokiu savo elgesiu Sovietai demonstravo savo neagresyvią povyzą pirmiausia prieš Baltijos šalis ir norą išlaikyti status quo rytų Europoje. Lietuvai dėl Vilniaus klausimo nedalyvaujant daugelio rytų Europos iniciatyvų (jei jose dalyvaudavo Lenkija), reikėtų paminėti dar viena iniciatyvą,  - Rytų paktą, nors jis ir žlugo, tačiau Lietuvos požiūrių buvo teoriškai įmanomas dėl valstybių apsaugos ir pagalbos objekto pakeitimo iš „sienų“ į „pačią valstybę“.

                      Europoje prasidėjus suraikymo (angl. appeasement) politikai, SSRS tapo labiau izoliuota nuo Europos politikos, o 1938 m. Baltijos šalims pradėjus taikyti neutraliteto politiką, SSRS tapo dar labiau izoliuota. Pačioms Baltijos šalims neutralitetas, negarantuojamas jokia jėga[31], buvo geras ir patogus tol, kol jis atitiko Vokietijos ir vakarų Europos dvasią. Vėlesni įvykiai parodė, kad pasikeitus geopolitikos gravitacijai, bei SSRS „grįžus“ į Europos reikalų politiką Baltijos valstybės vėl atsidūrė ant valstybingumo praradimo ribos.[32]

                      Maskvos planuose į tris Baltijos valstybes žiūrėta tik kaip į laikiną darinį, kurį, atsiradus progai, reikėjo likviduoti. Sovietų sąjunga apskritai Baltijos šalis traktavo kaip Rusijos imperijos palikimą, laikinai ištrūkusį iš Maskvos kontrolės, kurį reikia susigražinti.[33]

                     

2.2. SSRS diplomatijos įtakos formos Lietuvos vidaus politikoje

Besikurianti Lietuvos valstybė nuo pat 1919 m. dėl susiklėsčiusių politinių realijų susidūrė su kaimynais, norinčiais ją prisijungti. Buvo nemaža priešiškai nusiteikusių jėgų, kurios siekė trukdyti Lietuvos valdžios veiklą. Oponuojanti šalis dažnai savo slaptiems tikslams pasiekti naudoja įvairius metodus, o vienas iš jų yra slaptosios tarnybos, kurios dažniausiai renka informaciją, užsiėminėja ardomąja veikla, per kyšius veikia politinį elitą, o per „perkamą“ žiniasklaidą formuoja atitinkamą tautos nuomonę apie vieną ar kitą svarbų klausimą.

Lietuva buvo Sovietų Rusijos ir Lenkijos žvalgybos bei antivalstybinio veikimo arena. Dar Sovietų Rusijai tai buvo kur kas paprasčiau, nes ji už „pavadėlio“ laikė ne tik Komunistų partiją, bet ir nesivaržydama naudojosi visais carinės Rusijos saugumo policijos archyvais. Būtent šių archyvų dėka Sovietų Rusija įgijo papildomų galimybių verbuoti agentus Lietuvoje. Šantažuojant buvusios „ochrankos“ slaptus bendradarbius, buvo galima išgauti reikalingą informaciją, bei sukompromituoti nepaklusniuosius. Sovietų Rusiją, be verbavimo, ypatingai daug dėmesio skyrė komunistams ir jų partijai. Sovietų Rusijos atstovybė pati ir per savo karinę žvalgybą aktyviai dirbo stiprindama Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos antivalstybinę veiklą.[34]

Sovietų Sąjungos atstovybė Lietuvoje lėšų savo veiklai plėsti nestokojo. Dar 1923 m. sovietinių atstovybių veiklos svorio centras perkeltas iš diplomatinių atstovybių į prekybos atstovybes. Diplomatinės atstovybės turėjo būti visiškai „švarios“ visuomenės akyse (jose liko tik rezidentai ryšiams su svarbiausia agentūra), o dėl prekybos atstovybės darbuotojų, kurie būtų apkaltinti slapta antivalstybine veikla, nekiltų painių diplomatinių konfliktų. Be to, prekybos atstovybės dėl savo veiklos pobūdžio turėjo daug geresnes galimybes plačiai bendrauti. Minėtos prekybos atstovybės turėjo ir detalius nurodymus dėl savo veiklos vykdymo, kaip pavyzdžiui jos turėjusios slapta skirti dideles sumas tiek socialistinės, tiek dešiniosios pakraipos spaudos leidiniams, kurie turėję spausdinti užsakomuosius straipsnius ir korespondencijas. Lietuvos slaptųjų tarnybų, o ypač tuo metu Lietuvoje veikusios Politinės policijos dėmesio susilaukė Lietuvos komunistų partija, kuri pasitarnaudama SSRS ir kominterno interesams vykdė savotišką agitaciją ir propagandą prieš Lietuvos karines struktūras, Šaulių sąjungą, vadindama juos Lietuvos fašistais. LKP buvo palaikoma ir kaip grandis jungusi Maskvą su Vokietijos ir Čekijos komunistais.[35]

Komunistai, per Lietuvos komunistų partiją, pasinaudodami Lietuvai iškilusiais ekonominiais sunkumais, 1932 – 1935 m. labai suaktyvino savo veiklą, didino partijos narių skaičių. 1939 m. LKP (b) atkūrė ryšius su kominternu, suaktyvino savo veiklą, siekdama sukelti darbininkų ir valstiečių revoliucinį sąjūdį bandė organizuoti masinius neramumus. Kaip savo knygoje teigia A. Anušauskas, kominterno diriguojama LKP siekė sukelti revoliucinį sąjūdį, tam, kad „platesniu mastu pasireiškus Sovietų Sąjungos vyriausybė turėsianti pagrindo įsikišti į Lietuvos vidaus santvarką, motyvuodama ir viešai paskelbdama, kad fašistinė Lietuvos vyriausybė visiškai nebeturi krašto gyventojų pasitikėjimo ir nebegalinti išlaikyti viešosios tvarkos, kad sudaro pavojų Sovietų Sąjungos sienų saugumui, ir tuo pretekstu galėsianti pareikalauti sudaryti sovietų valdžią“.[36]

SSRS savo interesams įgyvendinti Lietuvoje, bei veikti Lietuvos vidaus politiką kaip vieną iš pagrindinių priemonių naudojo Komunistų partiją ir jos veiklą Lietuvoje. Komunistai, bendradarbiavo su SSRS kominternu, Lietuvoje vykdė propagandinę veiklą, aktyviai dalyvavo partijos ir profsąjungų veikloje. Komunistų propagandos tikslinė auditorija buvo daugumoje miestų bedarbiai, kuriuos šie kurstydavo įvairioms nepaklusnumo akcijoms.

Ketvirtame dešimtmetyje Lietuvos valstybingumui grėsmę kėlė pagrindiniai du frontai. Vakaruose profašistinis ir liaudinis, o rytuose kominterno diriguojamas komunistinis, kuris bandė kurti liaudies frontą.

Lietuvos komunistai niekada nepraleisdavo progos pasinaudoti visais šalies vidaus neramumais ir problemomis, tokiu būdu siekdavo populiarumo, dėl visų šalies nesėkmių kaltindavo Lietuvos politinę vadovybę, ir kaip alternatyvą esamai valdžiai „reklamuodavo“ komunistus su jų idėjomis. Kaip tai iliustruojantį pavyzdį galima paminėti Suvalkijos – Dzūkijos streiką, kurio metu, komunistai pasinaudodami susidariusia situacija prisidėjo prie antivalstybinių nuotaikų kurstymo, savo atsišaukimu kreipėsi į valstiečius, darbininkus, amatininkus ir net kariškius su siūlymu prisidėti prie jų steigiamo „liaudies fronto“.[37] Ypatingai atvirai ir mobilizuotai komunistai veikė jau vokiečiams grasinant dėl Klaipėdos krašto. Komunistai kvietė mobilizuotis visus opozicijos atstovus ir vardan Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimo veikti prieš Vyriausybę.

Sovietų sąjunga taip pat vykdė ir atsargią politiką, šiuo metu vadinamą „minkštaja galia“. SSRS pasiuntinybė Lietuvoje demonstruodama palankų veidą palaikė ryšius su liberalia inteligentija ir tam tikriems inteligentijos nariams ruošdavo priėmimus SSRS pasiuntinybėje, lengvai duodavo leidimus keliauti į Sovietų Sąjungą. Minėti asmenys grįždavę iš SSRS pakylėti gerų įspūdžių, bei įgavę palankų požiūrį ne tik į jos kultūrą bet ir į pačia Sovietų Sąjungą.[38] Po Klaipėdos krašto praradimo simpatijos Sovietų sąjungai dar daugiau padidėjo, o lygiagrečiai suaktyvėjo ir komunistų veikla.

Nors daugumoje atvejų komunistų organizuojami streikai buvo trumpalaikiai, tačiau jų skaičius liudija suaktyvėjusią jų veiklą. Komunistų veiklą skatino nuo 1935 m. VII komunistinio internacionalo suvažiavimo paskelbta liaudies fronto kūrimo programa, kur lietuviai komunistai vykdydami šią programą būrė kairiąsias socialines sroves ir atskirus asmenis į liaudies frontą. To pasėkoje 1936 m. Lietuvos Saugumo departamentas paskelbė biuletenį, kuriame pabrėžė padidėjusį komunistų veikimą ir nurodė priemones kaip su juo kovoti. Tai, kad šis klausimas buvo iškeltas net iki vyriausybės lygio, rodo kad politinis elitas suprato ir vertino komunizmą kaip grėsmę valstybingumo pamatams ir tai vertino rimtai. Buvo nutarta remti organizacijas kovojančias prieš liaudies frontą, sustiprinti informacijos sklaidą per spaudą ir radiją, „tramdyti“ kairiojo nusistatymo žmones, palankius liaudies frontui, taikyti administracinio baudimo priemones pačiam frontui artimiems žmonėms.[39]

Sovietai akylai stebėjo kokie politikai iškyla Baltijos šalyse ir užima atsakingus politinius, diplomatinius ir karinius postus. Šiuos asmenis Sovietai skirstydavo į tris grupes: prosovietinės orientacijos, vakarietiškos pakraipos ir svyruojančius. Savaime suprantama, Sovietai ieškojo galimybių ir įtakos formų, kad Lietuvoje į minėtus postus būtų paskirti jei ne prosovietinės orientacijos tai bent jau neutralūs asmenys. SSRS per savo pasiuntinybę Kaune turėjo priėjimą prie aukščiausio Lietuvos politinio elito, tame tarpe ir Prezidento. Tuo priėjimu SSRS esant poreikiui naudodavosi. Kaip įtakos pavyzdį galima paminėti, kad kai vakarietiškų pažiūrų diplomatui Stasiui Lozoraičiui tapus 11-tuoju Lietuvos užsienio reikalų ministru (1934 m. birželio 13 d.), tai netenkino nei vokiečių, nei sovietų pasiuntinių Kaune. Stasio Lozoraičio paskyrimą jie vertinimo kaip „ne savo žmogaus paskyrimą“ ir tuo reikalu kreipėsi į tuometinį Lietuvos Prezidentą Antaną Smetoną, kuris ilgai turėjo įtikinėti tuometinį SSRS pasiuntinį M. Karskį, kad toks paskyrimas yra būtinas, bei nėra kito galimo kandidato. Panašaus pobūdžio incidentas kilo ir Lietuvos URM vadovui 1935 m. bandant užmegzti kontaktus su Lenkija. Šios pastangos neliko nepastebėtos SSRS ir per pasiuntinybę A. Smetona buvo paragintas atstatydinti S. Lozoraitį. Lietuvos prezidentas jau ne pirmą karta privalėjo aiškintis SSRS dėl URM vadovo veiksmų.[40] Kurioziška yra tai, kad A. Smetonai „pripažinus“, kad jo ir URM vadovo pozicijos pastaruoju klausimu išsiskyrė ir atsisakius atleisti S. Lozoraitį dėl to, kad nėra kuo jį pakeisti, SSRS griežtesnės nuomonės šiuo klausimu nebeišsakė, nes ir patys matė, kad S. Lozoraičio pakeitimas jiems palankesniu asmeniu (J. Baltrušaičiu) nėra pageidautinas. Toks pakeitimas galimai iššauktų Lietuvos išėjimą iš Baltijos santarvės, didesnių garantijų iš SSRS prašymą, o šiems atsisakius, eventualiai Lietuva pultų į Lenkijos glėbį.[41]  Tokius sovietų veiksmus gal ir galima priskirti prie „Džentelmenų susitarimo“, tačiau bet kuriuo atveju tai turi būti vertinama kaip SSRS kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus. Lietuvai, tuo metu, neliko nieko kito kaip tik laviruoti siekiant išsaugoti SSRS kortą žaidime su Lenkija, bei paklusti tokiems sovietų reikalavimams.

Ketvirtame dešimtmetyje, sustiprėjusi SSRS, sustiprino ir savo interesų protegavimą Lietuvoje per Lietuvos Komunistų partiją. Taip pat sustiprėjo ir SSRS žvalgybinė veikla Lietuvoje. Per šias sritis SSRS stengėsi destabilizuoti vidaus politinę veiklą, vidaus ir užsienio politiką pakreipti sau priimtina linkme.

2.3. Sovietų Sąjungos laikysena Baltijos antantės, „Džentelmeniško susitarimo“ ir kitų Pabaltijo saugumo komplekso iniciatyvų atžvilgiu

„Džentelmeniškas susitarimas“. Pirminis „Džentelmeniškas susitarimas“ manoma Maskvos iniciatyva buvo sudarytas 1926 m. rugsėjo 28 d. Maskvoje, pasirašant Lietuvos ir SSRS nepuolimo paktą. Pagal jį šalys įsipareigojo keistis visą informacija ir koordinuoti savo politiką Lenkijos ir iš dalies Baltijos šalių atžvilgiu. Taip pat, Sovietų Sąjunga pasižadėjo Lietuvai naudingai įtakoti Vokietiją ir kitas sau draugiškas valstybes, remti Lietuvos pozicijas tarptautinėje arenoje, o per Vokietiją ir Tautų sąjungoje.[42] Džentelmeniškas susitarimas buvo reikalingas tiek Lietuvai, tiek Sovietų Sąjungai. Lietuva, šio susitarimo sudarymo laikotarpiu ieškojo ramesnės užuovėjos nuo Lenkijos (bei paramos Vilniaus klausimu) ir Rusija buvo ta šalis, kuri galėjo tai suteikti reikalaudama sąlyginai nedaug. Sovietų Sąjunga po šio susitarimo įgijo kozirį rytų Europos stabilumo formavimo žaidimuose. Ilgą laiką Sovietų Sąjunga naudodama šią savo kortą „neleido“ Lietuvai suartėti nei su šiaurinėmis Baltijos kaimynėmis, nei su pačia Lenkija. Kaip rašė istorikas Algimantas Kasparavičius „džentelmeniško susitarimo sudarymas 1926 m. turėjo reikšti sovietinės „civilizacijos“ triumfą Lietuvos diplomatijoje“.

„Džentelmeniškas susitarimas“ išgyveno Lietuvos ir Sovietų Sąjungos pasitikėjimo krizę, kurios metu A. Voldemaras jau buvo supratęs pagrindinius SSRS interesus „nieko neduoti, nieko konkretaus nepasiūlyti, tačiau siekti veiksmų koordinavimo ir paslapčių žinojimo“. Ir buvo atnaujintas jau URM vadovaujant D. Zauniui 1931 m. gegužės 25 d. Atnaujintas susitarimas iš esmės buvo orientuotas į kitus užsienio politikos dalykus, - jis jau buvo labiau antivokiškas nei antilenkiškas, o  taip pat labiau subrendusi Lietuvos diplomatija suvokė poreikį atskirti šį susitarimą nuo Lietuvos – SSRS nepuolimo sutarties pratęsimo.[43] SSRS atitinkamai turėjo savo tikslus ir interesus: a) SSRS užsienio politikos Pabaltijo šalyse savarankiškumo išlaikymas ir stiprinimas; b) SSRS tranzito kelių į vakarus užtikrinimas; ir c) kova su Lenkijos ir ją palaikančių valstybių bandymu iš Pabaltijo šalių atimti nepriklausomą, neutralią politiką ir įtraukti jas į antisovietines schemas.

                      Baltijos antantė. 1934 m. rugsėjo 12 d. reaguojant į Vokietijos revanšizmo grėsmę Ženevoje buvo pasirašyta Lietuvos, Estijos ir Latvijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartis. Sutarties objektas buvo savitarpio pagalba užsienio politikos ir bendros svarbos klausimais (neapimant Vilniaus ir Klaipėdos klausimų). Tam, kad patenkinti sovietus dar prieš pasirašant Baltijos antantės susitarimą, 1934 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos diplomatijos šefas SSRS pasiuntinį patikino, kad Lietuvos ir SSRS draugystė ir toliau lieka Lietuvos užsienio politikos pagrindas, bei ši draugystė yra daug platesnė ir gilesnė už susitarimą su Latvija ir Estija, bei, kad „Džentelmeniškas susitarimas“ turės prioritetą prieš Baltijos antantę ir apie šį susitarimą Latvija ir Estija net nežinos. Pats Baltijos antantės projektas sovietams stipriau nekliuvo, tol, kol į antantę nebuvo bandoma pritraukti Suomijos ar sudaryti Baltijos karines sąjungas (pirmiausia pritraukiant Latviją). To sovietai netoleravo ir išsakė savo griežtą neigiamą poziciją šiais klausimais. Pasak E. Zubkovos eventualiai SSRS tokios sąjungos sudarymui neprieštaravo, netgi skatino. Vokietijoje į valdžią atėjus naciams SSRS suprato Europos galių pusiausvyros svyravimus ir pradėjo ieškoti galių pusiausvyros atsvarų rytų Europoje. SSRS nepavykus susitarti su Lenkija dėl Baltijos šalių nepriklausomybės garantavimo, SSRS paskatino Baltijos antantės sudarymą tikėdami tokios sąjungos neparankamu Vokietijai.[44] SSRS taip pat ramino lietuvių pažadai sudarant Baltijos sąjungą Latviją ir Estiją atitrauki iš Lenkijos ir atvesti į SSRS „glėbį“. Trišalę Baltijos sąjungą sovietai greičiausiai tikėjosi panaudoti išsprendžiant ir Lietuvos įtraukimo į Rytų paktą sunkumus (Lietuvai atsisakant sėsti prie vieno stalo su Lenkija). Veikiausiai SSRS tikėjosi Lietuvą įtraukti į kolektyvinio saugumo kombinacijas, ne kaip atskirą valstybę, o kaip vieningo politinio darinio neatskiriamą elementą, kaip Baltijos sąjungos narę kartu su Latvija ir Estija. Tuo pačiu buvo siejamos viltys ir gauti teisę Raudonosios armijos daliniams įžengti į Lietuvos teritoriją.[45]

                      Pabaltijo saugumo komplekso iniciatyvos. 1929 m. vasario 9 d. Maskvoje buvo pasirašytas protokolas dėl Briando – Kellogo pakto įsigalėjimo regione (kitaip žinomas kaip Litvinovo protokolas). Protokolą vieningai pasirašė SSRS, Lenkija, Estija, Latvija ir Rumunija. Protokolo paskirtis pagrinde buvo juridinė formali su tikslu uždrausti karą, kaip nacionalinės politikos priemonę. Vykstant deryboms dėl šio protokolo pasirašymo buvo trumpam šmėstelėjusi galimybė ir viltis pirmą kartą sudaryti viso Pabaltijo saugumo kompleksą, tačiau tai neįvyko, nes šiame protokole nefigūravo Lietuva atsisakiusį jį pasirašyti šiuo formatu. [46] Dabar galima daryti tik prielaidas ir spėlioti ar nebūtų buvę Lietuvai naudingiau pasirašyti šį protokolą, ir taip galbūt paskatinti Rygos sutarties revizijos procesą, ir kokiu būdu pasiekti naudingų rezultatų užsienio politikoje. Aišku tai, kad Sovietų Sąjunga, išstumdama Lietuvą iš bendro taikos bloko, tarsi būdama garantuota, kad Lietuva „niekur nepabėgs“, tęsė Lietuvos „Nacionalinio nepasitenkinimo“ išnaudojimą ir grindė kelią taikos bloko žlugimui.[47]

                      1934 m. iškilo dar viena saugumo idėja, vadinamasis Rytų paktas. Lietuviai diplomatai aktyviai siekė projekto pasisekimo ir Lietuvos įtraukimo į jį, netgi išsakė savo susirūpinimą Maskvoje dėl galimybės, kad Lenkija gali kėsintis eliminuoti Lietuvą iš šio projekto. Tačiau pats projektas nesulaukė sovietų palaikymo, SSRS ir toliau neigiamai žiūrėjo į galimą Baltijos valstybių konsolidavimąsi, ypatingai neigiamai žiūrėjo į Lietuvos ir Lenkijos santykių pagyvėjimą. Rytų pakto projektas žlugo dėl nesutarimo. Sovietų tikslas buvo akivaizdus – gauti progą įvesti savo kariuomenę į kiekvieną gretimą valstybę, Lenkija ir toliau siekė eliminuoti Lietuvą iš kolektyvinio saugumo iniciatyvų, o Lietuviai grįžo prie seno siekio – su Rusijos pagalba išstumti Lenkiją iš regiono.[48]

                                           

2.4. SSRS diplomatija Klaipėdos atplėšimo nuo Lietuvos atveju

                     

                      Vertinant SSRS diplomatiją Lietuvoje vertėtų iš arčiau pažiūrėti į SSRS poziciją Lietuvai netenkant Klaipėdos krašto. 1939 m. kovo 22 d. Vokietijoje buvo pasirašyta Klaipėdos atidavimo Vokietijai sutartis. Vokietijai vykdant pastovų spaudimą Lietuvos vyriausybei neliko nieko kito, kaip tik pasyviai stebėti kaip Klaipėdos kraštas rieda į Vokietijos rankas. Lietuvos vyriausybė negavusi Klaipėdos konvenciją pasirašiusių valstybių paramos (pirmiausia Anglija ir Prancūzija), savarankiškai nedrįso erzinti galingo kaimyno, kuriam net didelės valstybės nusileidinėjo. Tiesa, Lietuva dėl to kreipėsi ir SSRS. Kreipimasis skambėjo taip: „Ponui Mironui skubiai pavedus, pranešu Jums, kad iš patikimų šaltinių sužinota, jog vokiečiai yra priėmę sprendimą dar šį mėnesį ginkluota jėga užimti Klaipėdos sritį.<...> Man pavesta skubiai išsiaiškinti, kokią poziciją Jūs galėtumėte užimti ir kokį patarimą Jūs galėtumėte duoti Lietuvai, jei tie gandai iš tikrųjų pasitvirtintų“.[49] Į tokį konkretų Lietuvos užklausimą M. Litvinovas nieko konkretaus neatsakė, tiesiog pasiūlė kreiptis į Klaipėdos konvencijos dalyves, o SSRS nebuvo viena iš jų. Nors Rusijos istorikai teigia, kad SSRS buvo pasirengusi padėti Lietuvai Lietuvos akistatoje su Vokietija dėl Klaipėdos krašto, esą šiai pagalbai kelią užkirto tik pačių lietuvių pasirinktas vokiškas „fašistinis“ kursas, realūs įvykiai rodo kai ką kitą[50]. Jau po Rapolo sutarties pasirašymo suaktyvėjo SSRS ir Vokietijos bendradarbiavimas įvairiose srityse, tame tarpe ir diplomatinėje, o tai lėmė, kad SSRS visada stengėsi atsižvelgti į Vokietijos interesus Klaipėdos krašte, ir galima sakyti, juos pripažino.[51] Reikia paminėti ir tai, kad sovietai ne kartą mėgino tarpininkauti sprendžiant Lietuvos ir Vokietijos konfliktą, mėgino jį švelninti, bet darė tai tik dėl to, kad bijojo, jog konfliktas Lietuvą gali suartinti su Lenkija, kas būtų ypatingai neparanku SSRS ir iš dalies Vokietijai.

Pačiu lietuvių pozicija dėl Klaipėdos krašto buvo tokia, kad buvo stengiamasi maksimaliai įtraukti SSRS į Klaipėdos krašto eksploatavimą, Lietuva buvo suinteresuota plėsti SSRS eksportą per Klaipėdos uostą, siekė SSRS suteikti laisvąją zoną, sumažinti geležinkelio tarifus. Tokiais veiksmai norėta SSRS padaryti labiau suinteresuota Klaipėdos krašto buvimu Lietuvos rankose,[52] bei tuo pačiu atskirti Klaipėdos krašto pramonininkus nuo Vokietijos ir su SSRS pagalba juos labiau pririšti prie Lietuvos.[53] Buvo nemažai lūkesčių, ypatingai iš Lietuvos kairiųjų jėgų, dėl galimo SSRS karinės pagalbos, tačiau buvo baiminamasi galimo Lietuvos komunistų perversmo ir buvo labai rimtai mąstoma, kad SSRS karinių pajėgų įvedimas nereikštų ir automatiško jų išvedimo konfliktui pasibaigus.

Apskritai SSRS pritarė Lietuvos sprendimui ginkluotu būtų nesipriešinti Vokietijai, ir taikiai nusileisti Vokietijos ultimatyviam spaudimui. Sovietai nesirengė ir neketino padėti Lietuvai išlaikyti Klaipėdos, nes nenumatė šioje vietoje stabdyti Vokietijos ekspansijos. SSRS nuo pat Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šią sritį pripažino Vokietijos intereso zona, ir nuo pat pradžių jo pajungimą prie Vokietijos laikė tik laiko klausimu. Savo ruožtu Sovietai suprasdami, kad patys į Klaipėdą nepretenduoja, stengėsi palaikyti jėgų balansą, didino savo įtaką likusioje Lietuvos dalyje, Latvijoje, Estijoje ir Suomijoje visą kitą vakarinę dalį pradedant nuo Klaipėdos krašto palikdama Vokietijos įtakos sferoje. Kaip parodė vėlesni įvykiai, Molotovo - Ribentropo paktas tik įteisino šį rytų Europos padalijimą tarp dviejų galiūnių.

2.5. SSRS ir Vokietijos diplomatinis bendradarbiavimas Lietuvoje

                     

                      1939 m. rugpjūčio 23 dieną tarp SSRS ir Vokietijos sudarytas Molotovo – Ribentropo paktas buvo išdava ilgo abiejų šalių bendradarbiavimo rezultatas. Bendradarbiavimas, pagreitį įgavęs po Rapolo sutarties sudarymo antrojo pasaulinio karo išvakarėse buvo įgavęs dar didesnį mąstą. SSRS ir Vokietijos suartėjimas labai suartino ir Lietuvoje reziduojančius abiejų šalių pasiuntinius, kurie vienas su kitu palaikė gerokai artimesnius ryšius negu su kitų šalių pasiuntiniais. Tai nebuvo vien įprasti diplomatiniai kontaktai, per kuriuos pasikeičiama nuomonėmis, svarstomos tarptautinio gyvenimo aktualijos. SSRS ir Vokietijos diplomatinis bendradarbiavimas buvo specifinė politika, sankcionuota ir organizuota abiejų šalių aukščiausios valdžios. Šia politika siekta, kad Baltijos šalys, kaip ir kitos valstybės, esančios tarp Vokietijos ir SSRS, nesudarytų jokios sąjungos, kad išliktų paskiros, viena nuo kitos izoliuotos, net neturėtų suderintos užsienio politikos, kitaip sakant, kad rytų ir vidurio Europoje neatsirastų jokio karinio – politinio bloko, kuris ateityje galėtų sulaikyti Vokietijos ekspansiją į rytus, o SSRS – į vakarus. Jų nuomone Baltijos šalys turėjo tapti jas jungiančiu tiltu, o ne jas skiriančiu Anglijos ar Prancūzijos įtakos veikiamu barjeru. Tiek SSRS, tiek Vokietija Baltijos šalis tarpukario laikotarpiu norėjo laikyti tarsi užkonservuotas, nepasirengusias gynybai, nepasirūpinusias savo saugumu, kad prireikus būtų galima iš jų ką nori pasiimti ir pasidalyti. Baltijos šalių konsolidacija stabdyta įvairiais būdais. Sovietų ir Vokietijos diplomatai rengdavo suderintus diplomatinius demaršus. Kaip tik kildavo koks nors sąjungos kūrimo sumanymas, jie tuoj įspėdavo Baltijos šalių politikus, kad sąjungos sudarymas bus nedraugiškas, net priešiškas tiek SSRS, tiek Vokietijai žingsnis. Lietuvos politikams dar būdavo nurodoma, kad įstojus į sąjungą Lietuva negalės tikėtis paramos kovoje su Lenkija dėl Vilniaus. Kartu veikdami SSRS ir Vokietijos diplomatai neretai kišdavosi į Lietuvos vidaus reikalus, reguliuodavo čia politinį procesą. Jie rėmė tas jėgas, kurios nepritarė Baltijos sąjungai ir siekė orientuoti Lietuvą į Vokietiją ir SSRS (Lietuvoje tokia jėga buvo tautininkai).

                      Taigi, tokiu būdu vykdant artimą bendradarbiavimą 1939 m. gana nesunkiai buvo sudarytas Baltijos šalių padalijimo paktas.[54]

                     

2.6. SSRS diplomatija prasidėjus II pasauliniam karui

                      SSRS diplomatiją Lietuvoje prasidėjus II pasauliniam karui galima laikyti SSRS diplomatijos ar įtakos Lietuvoje galutiniu etapu, kuris buvo SSRS interesų įgyvendinimo Lietuvoje rezultatas. Agresija prieš Baltijos šalis, tame tarpe ir Lietuvą  SSRS buvo numačiusi vykdyti dviem etapais. Pirmojo etapo metu 1939 m. rugsėjo – spalio mėnesį, Sovietų sąjunga stengėsi priversti pasirašyti draugystės ir tarpusavio pagalbos sutartį. Su Lietuva tokia sutartis buvo pasirašyta 1939 m. spalio 10 d. Tokios sutarties esmė buvo SSRS gauti galimybę dislokuoti sovietines karines bazes, kurių potencialas būtų didesnis už Lietuvos karines pajėgas ir taip toliau įgyvendinti Molotovo – Ribentropo pakto nuostatas. Šio etapo metu sovietai eilinį kartą pasinaudojo Vilniaus korta. Sovietai be didesnio pasipriešinimo privertė Lietuvą įsileisti į savo teritoriją Raudonosios armijos karines įgulas už tai Lietuvai atiduodama Vilnių, kurį buvo užkariavę per Lenkijos kampaniją 1939 m. rugsėjo mėnesį.

Antrasis etapas paprasčiausiai vadinamas okupacijos etapu. Tuo metu kai jau Prancūzija buvo kritusi, Skandinavijos klausimas taipogi „išspręstas“, 1940 m. birželio 14 - 15 d. buvo okupuota Lietuva.

                      1940 m. birželio mėnesį Viačeslavas Molotovas kalbėdamas apie įvykdytą okupaciją jau be užuolankų pareiškė, kad Sovietų Sąjunga vykdo savo istorinę misiją Baltijos jūros baseino valstybėse, kad mažoms tautoms nėra ateities savarankiškai gyvuoti, kad jos turi išnykti. Lietuva, kartu su kitomis Baltijos šalimis privalo prisijungti prie Sovietų Sąjungos šalių šeimos, kuri plėsis ir ilgainiui užims visą Europos teritoriją.[55]

Išvados

Atlikus SSRS diplomatijos Lietuvoje 1930 – 1940 m. analizę galima daryti išvadą, kad nors sovietai tarpukaryje ir pripažino Lietuvos nepriklausomybę, bet stengėsi ją išlaikyti savo įtakoje, siekė, kad Lietuva nesišlietų prie galimų sąjungininkių, nesudariusi karinės sąjungos, nesiorientuotų į vakarus, būtų pasyvi, nepasiruošusi gynybai, jaustųsi nesaugi.

Šiam tikslui pasiekti SSRS naudojo šias priemones:

1. SSRS naudodama Vilniaus kortą sugebėjo Lietuvą išlaikyti savo įtakos sferoje visą nepriklausomos Lietuvos gyvavimo laikotarpį. SSRS būdama vienintelė šalis, kuri palaikė Lietuvos interesą į Vilnių (nepripažino jo Lenkijai), vykdė nuolatinę manipuliaciją ir spaudimą Lietuvai, kontroliavo Lietuvos politinį elitą, jų priimamus sprendimus užsienio politikos atžvilgiu, tokiu būdu Lietuvos užsienio politiką padarydama visiškai priklausoma nuo SSRS.
2. SSRS ne tik neigiamai žiūrėjo, tačiau vykdė ir praktinius veiksmus neleisdama Lietuvai gerinti santykių su Lenkija ar prieštaraudama Baltijos šalių konsolidacijai. Stiprus Pabaltijo regionas SSRS buvo neparankus, todėl sovietai su kiekviena šalimi stengėsi vykdyti atskirą bendradarbiavimą, atskirai pasirašinėjo susitarimus. Manipuliavo Lenkijos grėsme, pastoviai stengėsi išlaikyti atitinkamą Lietuvos – Lenkijos įtampos lygį.
3. Sovietų pasiuntinybės Lietuvoje veikla, Lietuvos komunistų partijos veikla, slaptųjų tarnybų veikla buvo Lietuvos vidaus politiką įtakojantys faktoriai. SSRS tokiu būdu vykdė aktyvią kovą Lietuvos vidaus politikoje, tam, kad būtų priimami SSRS palankūs politiniai sprendimai, keliamas visuomenės nepasitenkinimas egzistuojančia santvarka, formuojama teigiama nuomonė apie Sovietų Sąjungą. Tokiu būdu SSRS vykdė savo „sovietizacijos“ projektą, rengė dirvą ateities aneksijai.

Lietuva, nagrinėjamu laikotarpiu, neturėjo didelės užsienio politikos pasirinkimo laisvės. Per savo nepriklausomybės laikotarpį išnaudojo daugelį užsienio politikos variacijų, nuo Berlyno – Maskvos ašies pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį iki santykių su Lenkija gerinimo, Baltijos antantės ir neutraliteto antrąjį dešimtmetį. Nei viena iš šių priemonių Lietuvos situacijos tarptautinėje arenoje nestiprino ir nuo valstybingumo praradimo neišsaugojo. SSRS analizuotu laikotarpiu Lietuvą matė tik kaip “pyragą”, kuris, atėjus laikui turi būti padalintas didesniems geopolitikos žaidėjams. SSRS diplomatija buvo viena iš stipriausiai Lietuvą veikiančių destabilizuojančių jėgų, kuri baigiantis ketvirtajam dešimtmečiui Lietuvą įtraukė į kurį laiką puoselėtą sovietizacijos “projektą”.

Nedas Kardelis
Barry.Grikis@gmail.com

---

[1] Laurinavičius Č., Politika ir diplomatija. Lietuvių tautinės valstybės tapsmo ir raidos fragmentai, Kaunas: Naujasis Lankas, 1997 m.

[2] Laurinavičius Č., Motieka E., Statkus N., Baltijos valstybių geopolitikos bruožai XX amžius, Vilnius: LII leidykla, 2005 m.

[3] Каспаравигюс А., Лауринавигюс., Леьедева Н., CCCP и Литва в годы второй мировой войны, Vilnius: LII leidykla, 2006 m.

[4] Žalys V. Lietuvos diplomatijos istorija (1925-1940). I tomas, Versus aureus, 2007 m.

[5] Butkus Z., Baltijos valstybių vienybės idėja ir praktika 1918-1940 metais. Vilnius: LII leidykla., 2008 m.

[6] Butkus Z. Lietuvos diplomatija XX amžiuje. Stasys Lozoraitis sovietų diplomatų akimis. Vilnius: Vaga., 1999 m.

[7] Butkus Z. Vokietijos ir SSRS diplomatinis bendradarbiavimas Baltijos šalyse 1920-1940 m.

[8] Butkus Z. SSRS požiūris į Klaipėdos krašto atplėšimą nuo Lietuvos 1939 metais.

[9] Jakštas J., Nepriklausomos Lietuvos istorija 1918 – 1940, Čikaga: Akademinio Skautų Sąjūdžio Vydūno Fondas., 1992 m.

[10] Anušauskas A., Lietuvos slaptosios tarnybos (1918 – 1940), Vilnius: Mintis, 1993 m. p.

[11] Anušauskas A., Lietuvos žvalgyba 1918-1940, Versus Aureus, 2014 m.

[12] Зуькова Е., Приьалтика и Кремль 1940-1953 Москва: Россрэн, 2008.

[13] Kasparavičius A., Kauno ir Maskvos „džentelmeniškas polonezas“ Varšuvai (1926 – 1936). Lietuvos diplomatija XX amžiuje, Vilnius: Vaga, 1999 m. p. 92.

[14] Diplomatija – tarpvalstybinis bendravimas, kurio metu dėl valstybių santykių reikalų derasi oficialūs pareigūnai, viena svarbiausių valstybės užsienio politikos tikslų įgyvendinimo priemonių.

[15] Geopolitiniai veikėjai – valstybės turinčios galimybės ir valią veikti procesus už savo sienų (Baltijos valstybių geopolitikos bruožai. XX amžius., Vilnius: VII leidykla, 2005 m. p. 15)

[16] Laurinavičius Č., Politika ir diplomatija. Lietuvių tautinės valstybės tapsmo ir raidos fragmentai, Kaunas: Naujasis Lankas, 1997 m. p. 259.

[17] Žalys V. Lietuvos diplomatijos istorija (1925-1940). I tomas, Versus aureus, 2007 m., p. 18.

[18] Žalys V. Lietuvos diplomatijos istorija (1925-1940). I tomas, Versus aureus, 2007 m., p. 18.

[19] Laurinavičius Č., Motieka E., N. Statkus., Baltijos valstybių geopolitikos bruožai, XX amžius, Vilnius: LII leidykla, 2005 m. p. 98, 105.

[20] Jakštas J., Nepriklausomos Lietuvos istorija, 1918 – 1940, JAV: Akademinio Skautų Sąjūdžio Vydūno fondas, 1992 m. p. 97.

[21] Laurinavičius Č., Politika ir diplomatija. Lietuvių tautinės valstybės tapsmo ir raidos fragmentai, Kaunas: Naujasis Lankas, 1997 m. p. 9.

[22] Žalys V., Lietuvos diplomatija XX amžiuje. Stasys Lozoraitis – Lietuvos užsienio reikalų ministras, Vilnius: Vaga, 1999 m. p. 32.

[23] Butkus Z. Lietuvos diplomatija XX amžiuje. Stasys Lozoraitis sovietų diplomatų akimis. Vilnius: Vaga., 1999 m., p.88.

[24] Saugumo kompleksas – grupė valstybių, kurių pagrindiniai saugumo interesai – tiek konfliktiniai, tiek ir kooperaciniai – yra susiję taip glaudžiai, kad funkcinis tų valstybių saugumas nebegali būti realistiškai suvokiamas atskirai vienas nuo kito. (Buzan B. Žmonės, valstybės ir baimė. V, 1997., p. 238 – 287.)

[25] Jakštas J., Nepriklausomos Lietuvos istorija 1918 – 1940, Čikaga: Akademinio Skautų Sąjūdžio Vydūno Fondas., 1992 m., p. 171.

[26] Žalys V., Lietuvos diplomatija XX amžiuje. Stasys Lozoraitis – Lietuvos užsienio reikalų ministras, Vilnius: Vaga, 1999 m. p. 28.

[27] Lietuvos užsienio reikalų ministro S. Lozoraičio 1935-04-18 memorandumas Nr. 446 Respublikos Prezidentui A. Smetonai. Į rankas. Visai slapta. // Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917-1994. Dokumentų rinkinys. Vilnius, 1998 m. p. 98.

[28] Butkus Z. Lietuvos diplomatija XX amžiuje. Stasys Lozoraitis sovietų diplomatų akimis. Vilnius: Vaga., 1999 m., p.86.

[29] Kissinger H., Diplomatija, Vilnius: Pradai, 2003.

[30] Зуькова Е., Приьалтика и Кремль 1940-1953 Москва: Россрэн, 2008. p. 19.

[31] Каспаравигюс А., Лауринавигюс., Леьедева Н., CCCP и Литва в годы второй мировой войны, Vilnius: LII leidykla p. 82.

[32] Laurinavičius Č., Motieka E., Statkus N., Baltijos valstybių geopolitikos bruožai XX amžius, Vilnius: LII leidykla, 2005 m., p. 114-116.

[33] Žalys V. Lietuvos diplomatijos istorija (1925-1940). I tomas, Versus aureus, 2007 m., p. 22.

[34] Anušauskas A., Lietuvos slaptosios tarnybos (1918 – 1940), Vilnius: Mintis, 1993 m. p. 57-58;

[35] Anušauskas A., Lietuvos slaptosios tarnybos (1918 – 1940), Vilnius: Mintis, 1993 m. p. 108-109;

[36] Anušauskas A., Lietuvos slaptosios tarnybos (1918 – 1940), Vilnius: Mintis, 1993 m. p. 229;

[37] Jakštas J., Nepriklausomos Lietuvos istorija, 1918 – 1940, JAV: Akademinio Skautų Sąjūdžio Vydūno fondas, 1992 m. p. 160.

[38] Ten pat., p. 186.

[39] Ten pat., p. 165.

[40] Butkus Z. Lietuvos diplomatija XX amžiuje. Stasys Lozoraitis sovietų diplomatų akimis. Vilnius: Vaga., 1999 m., p.85.

[41] Žalys V., Lietuvos diplomatija XX amžiuje. Stasys Lozoraitis – Lietuvos užsienio reikalų ministras, Vilnius: Vaga, 1999 m. p. 45.

[42] Kasparavičius A. Lietuvos diplomatija XX amžiuje. Kauno ir Maskvos „džentelmeniškas polonezas“ Varšuvai (1926-1936), Vilnius: Vaga, 1999 m. p. 92.

[43] Kasparavičius A. Lietuvos diplomatija XX amžiuje. Kauno ir Maskvos „džentelmeniškas polonezas“ Varšuvai (1926-1936), Vilnius: Vaga, 1999 m. p. 105.

[44] Зуькова Е., Приьалтика и Кремль 1940-1953 Москва: Россрэн, 2008, p. 22.

[45] Butkus Z., Baltijos valstybių vienybės idėja ir praktika 1918-1940 metais. Vilnius: LII leidykla., 2008 m., p. 66.

[46] Laurinavičius Č., Lietuvos diplomatija XX amžiuje. Dėl saugumo komplekso formavimosi Rytų Pabaltijyje. Vilnius: Vaga., 1999 m., p. 122.

[47] Laurinavičius Č., Politika ir diplomatija. Litvinovo protokolas (1929-02-09) ir Lietuvos diplomatija. Kaunas: Naujasis lankas, 1997 m. p. 182.

[48] Laurinavičius Č., Lietuvos diplomatija XX amžiuje. Dėl saugumo komplekso formavimosi Rytų Pabaltijyje. Vilnius: Vaga., 1999 m., p. 124.

[49] 1939 m. kovo 14 d. J. Baltrušaičio raštas M. Litvinovui. RFUPA, f.0151, ap. 30 sg. 56, b. 5, 1.14.

[50] Navickas K. TSRS vaidmuo ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920-1940 metais. Vilnius, 1966.

[51] Butkus Z. SSRS požiūris į Klaipėdos krašto atplėšimą nuo Lietuvos 1939 metais.

[52] Butkus Z. SSRS požiūris į Klaipėdos krašto atplėšimą nuo Lietuvos 1939 metais, p. 120.

[53] Žalys V. Lietuvos diplomatijos istorija (1925-1940). I tomas, Versus aureus, 2007 m., p. 532.

[54] Butkus Z. Vokietijos ir SSRS diplomatinis bendradarbiavimas Baltijos šalyse 1920-1940 m.

[55] Makauskas B. Didžiųjų pasaulio valstybių požiūris į Baltijos valstybes II pasaulinio karo metu. Lituanistika., 1996, Nr. 3(27).